Vilniaus Rasų seniūnijoje, ties Manufaktūrų g. 24, planuojama nauja viešoji erdvė, siekiant sukurti patrauklią poilsio zoną vietos gyventojams bei lankytojams.

Ši teritorija Markučių vietovėje yra urbanizuotos ir gamtinės aplinkos sandūroje, Vilnelės upės slėnyje, pasižyminčiame aukštu kraštovaizdiniu ir ekologiniu jautrumu.

Atsižvelgiant į bendrojo plano sprendinius, nagrinėjama teritorija vertinama kaip strategiškai svarbi viešoji erdvė, kurioje būtina derinti urbanistinę plėtrą, rekreacinę funkciją ir gamtinio karkaso apsaugą, užtikrinant tvarią, estetiškai kokybišką ir visuomenei atvirą aplinką.

2026 m. gegužės 20 d. 18 val. gyventojai kviečiami susipažinti su projektuotojų pristatoma teritorijos, esančios ties Manufaktūrų g. 24 sklypu, esamos situacijos analize ir pasiūlymais jos sutvarkymui, taip pat išsakyti savo poreikius, norus ir pastebėjimus dėl minėtos teritorijos tvarkymo. Susitikimas vyks nuotoliniu būdu per „Teams“ programą.

Prisijungimo nuoroda čia

Pasiūlymus iki gegužės 19 d. taip pat galima pateikti raštu el. paštu jurga@silvijosprojektai.lt.

Viešoji erdvė bus sutvarkyta verslo lėšomis pagal bendradarbiavimo susitarimą tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vertės matas“. Įmonė gretimame Manufaktūrų g. 24 sklype planuoja statyti daugiabutį gyvenamąjį namą.

Pridedami dokumentai

Esamos situacijos analizė

Žirmūnų parko plotas – 15,13 ha. Tai yra Žirmūnų mikrorajono teritorija, kurioje įrengtas vienas pagrindinių miesto paplūdimių. Parko teritorija yra reikšminga vietiniu mastu, nes tai vienintelis gausiai apželdintas rajono plotas, labai kontrastuojantis su urbanizuotomis teritorijomis.

Žirmūnų paplūdimys, įrengtas Neries pakrantėje, vasarą yra svarbus miestiečių traukos centras. Be smėlio, teritorijoje įrengtas gelbėtojų postas, krepšinio, tinklinio aikštelės, įvairūs lauko treniruokliai, didelė vaikų žaidimų aikštelė. Atokvėpio vietoje yra didelė grilių zona su tvarkingais suoleliais ir kepsninėmis. Tai viena iš nedaugelio viešų vietų, kur mieste lauke galima tvarkingai gaminti maistą. Paplūdimį puošia trumpas akmeninis molas.

Pagrindinė teritorijos ašis yra tekanti upė Neris. Joje gausiai aptinkama stambių vandens paukščių, tokių kaip gulbės nebylės, didžiosios antys, pilkieji garniai. Pakrantėje įdomu stebėti didžiųjų dančiasnapių, ančių klykuolių nardymą. Dančiasnapiai vasarą plaukioja su savo jaunikliais, kurie dažnai naudojasi tėvais tarsi laivais, nes mėgsta tupėti jiems ant nugarų. Antys klykuolės geriausiai pastebimos žiemą, nardančios lediniame vandenyje. Upės pakrantėse yra gausiai iškelta masyvių inkilų didiesiems dančiasnapiams. Daugelyje jų paukščiai sėkmingai peri. Pakrantėje galima pastebėti ypač spalvingus, varnėno dydžio paukščius tulžius. Jie skraido palei vandenį ir medžioja žuveles.

Visa pakrantės zona tarp vandens ir dviračių tako yra gausiai apžėlusi medžiais, krūmais ir aukštomis žolėmis bei viliokliais. Vyraujantys medžiai –  juodalksniai, gluosniai, klevai. Vyraujantys krūmai – karklai, ožekšniai, ievos. Pakrantėje gausu įvairios puvimo stadijos negyvos medienos, drevių ir sausų šakų. Pakrantė apžėlusi aukšta žolinių augalų danga. Ši teritorija yra palikta gamtai, nėra stengiamasi jos pritaikyti aktyviam lankymui. Bet žvejai ir mėgėjai jau yra išmynę pasivaikščiojimui patogius takus, todėl negalima teigti, kad zona žmogui yra nepraeinama. Šioje vietoje medžiuose gyvena ir peri vandens pakrančių brūzgynus mėgstantys paukščiai – žiogeliai, nendrinukės, krakšlės, karietaitės, lakštingalos, liepsnelės ir kiti smulkūs giesmininkai. Iš stambesnių žinduolių pakrantėje gyvena bebrai, ūdros ir kanadinės audinės.

Žirmūnų parko teritorija, jos rekreacinė dalis, pasižymi didele atvira erdve. Tušti plotai įgauna vis didesnę vertę. Tai galėtų būti puiki vieta žmonėms susitikti,  išsitiesti ant pledo, skaityti, iškylauti. Pėsčiųjų takai ir keliukai yra apželdinti klevais, liepomis, šermukšniais, gausu suolelių. Parke auga eglynas, yra stambių topolių.

Šiaurinė teritorijos dalis yra tvarkoma. Joje randama įsimintinų gamtos vertybių, tokių kaip raudonojo ąžuolo giraitė, ąžuolas senolis, obelų sodas, sena pušis. Parko dalį tikimasi sutvarkyti aplinką tausojančiu būdu. Išskiriamos zonos, kur žmogaus įsikišimas būtinas, ir vietos, kur apžėlusiems plotams bus leidžiama vystytis natūraliai, kaip miške.

Žirmūnų parkas vasarą yra aktyvi pramogų zona, kitais metų laikais – ramaus atokvėpio vieta.

Daugiau informacijos  https://www.vilniausparkai.lt/zirmunu-teritorija/      

Naujininkų parkas užima 12,47 ha teritoriją. Tai mišku ir krūmais apauganti pieva Naujininkų mikrorajone, tarp Kaminkelio ir Žirnių gatvių.

Parke rasite: giraites, pievas, išmintus pasivaikščiojimo takus, suolus, šiukšliadėžes, vaikų žaidimų aikštelę, tinklinio aikštę, vaismedžių sodą.

Šiandien į šią teritoriją įžengti sunku, nėra aiškaus tako, įėjimo. Pakelės apžėlusios kone dviejų metrų aukščio piktžolėmis. Tik įveikus šias kliūtis galima pradėti skaičiuoti teritorijos vertingąsias savybes. 

Pirmiausia pastebime laisvas erdves. Žmogus ieško vietos, kur galėtų nukreipti žvilgsnį į tolį. Tai ne tik poilsis akims, tai vieta mintims įsibėgėti. Naujininkų lauke, žvelgiant į tolį, matosi banguotas vietovės reljefas.

Antra Dievo arba gamtos dovana, vertingoji savybė yra savaime užžėlusios giraitės. Jos jaunos, kuriančios būsimos rekreacinės zonos karkasą. Beržynai, drebulynai, įvairiais medžiais apžėlę apleisti sodai. Ten, kur miškas pasisėjo ir išaugo pats, nuo pečių nukrenta rūpesčių našta. Giraites dešimtmečius tikrino sausros, liūtys, vėjai, šalnos, pūgos, snieglaužos, oro tarša, laukiniai gyvūnai, vabzdžiai ir ligos. Natūralios giraitės yra atsparios kraštutinėms oro sąlygoms ir klimato kaitos kontekste patikimos. Todėl smagu, kad miško sodinti nuo nulio gali neprireikti. Miškas – vertingas teritorijos objektas, saugotinas dėl kraštovaizdžio įvairovės ir mozaikiškumo. Jaunuolynų dėka teritorija tampa turtinga tiek pievos, tiek ir miško augalų, gyvūnų, grybų karalystėmis. 

Kaip bebūtų keista, pagrindiniai teritorijos tvarkymo darbai bus susiję su miško valdymu. Miškų zonoje pievos yra linkusios apželti krūmais, o vėliau tais pačiais medžiais, todėl teritoriją planuojama šienauti. Žmogui reikia įsikišti, kad miškas ir pieva galėtų būti šalia. Šienavimas yra pagrindinė pievų ekosistemos palaikymo priemonė. Už šienavimą yra geriau tik ganymas. Kodėl? Mat šienapjovė žolę pjauna lygiai. O va karvė, ožka ar arklys vaikštinėja po pievą ir renkasi sau mėgstamo skonio augalus. Kai žolynas būna selektyviai skabomas, augalų įvairovė lieka didesnė. Deja, tokių ūkininkų Naujininkuose neturime. Todėl bent vieną kartą per metus žolė bus nupjaunama.

Šienavimas, kai jo tikslas nėra pagaminti maistingo pašaro, gali būti derinamas su konkrečių gyvūnų rūšių poreikiais. Pievose ant žemės peri įvairūs paukščiai – vieversiai, kalviukai, kiauliukės kt. Dalis sparnuočių yra reti, antai, įvairūs tilvikai, griežlės arba dabar nykstančios kurapkos.

Beje, Vilniuje rūpintis pievų kokybe seniai įprasta. Ar jūs tai pastebėjote? Daugelis gražiausių Pavilnių regioninio parko vietų – Pūčkoriai, Markučiai, Ribiškės yra savivaldybės reguliariai šienaujamos. Tik tai ir padeda išlaikyti teritorijų savitumą. 

Naujininkų teritorijos puošmena – žydintys ir vaisius vedantys medeliai bei krūmai. Ramybė ir užmarštis leido užaugti dailioms gudobelėms, jų čia labai daug. Tai išties puikūs medeliai, išvaizdžia, tvarkinga laja, kuri natūraliai auga lyg apgenėta. Pavasarį gudobelės žydi kaip obelys. Rudenį ir žiemą raudonuoja uogomis, panašiomis į rojaus obuoliukus. Augalo žiedai vilioja bites, o vaisiai paukščius. Gudobelės – svarbus Naujininkų vietovės štrichas. Be jų pievose dar auga stambios laukinės kriaušės, laukinės obelys ir šunobelė. Apskritai pievoje su giraitėmis labai daug ornitochorinių – paukščius viliojančių augalų. 

Svarbus artėjantis darbas – invazinių augalų naikinimas. Dabartinė situacija nėra bloga, niekur nėra pavėluota. Kanadinė rykštenė pasisėjusi tik kai kur, kuokštais, o uosialapio klevo auga tik pavieniai medžiai.

Apleista pieva gali tapti lankomu objektu. Vienoje vietoje, tarp kalvų yra natūraliai išmintas takas. Vadinasi, poreikis lankytis jau yra. Kai bus išgrynintos idėjos, suformuluota vietovės funkcija ir pradėti teritorijos tvarkymo darbai, Vilniaus miestas pasipuoš dar viena vieta, kurioje bus svarbi gamta ir žmogus.

Daugiau informacijos  https://www.vilniausparkai.lt/naujininku-teritorija/    

Neries senvagės parko plotas – 7,06 ha.

Neries senvagės parkas yra moderniai sutvarkyta, buvusi apleista Šnipiškių teritorijos dalis, smarkiai urbanizuotoje vietovėje išlaikiusi savo seną geologinę kilmę. Istorija mus nuneša dešimt tūkstančių metų atgal, kai dabartinių ežerėlių vietoje tekėjo senoji Neries vaga. Žinant pro kur šiandien teka upė, naujos vagos kismas atrodo neįtikėtinas. Toks pat neįtikimas, kaip apleisto sovietinio miesto relikto virsmas malonia rekreacine zona, kaip bjauriojo ančiuko virsmas į nuostabią gulbę.

Įdomią ežerėlių kilmę liudija grandinė vandens telkinių, prasidedančių Ozo parke, išsidėsčiusių ties Linkmenų gatve ir pasibaigianti Žvėryne prie Boriso Nemcovo skvero. Parko erdvę formuoja griežtai raižytos reljefo formos. Senvagės slėnio ežerėlių krantai šiandien pritaikyti poilsiui. Įrengti laiptai, medinės terasos ant vandens. Būnant taip arti ežerėlių gera gėrėtis maloniais panoraminiais vaizdais.

Parkas ir jo rekreacinė infrastruktūra yra skirta greta besikuriančio gyvenamojo kvartalo gyventojams. Tai jauki vieta laisvalaikiui vos išėjus iš namų. Čia įrengtos vaikų žaidimo aikštelė, universali sporto zona su lauko treniruokliais, petankės aikštelė, šunų dresavimo aikštelė bei žalios ramios poilsio erdvės. Medžio, mūro ir akmens naudojimas kuriant laiptus, suolelius, krantinių sutvirtinimus ir kitą mažąją architektūrą pasiteisino, nes medžiagos darniai įsiliejo į aplinką ir sukūrė natūralumo įspūdį. Vientisą parko erdvę natūraliai išskaido vandens telkiniai ir pakrančių šlaitai, todėl ištęstoje teritorijoje gausu jaukių, privačių erdvių poilsiui. Parkas galėtų būti vienu iš pavyzdžių, kaip tankiame mieste turėtų būti kuriamos žaliosios erdvės.

Teritorijoje išliko brandūs ir bręstantys medžiai – tuopos, gluosniai, beržai, klevai, alksniai. Gausiai pasodinta dekoratyvinių medžių ir krūmų. Pakrantėse ir vandenyje auga natūrali meldų, vandens lelijų bei kitų vandens augalų bendrija.

Slėnį galima pasiekti dviračių takais iš Linkmenų ir Ozo gatvių. Parke dviračių ir pėsčiųjų takai atskirti želdinių juosta siekiant paskirstyti judėjimo srautus ir užtikrinti saugumą. Šis dviračių takas įsijungia į bendrą dviračių takų sistemą. Dėl nedidelio nuolydžio, daugelis jų patogūs judėti vežimėliais. Parke veikia apšvietimas ir vaizdo kameros.

Daugiau informacijos  https://www.vilniausparkai.lt/neries-senvages-parkas/   

Tauro kalno parko teritorija yra centrinėje Vilniaus miesto dalyje, Naujamiesčio seniūnijoje, ribojasi su Pamėnkalnio, Tauro, V. Kudirkos, M. Valančiaus ir V. Mykolaičio-Putino gatvėmis. Ši teritorija užima apie 86160 m².

Teritorija yra išsidėsčiusi išraiškingame reljefe. Reljefas kyla nuo Pamėnkalnio ir V. Kudirkos gatvių sankirtos pietryčių kryptimi link Tauro ir V. Mykolaičio-Putino gatvių sankirtos. Aukščių skirtumas – 36,42 m.

Šalia nagrinėjamos teritorijos yra Vilniaus Evangelikų senųjų kapinių komplekso (U.K.12559) teritorija. Viršutinė Tauro kalno terasa yra puiki Vilniaus panoramų apžvalgos vieta. Nuo jos atsiveria turtingas Vilniaus miesto siluetas, miestą supančios žaliosios kalvos – tai ypatinga meninė vertybė, nepakartojama gamtos ir architektūros dermė.

Įgyvendinant pėsčiųjų viaduko virš Tauro g. statybos, automobilių stovėjimo aikštelių kapitalinio remonto ir teritorijos tarp Tauro, Pamėnkalnio, V. Kudirkos ir V. Mykolaičio - Putino gatvių, Vilniuje, tvarkymo projektą, pagrindinė jo idėja ir tikslas buvo kompleksiškai sutvarkyti istoriškai svarbią miestui teritoriją, pritaikant ją pažintiniam ir rekreaciniam naudojimui ir integruoti į dinamišką miesto gyvenimą, paverčiant teritoriją patraukliu poilsio ir kultūros objektu.

Teritorijos pertvarkymo sprendiniai planuoti kartu su Nacionalinės koncertų salės projektu. Architektūriniai pastato ir urbanistiniai/kraštovaizdiniai parko sprendiniai parengti taip, kad formuotų vieningą architektūrinį urbanistinį ansamblį, sklandžiai užtikrintų patekimus į projektuojamą pastatą, sukurtų natūralias gamtines jungtis su patogiomis judėjimo galimybėmis tarp esamų Vilniaus gamtinio karkaso elementų, papildytų naujomis rekreacinėmis ir meninėmis funkcijomis Tauro kalno šlaitus ir sudarytų galimybes Nacionalinėje koncertų salėje vykstančioms veikloms persikelti į pastato išorę.

Tauro kalno parko teritorijos pagrindinis prioritetas – žali, neužstatyti Tauro kalno šlaitai. Takų sistema suplanuota patenkinant pagrindinius kasdieninius tranzitinius gyventojų poreikius ir funkcinius Nacionalinės koncertų salės ryšius. Kad planuojama teritorija taptų aktyvia rekreacine teritorija, parke sukurtos vaikų žaidimų, sporto ir poilsio zonos. Centrinė parko dalis žiemos metu suplanuota kaip rogučių, slidininkų zona, vasarą šis šlaitas gali puikiai tarnauti kaip lauko kino teatro erdvė.

Vienas iš pagrindinių šiam projektui keltų tikslų – tai objekto prieinamumas ir saugumas. Vadovaujantis universalaus dizaino principais, įvertinus teritorijos reljefą, projekte užtikrintas patekimas į viršutinė kalno terasą nuo Pamėnkalnio gatvės be laiptų vaikams, suaugusiems, vyrams, moterims, senyvo amžiaus asmenims, žmonėms su negalia, įvairių tautybių ir kitų grupių žmonėms.

Vilniaus Japoniškas sodas užima 4,9 ha teritoriją.

Tai pasivaikščiojimo sodas (jap. 回遊式庭園, kaiyū-shiki-teien), sukurtas pagal japoniškų sodų filosofiją ir Japonijos kraštovaizdžio architekto Shiro Nakane koncepciją. Sodas skirtas ramiai vaikščioti takais, einant pagal laikrodžio rodyklę.

Pasivaikščiojimo soduose įprastai yra tvenkinys su salomis, augalų, dirbtinių kalvų ir uolų. Taip pat juose įsiterpia ir sausasis bei samanų sodai, kurie supažindins jus su skirtingais japoniškų sodų stiliais.

Vienas būdingiausių pasivaikščiojimo sodų elementų – pasiskolintas peizažas (jap. 借景, shakkei). Vilniaus Japoniškame sode suformuotos dirbtinės kalvos ir želdiniai susilieja su Šeškinės šlaito miško vaizdu – taip vizualiai praplečiamas sodo kraštovaizdis.

Šiame sode labai išreikšta metų laikų kaita. Pavasarį čia pražysta sakurų alėja, vilkdalgiai, rododendrai, flioksai ir kiti augalai. Vasarą sodas nurimsta ir jame vyrauja skirtingų atspalvių žalia. Rudenį intensyviomis spalvomis nusidažo klevai, sedulos, ožekšniai ir kiti sodo augalai. O žiemą vėl ateina ramus kantrybės ir laukimo laikotarpis.

Vilniaus Japoniškame sode rasite: ežerėlį, sausąjį sodą ir sausąją upę, vaikų žaidimo aikšteles, muzikos instrumentus, pontoninį tiltą, mėnulio tiltą, krioklį, informacinius stendus, šiukšliadėžes, gertuves, suolus, viešuosius tualetus, pavėsinę, pėsčiųjų takus, gulbes ir kitus paukščius.

Daugiau informacijos https://www.vilniausparkai.lt/vilniaus-japoniskas-sodas/

Šiuo metu Sapiegų parkas užima 4 ha plotą. Tai vienas seniausių ir ryškiausių taisyklingo geometrinio barokinio parko pavyzdžių Lietuvoje. Parkas įkurtas prie didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos XVII a. statytų baroko stiliaus rūmų Antakalnyje. Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso parkas driekiasi tarp Antakalnio ir L. Sapiegos gatvių. Parkas pradėtas kurti XVII a. pabaigoje, XVIII a. viduryje tvarkytas ir papildytas landšaftine pietine dalimi, tvarkytas XIX a. pabaigoje. 

1809 m. Sapiegų rūmuose, Trinitorių vienuolyne ir Sapiegų parko statiniuose buvo atidaryta Karo ligoninė.

2015 metais buvusioje ligoninės vietoje Sapiegų parke privačių investuotojų ir Vilniaus miesto iniciatyva nuspręsta Sapiegų parke įkurti Vilnius Tech Park.

2019 metais buvo parengtas Sapiegų parko atnaujinimo projektas, kurio 2020 m. nuspręsta atsisakyti ir skelbti naują parko atgaivinimo projektą.

Parko teritorijoje aktyviai lankosi praeiviai, kuriasi bendruomenės, veikia progresyvus verslas. Parkas turtingas savo istorija ir dabartimi.

Parko žaliąjį karkasą sudaro brandūs ir bręstantys medžiai. Šiaurinėje teritorijos dalyje auganti liepų, klevų, uosių, beržų bendrija ir medžių alėjos sudaro tankią lajų dangą, kuri yra ypač ūksminga. Pietuose medžių grupės kaitaliojasi su atvirais plotais, gausu jaukių, šviesių erdvių. Pievoje patogu prisėsti. Čia įrengtos vaikų žaidimų aikštelės.

Gausiai medžiais apaugusiame parke gyvena įvairūs parkų paukščiai. Čia pasitaiko senų, drevėtų medžių, juose peri uoksiniai paukščiai – didžiosios, mėlynosios, pilkosios zylės, margasparnės musinukės, bukučiai. Seni medžiai taip pat patogūs lipučiams, kikiliams, devynbalsėms, pečialindoms. Galima pamatyti strazdų, kėkštų, kovų, kuosų, šarkų.

Parko centre yra medinis buvusios slaugos ligoninės pastatas. Šiandien medinuke veikia „Vilnius tech park”, glaudžiantis išmanius verslus – startuolius. Medinis pastatas formuoja vidinius kiemelius, kuriuose stovi stebinančios skulptūros, vaizduojančios įvairias žmogbeždžiones. Tai šiuolaikinio meno atstovo Donato Jankausko–Duonio darbai. Kūriniai netikėti, įspūdingi ir paveikūs. Skulptūros iškilo įdomioje aplinkoje – tarp Sapiegų rūmų, technologinių verslų biurų ir žaliuojančio parko. Tokiu būdu apjungiamas verslas, menas ir bendruomenės.

Viename iš Sapiegų parko kiemelių stovi klasikinė skulptūra Geležinis vilkas. Ji gaivina prisiminimus apie sostinės įkūrimo legendą.

Šalia Sapiegų parko, šiaurės rytinėje dalyje stūkso dabar remontuojami Sapiegų rūmai. Rūmus 1689–1692 metais statė Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega. Rūmai, į juos orientuotas centrinis parkas, dveji tebestovintys vartai sudaro baroko rūmų ansamblį. Visą parką juosia mūrinė tvora. Šalia parko, šiaurinėje pusėje stovi Vilniaus Išganytojo bažnyčia, veikia vienuolynas.

Parke veikia kavinė – edukacinė erdvė „Miesto laboratorija”. Tai tam tikras vietos bendruomenės sukurtas kultūrinių renginių centras, pastatytas ant darnios plėtros ir ekologijos pamatų. Laboratorijoje vyksta įvairūs renginiai. Viduje auga hidroponinis daržas. Laboratorijos sieną puošia originalus grafiti aplinkosaugos tema. Lauke įrengtas sodas ir kūrybinga vaikų žaidimų aikštelė.

Būnant parke patogu aplankyti šalia įsikūrusį Lietuvos saugomų teritorijų lankytojų centrą. Modernioje edukacijų erdvėje – muziejuje, pristatoma visos šalies gamta ir saugomų teritorijų kultūros paveldas.

Daugiau informacijos https://www.vilniausparkai.lt/sapiegu-parkas/

Šiuo metu Pasakų parkas užima 29 ha teritoriją. Tai ant Karoliniškių ir Lazdynų mikrorajonų ribos esanti rekreacinė zona. Parkas arti Vilniaus televizijos bokšto atlieka gamtinio ramsčio vaidmenį intensyviai urbanizuotoje teritorijoje. Be gamtos, parką nuolat veikia ir keičia visuomenės ir meno vyksmas.

Pasakų parko svarbiausia gamtinė vertybė yra miškas. Tai jaunas 40-50 metų pušynas su nemaža panašaus amžiaus beržų priemaiša. Medynas vieno ardo, nesudėtingas. Po medžių lajomis daug kur želia tankus krūmų trakas. Pušyno kaita kitomis medžių rūšimis dar menkai pastebima. Medynas labai tankus, neleidžia po lajomis dygti drebulėms, liepoms, eglėms ir kitiems medžiams.

Pasakų parko miškas yra vienas iš Vilniaus miesto elementų, kuriantis žalio miesto įvaizdį ir tikrovę. Parkas kaip koridorius jungia Karoliniškių draustinio miškus su miškinga pietvakarių miesto dalimi. Net nedidelės giraitės gali formuoti svarbų gamtos karkaso tinklą.

Pasakų parke 1987 metais buvo pastatytos medinės skulptūros, vaizduojančios mitines būtybes ir pasakų personažus bei siužetus. Mūsų dienas pasiekė nemaža dalis taip seniai pastatytų medinių skulptūrų. Sustingusios laumės raganos laukia praeivių Pasakų parke.

Šiandien Pasakų parką puošia šiuolaikinė meninė instaliacija. Vakare ir naktį čia atgimsta 10 šviečiančių Vilniaus legendų. Sutemus takeliuose ir medžių lajose nušvinta Geležinio Vilko, Bazilisko, Šv. Kazimiero ir kitų visiems gerai žinomų ar bent girdėtų legendų ir istorinių asmenybių projekcijos. Tai sėkmingas, veikiantis ir Lietuvoje unikalus projektas. Šiuolaikiniais techniniais sprendimais pavyko pristatyti meną ir kultūrą šiandienos praeiviui. Instaliacija keičia istorijos ir legendų vaizdavimo formą ir išlaiko parko idėją.

Parke yra gerai išlikusi viena žemės meno skulptūra. Nusileidus laiptais slėnyje suformuota grunto ir akmenų instaliacija.

Parkui rengiamas atnaujinimo projektas.

Daugiau informacijos https://www.vilniausparkai.lt/pasaku-parkas/   

Pamėnkalnio skvero plotas – 1,8 ha.

Pamėnkalnio skveras yra Naujamiestyje, čia susikerta Pylimo, Pamėnkalnio, Jogailos ir Islandijos gatvės. Skveras suprojektuotas 1959 m. Architektas – Vladislovas Mikučianis.

Šiame skvere rasite: suolus, apšvietimą, šiukšliadėžes.

Jomanto parko plotas – 33 ha.

Vakarinėje parko dalyje auga išlakus beržynas. Rytinė Jomanto parko dalis – tai bręstantis, daug kur brandus miškas. Į ją galima patekti griovomis, natūraliomis ledyno suformuotomis vagomis. Tai nuošalios Jomanto miško dalies ašis, gysla, kuria taip patogu pasislėpti nuo žmonių srauto, vaikščioti, vedžioti šunį. Čia miškas sudėtingesnis. Medžiai įvairaus amžiaus ir aukščio. Visur randama lapuočių – klevų, ąžuolų, liepų priemaiša. Tai tikras miškas. Kai kur net guli neišvežta negyva mediena. Seniausiame kampe galime rasti kempininių grybų.

Toliau į rytus nuo Jomanto parko plyti Kalvarijų kryžiaus kelio miškas, o į pietvakarius – Cedrono aukštupio draustinis. Jomanto parkas atlieka geografinio koridoriaus vaidmenį. Miškais paukščių, vabzdžių rūšys gali keliauti, susisiekti, migruoti. Tai padeda biologinei įvairovei išlikti. Jomanto parkas mažina gamtos oazių fragmentaciją ir izoliaciją.

Jomanto parko pavadinimas kilęs iš kadaise dvarą valdžiusio žmogaus pavardės. Dabar net pamatų vieta nėra žinoma, dvaras galutinai sunyko po pirmojo pasaulinio karo. Tuos laikus gali priminti parke išlikusios pavienės pušys milžinės.

Istorinę atmintį Jomanto parke gaivina šalia gyvenantys žmonės. Ant vienos niekur nepažymėtos kalvelės nuolatos deginama žvakė. Matyt tai Baltiškų Dievų pagerbimo simbolis.

Jomanto miško parko vertę didina jo natūrali kilmė. Beržynas savaime atžėlė po masinio spygliuočių džiūvimo, o senojo mišraus eglyno kilmė natūralumu neleidžia abejoti. Tokie miško parkai auga darniai, medžiai tinkamai konkuruoja tarpusavyje, todėl vyksta sklandus savaiminis išsiretinimas.

Visos parko tvarkymo priemonės yra orientuotos į žmogui palankios, stabilios miško ekosistemos išsaugojimą. Medyno tūrio prieaugio rodikliai čia nereikšmingi.

Jomanto parkas labai aktyviai lankomas. Takuose galima sutikti labai įvairaus amžiaus lankytojų. Kaimynystėje veikia darželis ir mokykla. Įvairiose pusėse aplink parką statomi nauji daugiabučiai namai. Atnaujintas ir profesionaliai sutvarkytas mokyklos stadionas traukia sporto mėgėjus ir profesionalus.

Iš pažiūros parkas primena eilinę Lietuvos agrarinio kraštovaizdžio giraitę. Iš visų pusių apjuostas pastatais, keliais ir šaligatviais Jomanto miškas išliko paprastas, natūralus Vilniaus miesto parkų stebuklas.

Jomanto parke rasite: mišką, asfaltuotus pasivaikščiojimo takus, suolus, šiukšliadėžes, 100 km tako aplink Vilnių atkarpą.

Parkui rengiamas atnaujinimo projektas.

Daugiau informacijos https://www.vilniausparkai.lt/jomanto-parkas/

Misionierių sodai – tai Vilniaus senamiesčio teritorijos dalis, užimanti 6,8 ha plotą, pasižyminti atsiveriančia  įspūdinga panorama ir ramybe.

Teritorijos istorija yra ilga ir paini. Ji prasidėjo nuo LDK didikų Sanguškų giminės. 1640 metais Vilniaus vyskupijos vyskupo padėjėjas Jeronimas Sanguška pietiniame Vilniaus pakraštyje, ant kalvos, pradėjo statyti rūmus ir suplanavo reprezentacinį parką su centrine parterine dalimi, sodais bei tvenkiniais. Parko teritorija siekė Vilnelę.

Teritorija paveldėjo misionierių vardą po to, kai 1686 metais rūmų kompleksą su parku ėmė valdyti misionierių ordino vienuoliai. Vietovėje esančią kalvą imta vadinti Išganytojo kalnu.

Anksčiau visa žalia teritorija buvo vientisa, tik 1952 metais naujai nutiesta Maironio gatvė padalino parko teritoriją į dvi dalis. Šiandien Misionierių sodas skyla į Išganytojo kalno šlaitą ir teritoriją už kelio, vadinamą Kūdrų parku.

Nuo šlaito netikėtai atsiveria skirtingų bažnyčių – Misionierių,  Šv. Kazimiero, Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies ir kiti bokštai. Visai šalia yra Vilniaus gynybinės sienos bastėja. Taigi kylant laiptais į šlaitą pamažu galima apžiūrėti įvairią senamiesčio architektūrą. Kalno papėdės vakarinėje dalyje yra išlikę sodo elementai su obelimis, agrastų krūmais ir lysvių kontūrais. Šlaitas įvairiose vietose apaugęs pavieniais medžiais.

Šiaurinėje teritorijos dalyje yra sodo dalis su išlikusiais tvenkiniais. Tai labai rami, gana tyli vieta. Vietovės reljefas nuo kelio sklindančiam triukšmui formuoja dirbtinę kliūtį. Parke tyvuliuoja trys tvenkiniai, kurie susijungia į vieną sistemą. Perėjoms pastatyti tiltai. Būdingiausi parke gyvenantys paukščiai yra didžiosios antys ir laukiai. Dėl parke augančių vietinių medžių ir krūmų gausos, vietovė tinkama gyventi smulkiems vandens pakrančių paukščiams – žiogeliams, nendrinukėms, lakštingaloms. Šalia tvenkinių auga išvaizdūs gluosniai. Šiaurinėje dalyje pasodinta ąžuolų grupė. Rytiniame krašte auga galinga vinkšna. Visa kūdrų parko teritorijos dalis yra daubos formos, kurios kraštai visu perimetru apaugę medžiais. Misionierių sodo kūdrų parko dalį galima iš viršaus apžvelgti nuo Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelės.

Misionierių soduose rasite: tvenkinius, pievas, suolus, šiukšliadėžes, pėsčiųjų takelius, šaltinius, apžvalgos aikšteles, lesyklas paukščiams.

Daugiau informacijos https://www.vilniausparkai.lt/misionieriu-sodai/

Tai vienas naujausių, 8,5 ha ploto Vilniaus parkų, atidarytas 2011 metų spalio pabaigoje. Ozo parkas įkurtas šiaurinėje Vilniaus miesto dalyje, Baltupių mikrorajone. Ozo pavadinimas kilęs nuo ledyno suformuoto geologinio gamtos paminklo – ozo. Ozas yra gūbrys, susiformavęs ledyno plyšyje. Jis primena žmogaus odos paviršiuje iškilusias kraujagysles. Pats ozas į parką nepakliūva, tiesiog duoda jam vardą. Ledyno pakraščio miesto istoriją išduoda teritorijoje esantys mažyčiai ežerėliai, žymintys senovinę Neries vagos, dabar vadinamos senvage, vietą. Ozo parke, žiūrint į vandenį, kaip niekur kitur galima prisiminti ledynmečio istoriją, įsivaizduoti aplinką, kuri čia buvo prieš 16–18 tūkstančių metų.

Ozo parko reljefas banguotas, patogus lengvam pasivaikščiojimui gamtoje. Vakarinė teritorijos dalis yra atvira, nėra intensyviai apželdinta sumedėjusiais augalais. Tai naudinga savybė tankėjančiame mieste. Rytinė parko dalis saikingai apželdinta medžių ir krūmų gojeliais. Nedidelės, įvairios medžių grupės kartu su ežerėliais formuoja patrauklias erdves, kuria saugumo, privatumo jausmą. Parko medžių kolekcija formuojama iš vietinių ir gerai šalyje augančių svetimžemių rūšių. Daug dėmesio skiriama drėgnose vietose gebantiems augti medžiams – gluosniams, karklams, alksniams. Parko medžių pagrindą sudaro tuopų, kaštonų eilė, ąžuolų, beržų, klevų, liepų grupės. Želdiniuose gerai jaučiasi alyvos, lanksvos, riešutmedžiai, šermukšniai, sedulos. Vandens telkiniuose peri ir maitinasi didžiosios antys, laukiai, nendrinės vištelės. Kai kada atskrenda gulbės nebylės.

Ozo parkas įkurtas tankiai apgyvendintoje vietovėje šalia didžiųjų prekybos ir pramogų centrų. Teritorija pritaikyta lankymui, patogus pėsčiųjų takas dailiai vingiuoja, atkartodamas švelnius parko pakilimus ir nuolydžius. Ežerėlius kirsti padeda du mediniai tiltai. 

Šiame parke rasite: dekoratyvinius želdinius, ežerėlius, pievas, suolelius, apšvietimą, pikniko stalus, šiukšliadėžes, vaikų žaidimų aikštelę, lauko treniruoklius, krepšinio aikštelę, diskgolfo aikštę, stalo teniso stalą, gertuves.

Daugiau informacijos https://www.vilniausparkai.lt/ozo-parkas/  

Reformatų sodas yra savo istorija turtinga teritorija Vilniaus miesto senamiestyje, o 2021 metų vasarą naujai atgijusi vešliais želdiniais. XXI a. pradžioje parkas pradeda naują savo gyvavimo etapą.

Šiuo metu Reformatų sodas užima 2,6 ha teritoriją.

Teritorija įdomiai primena šalies istoriją. Prieš 400 metų Vilniaus mieste pradėję veikti ir savo novatorišką mokymą apie krikščionybę ėmę skleisti reformatai liko nesuprasti. Dėl to jie buvo išvaryti iš Vilniaus miesto už gynybinės sienos. Taigi dabartinis sostinės centras XVII amžiuje buvo užmiestis. Naujoje teritorijoje tikinčiųjų bendruomenė pastatė medinę bažnyčią ir paskyrė vietą kapinėms. Ir užmiestyje reformatai neturėjo ramybės, 1682 m. jų bažnyčia sudegė, o kapinės buvo išniekintos. Bažnyčią buvo leista atstatyti, bet kapines pareikalauta iškelti dar toliau, prie Tauro kalno. Taigi reformatų skveras pasakoja kaip naujas, iš vakarų Europos atkeliavęs, galbūt teisingesnis Kristaus mokymo aiškinimas, Lietuvoje sunkiai rado vietą.

Naujausia parko istorija ir vykusios diskusijos dėl jo rekonstrukcijos smarkiai susijusi su skvero gyvavimu Lietuvos okupacijos metais. Dar visai neseniai skveras atliko vadinamų tarybinių partizanų šlovinimo vaidmenį. Po antrojo pasaulinio karo teritorijoje stovėjusios dvi koplyčios ir paminkliniai akmenys buvo nugriauti. 1983 metais buvusiose kapinėse pastatytas „Tarybinių partizanų ir pogrindininkų paminklas“. Bet galbūt didžiausią kapinių vaizdo transformaciją atliko takų tinklas. Jis buvo originalus ir įsimintinas dėl sukurto banguoto reljefo. Įvairūs laiptai vedantys tai aukštyn tai žemyn atrodė įdomiai natūraliai lygioje vietovėje. Gudri suktybė yra ta, jog daug kieno pamėgti laiptai tarybinių herojų kulto vietoje simbolizavo bunkerius ir apkasus. 2021 metų vasarą, parko atidarymo metu, kunigas Tomas Šernas sveikino vilniečius išsigydžius dar vieną sovietinę traumą.

Po rekonstrukcijos parko vaizdas ir funkcija pasikeitė. Reljefas tapo lygus. Kapinių vieta užima reikšmingą centrinę parko dalį. Plotas užsėtas žole. Pavasarį veja pražys krokais. Sakralią vietos funkciją primena pažymėtos kadaise nugriautų koplyčių ir bažnyčios vietos. Siekiant išlaikyti rimtį parke numatoma rengti tik nedidelius, nuosaikius renginius. Parke iškils paminklas reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkams. Darbas išsiskirs į skulptūrą įkomponuotomis vandens srovėmis.  Kūrinio technologinės dalies autorius Mantvydas Šakalys teigia: „Tikimės, kad reformatų skvere iškilęs paminklas taps dar vienu didelę meninę vertę ir istorinę prasmę turinčiu objektu, kurį pamils ne tik vilniečiai, bet ir sostinės svečiai“.

Parke gausu atokvėpio vietų, suolelių. Išsiskiria lianomis apželdinta masyvi pavėsinė. Įvairi mažoji architektūra – šviestuvai, stulpeliai, šiukšliadėžės ir kita, parkas elegantiškas ir žaismingas. Tarp gėlynų įrengti vandens telkiniai ir kanalėliais tekančio vandens sistema. Takelių dangoje vyrauja įvairaus maišyto žvyro mišinys.

Parkas išliko gana ūksmingas. Gausu klevų, liepų, ąžuolų ir kitų vietinių medžių. Po lajinė medžių dalis buvo gausiai papildyta medelių, krūmų ir gėlių želdiniais. Apsodinimas itin turtingas. Augalai išdėstyti tiek grupėmis, tiek eilėmis. Čia auga įvairi dekoratyvių augalų kolekcija – skroblai, kukmedžiai, kėniai, cūgos ir kita. Labai gausu daugiamečių gėlių. Parkas itin žalias, jis turėtų patikti gamtą vertinantiems lankytojams.

Parko vakarinėje dalyje tradiciškai įrengta vaikų žaidimų aikštelė. Šis aktyvių pramogų kompleksas tapo neatsiejamas nuo bet kurios poilsiui skirtos viešos vietos. Reformatų parkas gali būti vieta kur susitinka įvairios kartos, įvairūs žmonės, jie mini istoriją, žavisi dabartimi bei kartu ilsisi.

Daugiau informacijos https://www.vilniausparkai.lt/reformatu-parkas/

Šiuo metu Japoniškas sodas SEI SHIN En (liet. Tyros širdies sodas) užima 0,05 ha teritoriją. Sodas yra Sluškų slėnyje (tarp T. Kosciuškos ir Sluškų gatvių). Idėjos autorė ir generatorė dailininkė Dalia Dokšaitė. Landšaftinio projekto autorė – kraštovaizdžio specialistė Laura Popkytė. Projekto techninis vadovas – Kodai ji landšafto meistras Kitayama Yasuo. Japoniško sodo vieta pasirinkta dėl šioje vietoje tekančio šaltinio.

Japoniško sodo vaizdą kuria pušys, akmenys, samanos, akmeninės skulptūros ir įvairūs želdiniai. Akmenys simbolizuoja kalnus ir yra svarbūs sodo akcentai, naudojami tilteliams bei takams. Nuo seniausių laikų akmuo atliko svarbų vaidmenį Japonijos kultūroje. Šintoizme žymesni akmenys buvo laikomi šventais (kaip kami (jap. dievybė)). Sode pasodinta virš dešimt įvairių pušų, taip pat kadagių, kukmedžių, buksmedžių, rododendrų. Didelę sodo dalį užima samanos. Tai vienas iš svarbiausių japoniško sodo elementų, simbolizuojančių harmoniją, laiką ir tradicijas.

Projektas atitinka pagrindinius japonų estetinius principus – sezoniškumą, paprastumą, harmoningą, natūralų suderinamumą su aplinka, pagarbą vandeniui, medžiui, akmeniui. Kuriant sodą didžiausias dėmesys buvo skirtas šaltiniui sutvarkyti, nepažeidžiant jo natūralumo ir kartu derinant visą Sluškų slėnio aplinką. Pagrindinė sodo rėmėja Kodai ji šventykla (Kiotas, Japonija) tiki, kad šis sodas suteiks žmonėms gilesnį supratimą apie Japonijos kultūrą, estetiką ir gamtą.

Šiame sode rasite: dekoratyvinius želdinius, šaltinį, pavėsinę, informacinius stendus, akmenines skulptūras.

Daugiau informacijos https://www.vilniausparkai.lt/japoniskas-sodas-sei-shin-en/

Šiuo metu Lukiškių aikštė užima 3,5 ha teritoriją.

Lukiškių aikštė – XIX a. susiformavusi miesto erdvė Vilniaus centre. LDK laikais aikštės teritorija buvo Vilniaus priemiesčio zonoje.

2017 m. lapkričio mėnesį atidaryta atnaujinta Lukiškių aikštė. Architektai G. Čaikauskas ir L. Naujokaitis pristatė naują Lukiškių aikštės sutvarkymo idėją ir koncepciją, atnaujinta aikštė tapo ir reprezentatyvi, ir jauki miestiečių susibūrimų vieta, kurioje daug žaliųjų erdvių ir vietos iškilmingoms Lietuvos šventėms, minėjimams.

Šioje aikštėje rasite: dekoratyvinius želdinius, suolus, apšvietimą, šiukšliadėžes, vaikų žaidimų aikštelę, gertuves, vasaros skaityklą, kavinę, viešąjį tualetą.

Daugiau informacijos https://www.vilniausparkai.lt/lukiskiu-aikste/

Bernardinų sodas užima 7,8 ha teritoriją. Šiame sode rasite: dekoratyvinius želdinius, suolus, botanines augalų ekspozicijas, tvenkinį, suolus, apšvietimą, šiukšliadėžes, vaikų žaidimų aikšteles, karuselę, gertuves, grojantį fontaną, petankės aikštelę, lauko šachmatus, šachmatų stalus, kavines, vasaros biblioteką ir skaityklą, Vilnelės upę, seniausią Vilniaus ąžuolą, viešąjį tualetą.

Bernardinų sodas veši Centrinėje Vilniaus miesto senamiesčio dalyje. Turtingos miesto architektūros komplekso pakraštyje teritorija vaidina galbūt svarbiausio miesto parko vaidmenį. Malonūs pasivaikščiojimai siauromis senamiesčio gatvėmis, Aušros vartų lankymas, gėrėjimasis rotuše, katedra, Vilniaus universitetu, gali pasibaigti Bernardinų bažnyčios ansamblio prieigose esančiu Bernardinų sodu.

Gedimino kalno bei Kalnų parko papėdė, Vilnelės ir Neries upės santakos prieigos turėjo būti vaizdingos nuo seniausių laikų. Šias dienas pasiekia tik legendos apie Šventaragio slėnyje degintus ir laidotus valdovus. Ar parko vietoje galėjo būti pagoniška šventykla, lieka atviras klausimas. Yra žinoma, jog 1469 metais karalius Kazimieras Jogailaitis pakvietė į Vilnių vienuolius bernardinus ir teritoriją padovanojo jiems. Tai galėtų būti vadinama miško ar laukinių pievų sukultūrinimo pradžia. Manoma, kad vienuoliai pirmiausia teritoriją naudojo kaip ūkinę vietą – daržą, sodą. Ir šiandien apie šią atokvėpio vietą kalbame tik kaip apie sodą, glaudžiai susiliejantį su Sereikiškių parko teritorija.

Daržo virtimas sodu gali būti siejamas su Vilniaus universitetu. Pilies g. 22-ojo namo kieme įkurtas Botanikos sodas turėjo potencialo plėstis, todėl buvo priimtas sprendimas nupirkti žemės sklypą Sereikiškių parke. Profesorius Stanislovas Bonifacijus Jundzilas 1799 m. pradėjo sodo kūrimo darbus. Mieste suplanuotas peizažo tipo Botanikos sodas. Buvo iškasti tvenkiniai, kanalai, pastatyta pavėsinių, įrengti tilteliai. Augalai iš Pilies gatvės buvo perkelti į naująjį sodą. Vėliau dėl nuolatinio karo ir taikos virsmo teritorija buvo tai prižiūrima, tai apleidžiama. Naujausia parko rekonstrukcija, lėmusi dabartini vaizdą, atlikta 2013 metais. Vienas iš darbų tikslų buvo atkurti XIX amžiaus aplinką, kurios autorius buvo dailininkas Vladislovas Štrausas. Dabartinis parkas turi dalių, kurios pasakoja istoriją.

Bernardinų sodo ir vienuolyno dalys yra ryškiai atskirtos. Įeinant į parką pro pagrindinius vartus, nuo Barboros Radvilaitės gatvės, dešinėje pusėje yra stilizuota parko dalis su klasikiniu geometriniu želdinių išdėstymu, primenančiu klasikinį baroko ar renesanso vaizdą. Kairėje pusėje yra Bernardinų vienuolyno sodo dalis, dabar vadinama tiesiog Botanika. Pagrindinis takas, atkartojantis senovinę Vilnelės vagą, šiandien veda prie centrinio fontano. Štrauso laikais takas vedė link dabartinio fontano vietoje buvusio lauko teatro.

Bernardinų sodas atlieka reprezentacinio parko vaidmenį. Jam būdingos atviros ir uždaros erdvės, rožynai, alpinariumai, tvenkiniai, fontanai. Parkas – tai savitas kraštovaizdis, neeilinis peizažas. Iš įvairių vietų atsiveria patrauklios Vilnelės, Trijų kryžių kalno tolimosios perspektyvos. Žvilgsnį nuo žemės keliant aukštyn matome apatinį gėlynų, tarpinį krūmynų ir viršutinį medžių aukštą. Želdiniuose vyrauja lapuočiai. Sode daugiausia auga šalies florai būdingi medžiai : liepos, uosiai, ąžuolai, klevai, šermukšniai. Auginami įvairūs krūmai – rododendrai, hortenzijos, alyvos, jazminai, ievos, lanksvos, rožės, kukmedžiai. Auginamos gėlės: vienadieniai, irisai, echiopsai, melvenės, levandos, arunkos, hostai, gausu viksvų. Dėl medžių, krūmų, gėlynų buveinių įvairovės ir dėl upės teritorijoje gausi paukščių įvairovė. Didžiausia puošmena – inkiluose perintys didieji dančiasnapiai. Gausu smulkių paukščių: kikilių, liepsnelių, žaliukių, svilikų, devynbalsių, pečialindų. Dažni kėkštai, strazdai, geniai.

Bernardinų sode, ties vartais į Šv. Brunono Bonifaco gatvę, auga seniausias miesto ąžuolas. Jam apie 400 metų. Medis paskelbtas botaniniu gamtos paveldo objektu. Ąžuolo kamienas įplyšęs, skilęs, drevėtas, o šaknų sistema pažeista. Dėl šių priežasčių medžiui atlikta profesionali arboristinė priežiūra. Siekiant padidinti augalo stabilumą pažemintas medžio svorio centras ir diržais sutvirtinta laja.

Iš rytų pusės sodą juosia Vilnelė. Upė labai srauni, vanduo joje šniokščia tarsi kalnų upokšnyje. Vagoje gausu žvyro ir akmenų.  Rudenį čia galima pamatyti migruojančias lašišas. Upėje vienur kitur galima pastebėti kylančius šaltinėlius.

Bernardinų sodas yra vienas gražiausių atokvėpio kampelių Vilniaus senamiestyje. Verta jame pabūti.

Daugiau informacijos https://www.vilniausparkai.lt/bernardinu-sodas/ 

Trakų Vokės dvaro sodybos parkas užima 22 ha teritoriją. Šiame parke rasite: dekoratyvinius želdinius, suolus, apšvietimą, šiukšliadėžes, fontaną, Trakų Vokės dvaro sodybą, biotualetus.

Istorinių žinių apie dvarvietę randama nuo XVI a., kai ją valdė Lietuvos totoriai. Vėliau dvaras priklausė didžiojo kunigaikščio arklininkui Pavelui Steponui Sapiežai. Beveik visi išlikę pastatai pastatyti valdant Tiškevičių giminei. Tai buvo dvaro klestėjimo laikotarpis.

Pirmojo pasaulinio karo metais nukentėjo ir rūmai, ir parkas: vokiečių armija sales pavertė ligonine, į rūmus leisdavo sau įjoti su arkliais, per didelius šalčius degino baldus, kirto medžius.

Tarpukariu rūmuose gyventa taupiai ir kukliai. O be šeimininkų likęs dvaras visai nunyko. Karo metais jame apsigyveno vokiečių atkelti kolonistai iš Olandijos. Rūmų paveikslai, baldai, svečius žavėję krištolo sietynai, kiti vertingi daiktai buvo išgrobstyti, puošyba sunaikinta. Po karo 1945 m. dvaras  tapo Ministrų Tarybos vila, vėliau – Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialas. 2002 m. dvaras perleistas Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai. 

Nuo 2014 m. čia veikia Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta viešoji įstaiga „Trakų Vokės dvaro sodyba“. Šiuo metu vyksta restauravimo ir tvarkybos darbai, dvaras atviras visuomenei, čia vedamos ekskursijos, edukacinės programos, vyksta parodos, koncertai, spektakliai ir kt. renginiai. Dvaras vertinamas ir kino kūrėjų – jame filmuojami istoriniai kino filmai, serialai.

Daugiau informacijos Trakų Vokės dvaro sodybos internetinėje svetainėje.

Vilniaus Naujininkų rajone, ties Pelesos g. ir Dzūkų g. sankirta planuojama nauja viešoji erdvė, siekiant sukurti patrauklią poilsio zoną vietos gyventojams bei lankytojams.

Planuojama viešoji erdvė išsidėsčiusi pietvakarinėje Vilniaus geležinkelio stoties pusėje, pasižymi strategiškai patogia lokacija, greta geležinkelio, integruota į gyvenamųjų namų kvartalą, šalia prekybos, paslaugų ir sporto objektų, netoliese gausu švietimo įstaigų (mokyklų ir vaikų darželių), šalia autobusų stotelė. Šiuo metu planuojamoje tvarkyti viešosios erdvės zonoje yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.

Nagrinėjama teritorija ribojasi su mažo intensyvumo gatvėmis ir esamomis pėsčiųjų jungtimis, sudarančiomis prielaidas patogiam teritorijos praeinamumui. Gretimybėje esanti autobusų stotelė lemia poreikį formuoti aiškias, patogias ir saugias pėsčiųjų jungtis.

Viešojoje erdvėje turi potencialą funkcionuoti kaip praeinama žalioji erdvė, papildyta nedidelės apimties rekreaciniais elementais, tokiais kaip vaikų žaidimų aikštelė. Teritorijoje siūloma numatyti ramaus poilsio zonas su atsisėdimo vietomis. Jos urbanistinį identitetą formuoja istorinio Šv. Stepono trakto kontekstas, kurį rekomenduojama įprasminti viešosios erdvės struktūroje ir erdvinėje kompozicijoje.

Atsižvelgiant į rajone jaučiamą kokybiškų želdynų trūkumą, siūloma teritorijoje formuoti intensyvesnę želdynų struktūrą, didinančią žaliųjų erdvių kiekį tankiai urbanizuotoje miesto aplinkoje, išsaugoti ir integruoti į planuojamą viešosios erdvės struktūrą esamus keturis geros būklės medžius. 

Dėl geležinkelio ir transporto infrastruktūros poveikio teritorijoje vyraujančio padidinto triukšmo lygio siekiama pagerinti mikroklimatą arčiau gatvės formuojant tankesnius želdynus, veikiančius kaip apsauginė žalioji juosta nuo triukšmo ir vėjo.

Siekiant didinti teritorijos gyvybingumą ir funkcijų įvairovę, rekomenduojama numatyti pėsčiųjų jungtį su planuojamo komplekso pirmųjų aukštų komercinėmis patalpomis.

2026 m. balandžio 14 d. 18 val. gyventojai buvo pakviesti į Vilniaus Juventos gimnaziją susipažinti su projektuotojų pristatoma teritorijos, esančios ties Pelesos g. 3 sklypu, esamos situacijos analize ir pasiūlymais jos sutvarkymui, taip pat išsakyti savo poreikius, norus ir pastebėjimus dėl minėtos teritorijos tvarkymo. 

Pasiūlymus taip pat galima pateikti raštu el. paštu dainius@unitectus.lt.

Viešoji erdvė bus sutvarkyta verslo lėšomis pagal bendradarbiavimo susitarimą tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „MN projektas“. Įmonė gretimame Pelesos g. 3 sklype planuoja statyti daugiabutį gyvenamąjį namą.

Pridedami dokumentai

Esamos situacijos analizė

2026-04-14 viešojo susirinkimo protokolas

Vingio parkas yra miškinga Vilniaus miesto teritorijos dalis, iš trijų pusių plaunama Neries upės srovės. Tai didžiausias sostinės miško parkas, svarbus nacionaliniu mastu.

Vingio parkas užima 157 ha teritoriją. Šiame parke rasite: Dainų šventės estradą ir Sąjūdžio aikštę, mišką, pievas, suolus, šiukšliadėžes, apšvietimą, vaikų žaidimų aikšteles, lauko treniruoklius, krepšinio aikštelę, badmintono aikštes, tinklinio aikšteles, diskgolfo aikštelę, gertuves, grilio zonas, pėsčiųjų ir dviračių takus, paplūdimį lankytojams su augintiniais, Neries upę, lauko muzikos instrumentus, skulptūrą „Vienybės medis“, šunų vedžiojimo aikštelę, dviračių nuomą ir kitas paslaugas, VU Botanikos sodo Vingio skyrių, Lietuvos sporto centro stadioną, Vokiečių karių kapines, lesyklas paukščiams, bičių avilius, informacinius stendus, kavines ir maisto vagonėlius, stovėjimo aikštelę, viešuosius tualetus.

Plačioje parko pievoje yra pastatyta masyvi estrada. Teritorija labiausiai žinoma kaip masinių tautos susirinkimų vieta. Turbūt svarbiausias istorinis renginys buvo 1988 metais rugpjūčio 23 dieną vykęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio surengtas mitingas Molotovo - Ribentropo pakto metinių minėjimo proga. Vingio parkas yra tradicinė Dainų šventės vieta. Teritorijoje vyksta koncertai su gausiausiu lankytojų skaičiumi ir ryškiausiomis muzikos žvaigždėmis. 1997 metais roko grupė Fojė čia surengė atsisveikinimo koncertą, kuriame susirinko 60 000 žiūrovų. Šis koncertas iki šiol yra daugiausiai žiūrovų pritraukęs pasirodymas Lietuvoje. Vingio parke savo šou yra surengusios pasaulio žvaigždės – Lady Gaga, Andrea Bocelli, Elton John, Bjork, Sting, Robbie Williams ir kiti. Vingis pritraukia įvairiausius renginius, nuo sporto iki oro balionų festivalių ar fejerverkų šou.

Teritorija pamėgta sportininkų. Ypač ryte čia galime pastebėti bėgančius, einančius ar joga užsiimančius vilniečius. Vakarinėje parko dalyje yra Vingio stadionas – sporto bazė, kur treniruojasi ir profesionalūs sportininkai.

Aikštė aplink estradą yra pamėgta poilsio ir laisvalaikio erdvė, kurioje nuolat gausu miestiečių. Čia veikia restoranas, maisto kioskai, pramogos vaikams. Gausu vaikų žaidimų aikštelių bei lauko treniruoklių.

Parko dislokacijos vieta Neries kilpa – vingis, todėl miškinga teritorija turi ilgą upės pakrantės perimetrą. Pakrantės apaugusios gluosniais, juodalksniais, daug kur uosialapiais klevais. Vakarinėje parko dalyje, kitame upės krante matoma Plikakalnio atodanga. Patį parką galima apžiūrėti ir nuo Neries apžvalgos aikštelės.

Atmintini gamtos paveldo objektai yra Vingio parko šaltinis ir liepų alėja. Abu objektai yra miškingoje vietoje, netoli estrados.

Svarbiausia gamtinė vertybė čia yra miškas. Dauguma tai pušys, vietomis auga eglių, beržų grupės. Miškas tvarkomas remiantis atsakingos rekreacinės miškininkystės principais. Nėra vykdomi jokie medienos derliaus nuėmimo darbai. Miške vyrauja vieno ardo pušynas su gausiai sužėlusiu klevo ir liepos pomiškiu. Pavienių pušų amžius čia siekia 200 ir daugiau metų. Vingio parko pušynas yra geras pavyzdys, rodantis, jog gamtinę brandą pasiekęs miškas, praradęs medieninę vertę, išlieka, nesupūva, bet puikiai užtikrina apsaugines funkcijas. Stebint mišką galima suprasti kaip šviesus pušynas palaipsniui virsta ūksmingu plačialapiu mišku.

Vingio parko perlas – tai Vilniaus Universiteto botanikos sodo skyrius. Ilgas tradicijas ir istoriją turintis sodas maloniai stebina savo turtinga augalų kolekcija. Botanikos sodo komanda renka ir augina daugiau kaip 1200 pavadinimų augalų iš visų pasaulio geografinių zonų. Lyginant su dideliu centrinę Vingio parko dalį lankančių žmonių srautu, botanikos sodas yra labai rami, jauki vieta.

Rytinėje parko dalyje, ties tiltu į M. K. Čiurlionio gatvę yra karių kapinės. Tiesa, pirmieji palaidojimai buvo atlikti 1799–1800 metais maro epidemijos metu. Vėliau čia daugiausia buvo laidojamos įvairios karo aukos – Pirmojo, Antrojo pasaulinio karo vokiečių aukos, lenkai, kovoję dėl Vilniaus. 1799–1800 metais buvo statoma koplytėlė-mauzoliejus Vilniaus generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino žmonai Natalijai atminti. Ji yra išlikusi.

Prie to paties tako, vedančio iš M. K. Čiurlionio gatvės, 2009 metais buvo pastatyta skulptūra „Vienybės medis“.  Pagrindinis skulptūros motyvas yra 9 metrų aukščio verpstė, kurios centre, saulę primenančiame apskritime, iškaltos 100 Lietuvos iškiliausių asmenų pavardės.

Šiuo metu yra rengiamas 0,14481 ha Vingio parko teritorijos (ties botanikos sodu) sutvarkymo projektas. Planuojama teritorija apima Vakarinę Neries pakrantę palei VU Botanikos sodo teritoriją, „Augintinių paplūdimį“ bei teritoriją iki esamų Regbio ir Lengvosios atletikos stadionų.

Šiuo projektu teritorijoje suprojektuotos vietos laikiniems, kilnojamiems, moduliniams viešų pirčių gaminiams (iki 24,99 m² užimamo ploto) su medines konstrukcijos terasomis.

Takai projektuojami užtikrinant pėsčiųjų ryšius įvairių poreikių žmonėms, tame tarpe žmonėms su negalia. Žaidimų aikštelei projektuojama liejama gumos danga, supynės, laipynės. Projektuojami sporto įrenginiai, lauko poilsiui pritaikyti baldai, šiukšlių dėžės, suoliukai, stulpeliai šunų tuštinimuisi, dviračių stovai, informaciniai stendai, numatoma viešos gertuvės vieta. 

Visoje nagrinėjamoje teritorijoje numatomos apšvietimo stulpų vietos ir parenkami šviestuvai (apšvietimo ir elektros tinklai projektuojami atskiru projektu). Taip pat projektuojama vieta viešam tualetui, paplūdimio gelbėtojų postui.

Daugiau informacijos https://www.vilniausparkai.lt/vingio-parkas/

2026 m. gegužės 28 d.  18.00 val. gyventojai kviečiami į viešą Vingio parko teritorijos ties botanikos sodu sutvarkymo projektinių pasiūlymų pristatymą/svarstymą, kuris vyks Botanikos sodo patalpose Vingio parke.

Pridedami dokumentai

Projektiniai pasiūlymai

Planuojama sutvarkyti žemėlapio iškarpoje raudonai pažymėtą teritoriją, esančią ties Kernavės g. 49 sklypu, siekiant suformuoti gyventojams patrauklią erdvę / skverą, išsaugant esamą žalią teritorijos charakterį ir želdynus.

Nagrinėjama teritorija ribojasi su gyvenamosios (buvę bendrabučiai, mažaaukštė gyvenamoji statyba, projektuojami nauji pastatai) ir švietimo paskirties (Senvagės gimnazija) pastatais. Teritorija apaugusi medžiais, joje yra susiformavę praėjimo takai.

Pietinėje ir vakarinėje teritorijos dalyse nutiestas naujas dviračių ir pėsčiųjų takas, kuris reikšmingai pagerino praeinamumą bei susisiekimą su aplinkinėmis teritorijomis. Rytinėje teritorijos dalyje esantis pėsčiųjų takas yra siauras ir prastesnės būklės, todėl daugiausia naudojamas vietos gyventojų, siekiančių patekti į daugiabučius namus. Šiaurinėje pusėje esantis takas priklauso mokyklos teritorijai, todėl plačiajai visuomenei nėra prieinamas.

Remiantis vietovės analizės duomenimis, teritorijai būdingas nevienodas reljefas. Sklypo dešinėje pusėje yra susiformavusi griova, kuri šiuo metu nėra funkcionaliai išnaudojama ir neatlieka jokios aiškios paskirties.

Projektuojamos teritorijos gretimybėse jaučiamas ryškus rekreacinių erdvių – vaikų žaidimo aikštelių ir mažųjų skverų – trūkumas. Pietinėje teritorijos dalyje yra įrengta nauja lauko treniruoklių aikštelė, kuri sudaro sąlygas fiziniam aktyvumui, tačiau nekompensuoja bendro rekreacinių ir bendruomeninių erdvių stygiaus aplinkinėje teritorijoje.

2026 m. kovo 25 d. gyventojai buvo pakviesti į Vilniaus Senvagės gimnazijos (Širvintų g. 80) susipažinti su projektuotojų pristatoma teritorijos, esančios ties Kernavės g. 49 sklypu, esamos situacijos analize ir pasiūlymais jos sutvarkymui, taip pat išsakyti savo poreikius, norus ir pastebėjimus dėl minėtos teritorijos tvarkymo. 

Pasiūlymus taip pat galima teikti raštu el. paštu martynas@aexn.lt.

Viešoji erdvė bus sutvarkyta verslo lėšomis pagal bendradarbiavimo susitarimą tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Baltnex“. Įmonė gretimame Kernavės g. 49 sklype planuoja statyti daugiabutį gyvenamąjį namą.

Pridedami dokumentai

Esamos situacijos analizė

Pirmosios viešos konsultacijos ataskaita