Savo miesto šeimininkai

Vasara mieste su šeima gali būti tikrai smagi, jei tik tas miestas bus mums draugiškas! Imkimės iniciatyvos patys ir pamatysime, kaip gyvenimas mieste taps gražesnis.

Miestai tampa labiau pritaikyti šeimoms

Pasak istorijos profesorės dr. Rasos Čepaitienės, šiuolaikiniai miestai, palyginti su praeitimi, tampa vis draugiškesni miestiečiams, šeimoms su vaikais. Pavyzdžiui, dauguma kavinių įrengia žaidimo kampelius, įsigyja vaikams pritaikytas kėdutes, pasirūpina specialiu vaikams skirtu meniu ir t. t.

Seniau paminklą nuo mūsų atskirdavo aukštas pjedestalas arba nerašytas reikalavimas laikytis rimto, pagarbaus santykio su juo. Šiandien vis daugiau skulptūrų yra akių aukštyje, be to, netradicinių žaismingų formų. Galima ant jų drąsiai užsiropšti ar į jas įeiti, jas liesti, judinti, prisėsti šalia, o juk tai anksčiau buvo nė neįsivaizduojama. Kai kurias netgi galima „prakalbinti“ pasinaudojus specialia išmaniąja aplikacija ar, kaip antai muzikinius suolelius, paleisti skambėti. Tai ypač patinka vaikams!

Tiesa, ne visi suaugusieji linkę pripažinti vaikų teisę keberiotis ant skulptūrų. „Pamenu, buvau smarkiai apšaukta močiutės, supykusios, kam leidžiu sūnui lipti ant Karaliaus Mindaugo paminklo pjedestalo, nes tai esą jį sugadins…,“ – šypsosi R. Čepaitienė.

Muziejai, norėdami pritraukti lankytojų, išlepintus specialiųjų efektų bei virtualios tikrovės įspūdžių, stengiasi, kad ekspozicijose būtų kuo daugiau vaizdų, veiksmo, interaktyvumo. Kad nebūtų nurašyti kaip beviltiškai pasenę ir nuobodūs, jie pasitelkia nestandartines edukacines programas, leisdami lankytojams eksponatus ne tik liesti, bet ir mokytis pasigaminti patiems ir pan.

Kaip budinti miegamąjį rajoną?

Kaip dažnai būna – pradžioje reikia tik nuoširdžiai tikėti idėja. Tada – apie ją kalbėti. Žiūrėk, greit būsi nebe vienas, aplink atsiras žmonių, kurie panašiai mąsto ir gali prisidėti. Kai daugiau galvų ir rankų, tikslas virsta realybe.

Pasakoja Pilaitės bendruomenės namų „Beepart“ įkūrėjas Andrius Ciplijauskas: „Kai atsikrausčiau gyventi į Vilniaus Pilaitės mikrorajoną, kilo minčių, kad noriu įkurti traukos centrą žmonėms, kad jie galėtų pasikultūrinti, neišvykę iš mūsų rajono. Porą metų rūpinausi statybos leidimais, ir galiausiai Pilaitės bendruomenės namai iškilo ten, kur seniau buvo naujakurių sąvartynas ir mėgėjų išgerti susibūrimo vieta. Pradžioje daug kas stebėjosi, ką aš darau, o dabar giria, džiaugiasi ir lanko. Pas mus vyksta daug įvairių meninių renginių, turime edukacinių užsiėmimų vaikams, rengiame gimtadienių šventes, per kurias, pavyzdžiui, ieškodami lobio su žemėlapiu rankose aplankome Pilaitės įžymybės (vandens, vėjo malūnas, piliakalnis).

Taip pat pradėjome kas rudenį rengti šviesų festivalį „Be Positive“, nes juk gražūs renginiai gali vykti ne tik miestų centruose, bet ir miegamuosiuose rajonuose.

Mano nuomone, būtent tokiuose rajonuose labai trūksta žmonių iniciatyvos ir noro bendromis jėgomis šalia namų įsirengti kažką gražaus. Privačių namų gyventojų bendruomenės iniciatyvesnės, pavyzdžiui, aktyviai veikia Vilniaus Balsių bendruomenė – ji tikrai pagerino savo rajono vaizdą. Vadinasi, tai įmanoma!” Programa – www.vilnius.lt/kaimynijos

Kodėl tėvai su vaikais turi atskirą kasą?

Pasakoja VDU Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Milda Ališauskienė: „Prieš daugiau nei dešimtmetį gimus dukrai su draugėmis pasidalijome įspūdžiais iš savo nėštumo laikotarpio ir nustebome, kad visų jie buvo gana nemalonūs. Panašūs prisiminimai lydėjo ir tą laikotarpį, kada tekdavo su mažais vaikais lankytis viešose vietose. Tuomet sukūriau ir tarp bičiulių išplatinau apklausos klausimyną. Jį užpildė apie šimtas moterų. Paaiškėjo, kad dauguma jų būdamos nėščios arba su mažyliais viešose vietose dažnai sulaukdavo neigiamo ir ignoruojamo visuomenės dėmesio. Išryškėjo ir pagrindinės vietos, kuriose reikėtų pokyčių, – viešajame transporte, prekybos centruose, viešojo aptarnavimo vietose.

Tad ėmėmės darbo. Sugalvojome akcijos pavadinimą „Aš ir tu – draugiški šeimai“, paprašėme pažįstamo dizainerio, kad sukurtų ženklus, kuriuos galėtume platinti viešose vietose ir priminti visuomenei apie tai, kad šalia esančioms nėščiosioms ir tėvams su mažyliais gali prireikti jų pagalbos. Pakvietėme ir prekybos centrus prisidėti sukuriant kasas, kad nėščiosios ir mažų vaikų turinčios šeimos galėtų be eilės apsipirkti. Dabar jau galime pasidžiaugti – ne vienas prekybos centras tokias kasas turi, ir jos veikia. Vėliau, kurdami vaizdo klipą, kviečiantį užleisti vietą būsimai mamai arba tėvams su mažyliais, sulaukėme ir valdžios paramos. Jis rodytas Vilniaus viešajame transporte.

Taigi mūsų socialinė akcija pavyko, ir šeimos su mažyliais sulaukė dėmesio bei konkrečios pagalbos. Sakyčiau, tai ir yra įrodymas, kad taikliai identifikavus socialinę problemą galima rasti bendraminčių ir prisidėti prie visuomenės pokyčių.“

Gal niekas nežino, kad turite bėdų?

Pasakoja Sabina Daukantaitė, tinklaraščio „7 taškai“ kūrėja ir septynių vaikų mama: „Gyvenau Šilo gatvėje, po kurią mašinos lakstė milžinišku greičiu, o vaikai neturėjo kur pereiti gatvės. Kai pasidaro baisu, yra du keliai – arba sėdėti rankas sudėjus ir burbėti ant valdžios, kad nieko nedaro, arba imtis iniciatyvos ir ieškoti sprendimo būdų.

Į mano užregistruotą problemą Vilniaus miesto valdžia reagavo gana greitai: nupiešė „zebrą“, pastatė ženklą ir dar apgenėjo medžius, kad tas ženklas būtų matomas iš tolo. Pusę metų mašinos ten dar lėkė iš įpratimo, bet po truputį visiems išsiugdė įprotis toje vietoje pristabdyti.

Vidiniame mūsų gyvenamųjų namų kvartalo kieme vis prašvilpdavo greičio mėgėjų, nors ten bet kada ir bet kur galėdavo išlįsti vaikas. Juos sudrausmino gyventojų prašymu pastatytas gyvenamosios zonos ženklas.

Apskritai, miesto valdžia reaguoja į mūsų pageidavimus, gal tik žmonės patys šito nežino? Tie, kurie gali priimti sprendimus, ne visad gali įlįsti į kiekvieno miestiečio kailį, ne visad gali išgirsti mūsų bėdas, jei mes jų neišsakome. Nereikia bijoti reikšti pageidavimų, drąsiau palaikyti patinkančių iniciatyvų.“

Kur maudysimės ir pramogausime?

Šiemet socialinė iniciatyva „Šeimos krantas Balžiukai“, siekianti, kad Balžio ežero krantas jau 2018 m. būtų įrengtas kokybiškam šeimų poilsiui, ėmėsi žvejoti idėjas ir pakvietė šeimas diskutuoti ir dalintis vizijomis, ko reikėtų, kad prie ežero su vaikais pramogauti būtų smagu ir saugu. Juk kas, jei ne mes, vilniečiai, nuspręsime, kaip norime ilsėtis?

Praėjusią savaitę tiesioginėje XFM radio laidoje apie šeimai draugiškus urbanistinius projektus diskutavo Vilniaus miesto Savivaldybės plėtros departamento vadovas Mindaugas Pakalnis, urbanistė Justina Muliuolytė, gausių Vilniaus šeimų atstovė Sabina Daukantaitė. Klausytojai buvo paraginti rodyti iniciatyvą ir drąsiai reikšti nuomonę dėl miesto šeimų poreikių. Socialiniuose tinkluose savo nuomonę apie inicijuojamą projektą „Šeimos krantas Balžiukai” jau spėjo išsakyti beveik du šimtai vilniaus miesto šeimų.

Štai, ko mums visiems labiausiai reiktų:
● Sutvarkytos automobilių stovėjimo aikštelės. Mašiną reikia turėti kur pastatyti saugiai, nestatant ant žalios vejos. Būtų gerai pavėsis, nes nieko nėr baisiau kaip sodinti vaikus į įkaitusias kėdutes… Nepamaišytų ir saugūs takeliai iki pramogų zonos.
● Saugaus, smėlėto kranto, kur vaikai galėtų pakasinėti smėliuką, saugiai įbristi. Gerai būtų ir aptverta maudyklėlė mažiausiems seklioje vietoje. Vyresniems – plūdurais pažymėtos vietos, iki kur saugu plaukti.
● Nušienautos pievelės piknikams ir kepsninių.
● Persirengimo kabinų, pakankamai dažnai išturšinamų šiukšlių dėžių bei – tai būtų nuostabu! – daiktų saugojimo kamerų, kad galėtume maudytis kartu su vaikais, o ne saugoti daiktus ant kranto.
● Čiuožyklų į vandenį, žaidimų aikštelė su paminkštinta danga (ypač praverstų padėti iškrapštyti vaikus iš vandens, kai jiems jau pamėlsta lūpos…), o joje – tokių įrengimų, kurie skirti žaisti daugeliui, ne vien sūpynės, kai mėgautis gali tik keli vaikai vienu metu.
● Liepto, kuris leistų drąsiai žengti virš visų mūsų mylimo ežero.
● Skėčių nuo saulės ir gultų (kad ir mokamų!), nes kartais ant žemės gultis nesinori.
● Atskiros zonos šeimoms, kurioje būtų draudžiama rūkyti ir vartoti svaigalus. Arba visame paplūdmyje turėtų būti draudžiama tai daryti, išskyrus specialiai tam atokiau įrengtas vietas.
● Galima atskirti zonas aktyvistams (mušinėjantiems kamuolį ir pan.) bei pasyvistams (kurie guli, skaito ir deginasi). Nes dažnai jie trukdo vieni kitiems…
● Kampelio „ypatingoms“ šeimoms su keturkojais nariais.
● Pavėsinių, kurios praverstų lyjant.
● Vakarėjant būtinas apšvietimas!
● Kioskelio, kuriame būtų galima nusipirkti skanių picų, lazanijų, vaisių kokteilių… O gal net košių kavinės?
● Stalų su suolais patogiam pavalgymui – kelių aukščių, skirtų ne vien suaugusiems. Jie turėtų būti ne kokios nors kavinės, kad žmonės nebūtų įpareigoti ką nors pirkti.
● Švarių tualetų su kūdikių vystymo stalais. Jei bus tvarkingų išviečių, dings ir pranešimai apie vandens užterštumą.
● Geriamo vandens fontanėlių ir kraniukų kojoms nusiplauti.
● Edukacinių stendų su nuotraukomis ir trumpais aprašymais apie ežere gyvenančias žuvis ir aplink augančius augalus; pažintinių takų.
● Valčių ir vandens dviračių.
● Šachmatų ir šaškių stalų seneliams su anūkais.
● Kvalifikuotų gelbėtojų. Juk kur vandens pramogos, ten ir rizika.

Taigi mums reikia nei daug, nei mažai… Bet viskas įmanoma, ar ne?

Šaltinis: Žurnalas „Mažylis“, Gintarė Kairytė ir Ieva Elenbergienė