Sąžiningas ir subalansuotas judumas Vilniuje: ką reiškia dėmesys visiems eismo dalyviams?

 

Sąžiningas eismas – tai tema, kuri Lietuvoje pamažu tampa nebe naujiena, bet kasdienybe. Vilniuje jau keletą metų priimami įvairūs sprendimai, kurių tikslas – suteikti galimybę keliauti po miestą patogiai ir saugiai visomis judėjimo priemonėmis – automobiliu, dviračiu, paspirtuku ar savo kojomis.

Vilnius turi Darnaus judumo mieste planą, kuriame numatytų veiksmų bendras tikslas – švaresnis, visiems eismo dalyviams patogesnis ir saugesnis miestas, daugiau erdvės kokybiškam gyvenimui jame, daugiau dėmesio žmogui ir jo judumo lūkesčiams.

Kai kurie sprendimai ir pokyčiai įneša nerimo, tačiau jų tikslas – natūraliai paskatinti vilniečius keisti savo kasdienius įpročius. Todėl taikomos priemonės neatims patogumo iš vienų eismo dalyvių ar vienos transporto priemonės. Svarbiausias tikslas – kad atsirastų sąžiningas pasiskirstymas ir natūralus noras išbandyti darnesnį judumą, keisti įpročius ir išbandyti alternatyvius keliavimo po miestą būdus.

Kol kas judėjimo būdų pusiausvyros mieste dar trūksta: kasdien Vilniuje važiuoja beveik 500 tūkst. automobilių. Tai užima 2,5 karto už Senamiestį didesnį plotą, o viename automobilyje važiuoja vidutiniškai tik 1,3 žmogaus. Vis dėlto miestas nesiūlo atsisakyti automobilio, bet kviečia automobiliu keliauti sąmoningiau ir apsvarstyti alternatyvas.

Vilnius siekia, kad iki 2030 m. po trečdalį keliavimo būdų sudarytų kelionės pėsčiomis, viešuoju transportu bei automobiliu, o dar apie 7,5 proc. – dviračiais. Šiuo metu kelionės automobiliu sudaro apie 50 proc. viso judumo žemėlapio sostinėje.

Apie tai, kaip prie to prisideda ir dar prisidės Vilniaus miesto eismo valdymo sistema, nuo kurios priklauso, pavyzdžiui, tai, kiek laiko lauksime žalio šviesoforo signalo sankryžoje, ir daugybė kitų su eismo susijusių sprendimų, pasakoja SĮ „Susisiekimo paslaugos“ Eismo valdymo skyriaus vadovas Robert Markovski.

– Nors ja naudojamės kasdien, iš tiesų mažai žinome, kas tai yra. Todėl paprašysiu papasakoti apie Vilniaus miesto eismo valdymo sistemą: kas ją sudaro, kam ji skirta?
– Vilniaus miesto eismo valdymo sistema buvo įdiegta prieš 12 metų. Tuo metu pagrindinė jos paskirtis buvo sureguliuoti transporto srautus. Keičiantis eismui, augant žmonių sąmoningumui ir atsirandant vis daugiau naujų keliavimo po miestą būdų, pasikeitė ir svarbiausias sistemos tikslas. Dabar mums svarbiausia – atrasti balansą tarp visų eismo dalyvių poreikių. Greta šio yra ir kitų tikslų: tai visų eismo dalyvių saugumo užtikrinimas, taip pat – informavimas. Pvz., viena iš eismo valdymo sistemos dalių yra vairuotojų informavimas švieslentėse bei interneto puslapis www.vilniustransport.lt, kuriame galima rasti naujausią informaciją apie eismą Vilniuje ir susiplanuoti savo maršrutą. Jame informacijos gali rasti visi eismo dalyviai: pėstieji, dviratininkai, vairuotojai ir viešojo transporto keleiviai.

Šiuo metu Vilniuje yra 285 šviesoforais reguliuojamos perėjos, daugiau nei 1000 pėsčiųjų ir dviratininkų mygtukų, kurie skirti žalio signalo iškvietimui.

Pėsčiasis ar dviratininkas nuspaudęs mygtuką išsako poreikį pereiti gatvę, o sistema jau atlieka veiksmus, kad žalias signalas įsijungtų. Taip pat yra daugiau nei 4000 šviesoforų – tiek pėsčiųjų, dviračių, transporto, daugiau nei 2000 transporto srautų jutiklių. Pastarieji yra trijų tipų: indukcinės kilpos, kurios montuojamos į asfalto dangą ir skaičiuoja metalines transporto priemones, kurios pravažiuoja; vaizdo jutikliai, kurie apdoroja vaizdą: mato, kad pravažiuoja transporto priemonė, ir paskaičiuoja ją kaip vienetą.

Naujausi ir tiksliausi – infraraudonųjų spindulių jutikliai. Juos naudoti pradėjome prieš trejus metus ir dabar Vilniuje turime beveik 200 tokių jutiklių. Jais fiksuojamos ne tik „metalinės“ transporto priemonės, bet ir pėstieji bei dviratininkai. Tokie duomenys ypač svarbūs sankryžose, kur dviratininkai važiuoja gatve ir, kaip visaverčiai eismo dalyviai, kartu su automobiliais laukia tinkamo šviesoforo signalo. Jutiklis užfiksuoja ir įjungia dviratininkui žalią signalą.

Saugumo sustiprinimui Vilniaus eismo valdymo sistemoje naudojami greičio matuokliai. Jie atlieka kelias funkcijas. Pirmiausia – greičio viršijimo prevencijos. Paprastai matuokliai įrengiami tokiose sankryžose, kur greičio viršijimas gali turėti neigiamų pasekmių. Matuokliai taip pat fiksuoja ir pažeidėjus, kurie važiuoja degant raudonam šviesoforo signalui perėjose bei sankryžose. Taip pat turime ir greičio matuoklių, kurie fiksuoja pažeidėjus, važiuojančius A eismo juosta, nors neturi tam teisės. Tai irgi yra žingsnis link darnaus judėjimo ir gero jausmo visiems eismo dalyviams. Kad ši juosta nebūtų užsikimšusi, ypač svarbu greitiesiems autobusams.

Dar turime radarus, veikiančius panašiai kaip įprasti greičio matuokliai. Tačiau jie nesiunčia pažeidėjo duomenų į policiją, bet užfiksuoja greitį viršijančią transporto priemonę ir artimiausiose sankryžoje įjungia jam raudoną šviesoforo signalą ir taip sustabdo. Tad suveikia prevenciškai.

Mūsų sistemai priklauso ir vairuotojams puikiai žinomos „žaliosios bangos“ arba „žalieji koridoriai“, kurie, važiuojant pastoviu leistinu greičiu, automobiliams suteikia galimybę be sustojimo pravažiuoti nuo 2 iki 15 šviesoforais reguliuojamų sankryžų. Tai, žinoma, pliusas vairuotojams, o ne pėstiesiems, kuriems šiuo atveju tenka ilgiau laukti galimybės pereiti gatvę. Bet mes visada ieškome balanso – visi eismo dalyviai svarbūs.

– Kaip pavyksta tą balansą atrasti?
– Nė vieniems nepataikaujant (juokiasi – aut. past.). Vilniaus mieste daug aktyvių žmonių, kurie visi nori patogumo ir sklandaus judumo. Ir tai yra labai gerai, tai visiškai suprantamas lūkestis. Iššūkis – kad eismo reguliavimo taisykles, kaip ir krepšinio, „išmano“ visi. Todėl kartais sunku paaiškinti ir pagrįsti sprendimus, bet stengiamės edukuoti, aiškinti detaliai, rasti kompromisą. Be to, ir patys mokomės iš gerųjų patirčių. Suprantame, kad būtinas dialogas su bendruomenėmis, siekiant miestą sukurti patogų ir saugų visiems.

– Kartais atrodo, jog vairuotojai, kurie mažai vaikšto pėsčiomis arba nevažinėja dviračiais, eismo pokyčius įvertina kaip savo galios netekimą. Kaip manote, kokie yra svarbiausi dalykai, kalbant apie sąžiningą eismą, kuriame visi – pėstieji, vairuotojai, viešasis transportas, dviratininkai – jaustųsi patogiai ir saugiai?

– Pirmas dalykas – laikytis Kelių eismo taisyklėse (KET) numatytų sąžiningo eismo taisyklių. Pvz., iš anksto užimti reikiamą eismo juostą, laiku reaguoti į šviesoforo signalus, esant kliūtims – praleisti kitus eismo dalyvius ir pan. Iš esmės – gerbti šalia esančius eismo dalyvius. Mano nuomone, pats svarbiausias dalykas yra sąmoningumas.

Per 100 vaizdo stebėjimo kamerų kasdien matome, kaip žmonės nesugeba pasidalinti gatve: kiekvienas kažkur skuba, turi savo prioritetų ir nepastebi kitų. Dėl to dažniausiai ir kyla nelaimingi atsitikimai, atsiranda kitokių eismo problemų.

Sunkiausiai suprasti kitus sekasi tiems, kurie nėra išbandę kitų judėjimo priemonių arba tai darė seniai, todėl „nepastebi“ dviratininkų, pėsčiųjų, viešojo transporto keleivių. Sulaukiame ir skundų, pasiūlymų: „Įjunkite 5 min ilgiau žalius šviesoforus ir išvažinės visi automobiliai!“. Bet kitų šalių, pvz., JAV miestų, patirtis rodo, kad toks sprendimas, kaip ir gatvių platinimas ir pritaikymas tik automobiliams, duoda vienintelį rezultatą – tų automobilių būna dar daugiau ir problemos išlieka tos pačios. Visai kitokie rezultatai Vakarų Europoje, kur sukūrus patogesnį judėjimą dviračiais ir viešuoju transportu, nemaža dalis žmonių pakeičia įpročius ir bent dalį kelionės tęsia ne automobiliu. Nemažai panašių dalykų, įgyvendinant Darnaus judumo planą, iki 2030 m. atsiras ir Vilniuje.

– Kilpinis eismas Senamiestyje, ramaus eismo gatvės, atnaujinti ir tiesiami nauji dviračių takai bei šaligatviai – visa tai Vilniuje vyksta jau kelerius metus. Kaip manote, kurios iš Darnaus judumo plane numatytų priemonių yra svarbiausios kalbant apie sąžiningą eismą?
– Pirmiausia – pats Darnaus judumo plano patvirtinimas, kuriame numatyti konkretūs veiksmai ir užtikrintas finansavimas įvairiems projektams: tiek infrastruktūros gerinimo, tiek žmonių akiračio plėtimo. Antra – viešojo transporto atnaujinimas. Štai visai neseniai į gatves išvažiavo dar 50 naujų miesto autobusų.

Trečia – jūsų jau paminėti atnaujinti dviračių takai, kurių žymėjimas, danga jau atitinka aukščiausius standartus.

Na, ir, žinoma, Vilniaus miesto eismo reguliavimo sistema. 2018 m. atnaujinome šviesoforų valdymo sistemą, visą jos logiką. Dabar sistema 3,5 karto greičiau nei anksčiau reaguoja į bet kokius eismo Vilniaus gatvėse pokyčius. Sankryžoje sustojo dviratininkas, kažkur susidarė kamštis – šviesoforų sistema iš karto reaguoja. Rezultatai akivaizdūs – spūstys sutrumpėjo iki 20 min.

– Kokios didžiausios Vilniaus eismo problemos ir kaip jas reikėtų spręsti?
– Matome, kad vis daugiau žmonių išvažiuoja gyventi iš miesto į užmiestį. Kol kas dažniausias, o kartais ir vienintelis įmanomas susisiekimo būdas jiems – automobilis. Visuose įvažiavimuose į Vilnių turime transporto jutiklius. Jų duomenys rodo, kad per vieną darbo dieną į Vilnių atvažiuoja daugiau nei 150 tūkst. transporto priemonių. Visos jos papildo jau ir taip gausų automobilių srautą mieste. Didelis automobilių srautas iš užmiesčio ne tik didina kamščius, bet ir apsunkina įpročių keitimą. Tie, kurie naujai pasistatė namą, nusipirko automobilį, kad važinėtų į darbą, tikrai sunkiai apsispręs persėsti į viešąjį transportą. Plečiamas viešojo transporto tinklas, koreguojami maršrutai (vis daugiau jų užsuka į šalia Vilniaus esančias sodų bendrijas, kitas namų valdas), autobusai ir troleibusai atnaujinami, o tai ir yra sprendimas.

Kalbant pavyzdžiais, galiu paminėti savo šeimą. Gimus vaikui pusę metų neturėjau automobilio ir per tą laiką supratau, kad be jo galima gyventi. Kartą per mėnesį, kai reikia nuvežti vaiką pas gydytoją, galima naudotis dalinimosi paslaugomis, o kitais atvejais – viešuoju transportu. Dabar turiu automobilį, bet jis skirtas tik savaitgalio kelionėms – į užmiestį, prie ežero ar panašiai, arba labai dideliems pirkiniams. Kasdien – ir į darbą, ir vaiką į darželį – važiuojame viešuoju transportu arba dviračiu.

Aišku, tiems, kurie gyvena kažkur toliau, gali būti sudėtingiau. Bet neretai tai – labiau požiūrio klausimas. Mūsų komandoje neliko nė vieno, kuris bent kartą per savaitę į darbą neatvažiuotų ne automobiliu, bet viešuoju transportu ar dviračiu. Nors anksčiau visi visada keliavo tik automobiliais.

– Viešumoje viena iš garsiausiai aptarinėjamų sostinės problemų vis dar yra kamščiai. Jų ypač pagausėja rudenį, į sostinę grįžus gyventojams ir pasipildžius naujais studentais. Kas jau padaryta, kad kamščių būtų mažiau? Kokie planai? Ar įmanoma, kad Vilnius būtų miestas be kamščių?
– Deja, net ir vasarą, kai transporto srautai mieste sumažėję, Vilniuje kiekvieną rytinį ir vakarinį piką fiksuojame spūstis. Pagrindinės jų susidarymo priežastys, be abejo, yra didelis transporto srautas, kuris nesutelpa į esantį gatvių tinklą. Norinčių pravažiuoti daugiau nei kad gatvės gali praleisti. Sumažinti spūstis padeda jau minėta prieš porą metų atnaujinta šviesoforų valdymo sistema: anksčiau visas duomenų surinkimas iš jutiklių, nusiuntimas ir apdorojimas bei sistemos atsakas į sankryžoje esantį šviesoforą užtrukdavo 20 min. Dabar – tik 6 min. Sutrumpėjęs sistemos reakcijos laikas leido sutaupyti kiekvieną dieną po 20 min. Tai tikrai daug. Kai kurie kiti sprendimai yra pritaikyti konkrečioms sankryžoms ir miesto vietoms. Pvz.: arterinėse gatvėse, esančiose toliau nuo miesto centro, tokiose kaip Pilaitės prospektas, Ukmergės gatvė, Molėtų plentas, tobulinama „žalioji banga“, suteikianti prioritetą automobiliams. Pernai buvo iš naujo sutvarkyta „žalioji banga“ Ateities gatvėje, kurioje automobilių srautas taip pat didelis. Tad čia prioritetas automobiliams.

Tuo metu centrinę miesto dalį stengiamės humanizuoti, t.y. paskatinti žmones iš automobilio persėsti į kitą judumo priemonę – dviratį, viešąjį transportą, paspirtuką. Kartu su kilpiniu eismu buvo pakoreguoti ir šviesoforai – prioritetas skiriamas pėstiesiems ir dviratininkams bei paspirtukininkams.

– Kokių novatoriškų arba netradicinių sprendimų buvo pasitelkta Vilniuje, gerinant eismo situaciją?
– 2019 m. Ukmergės ir Geležinio Vilko gatvių sankryžoje įrengėme kintamus kelio ženklus. Esant žaliam šviesoforo signalui nuo centro informaciniame stende įsijungia ženklas, leidžiantis visam eismui važiuoti dviem juostomis iki miegamųjų rajonų. O esant žaliam šviesoforo signalui link centro, ženklas leidžia tą pačią gatvės atkarpą naudoti važiavimui į kitą pusę, t.y. centrinę miesto dalį. Jau turime ir rezultatus: vienos eismo juostos pralaidumas padidėjo 13 proc., o kitos – net 30 proc.

Šiuo metu atliekame ir kelis pilotinius projektus. Vienas jų – nauja transporto, pėsčiųjų ir dviratininkų skaičiavimo įranga. Tai visiškai naujas įrankis, rinkoje atsiradęs praėjusiais metais. Vienas jutiklis gali fiksuoti visus transporto srautus labai tiksliai. Būtent šie tikslūs duomenys leidžia suplanuoti tinkamiausius srautų suvaldymus – tiek pėsčiųjų, tiek kitų eismo dalyvių. Antrasis pilotinis projektas startuos rugsėjį Saulėtekyje, kuriame yra didelė pėsčiųjų koncentracija. Ketiname padaryti pėsčiųjų ir dviratininkų prioritetą šviesoforais reguliuojamoje sankryžoje. Žiūrėsime, ar pasiteisins. Jeigu viskas seksis gerai, plėsime pėsčiųjų bei dviratininkų prioritetą ir kitose sankryžose.

Prie darnaus judumo skatinimo prisideda ir Naujamiestyje, Konstitucijos prospekte, prie Žaliojo tilto, atlikti pakeitimai. Dabar čia pėstiesiems nebereikia ilgai laukti žalio šviesoforo signalo – jis įjungiamas du kartus per vieną ciklą, t.y. per 2 min. Taigi, jei iki šiol paspaudus „iškvietimo“ mygtuką žalio šviesoforo signalo pėsčiajam reikėjo palaukti maždaug 1,5 min, tai dabar – tik 40 s. Šioje miesto dalyje prioritetas skiriamas pėstiesiems, nes čia jų koncentracija didžiausia ir ji auga.