Kultūros paveldo tvarkybos sostinėje gairės: nuo tyrimų iki finansinės paramos 

Vilniaus miesto savivaldybė nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkytojams ir naudotojams siūlo du patogius įrankius –  Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos gaires, kuriose detaliai aprašomos kultūros paveldo objektų tvarkymo procedūros, ir atmintinę apie miesto viešųjų erdvių istorinės funkcinės įrangos saugojimą, kuri bus naudinga ir kaip bendrosios pagalbos linija – skelbia kontaktus, kuriais galima kreiptis kilus skubiems paveldo gelbėjimo klausimams.

„Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga yra viešasis interesas, o siekdami išsaugoti jį bei perduoti ateities kartoms, turime sudaryti sąlygas vilniečiams ne tik jį pažinti ir naudotis, bet ir tinkamai tvarkyti“, – komentavo Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos poskyrio vedėjas Darius Daunoras. Dokumento rengėjai susistemino ir kiekvienam paveldo naudotojui patogia apimtimi pristato esmines su paveldo apsauga susijusias LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Saugomų teritorijų įstatyme, Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose vartojamas nuostatas ir sąvokas.

Gairėse apibendrinti reikalavimai, keliami nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybai ir apsaugai (kalbama apie tyrimus, darbų rūšis, projektavimo sąlygas, projektavimą ir leidimus), bei taikomos skatinimo priemonės – tokiu būdu siekiama išsaugoti Vilniaus miesto kultūros paveldo vietovėse esančių objektų unikalumą ir skatinti tampresnį Savivaldybės bei miesto gyventojų bendradarbiavimą kultūros paveldo apsaugos srityje.

Kartu parengta atmintinė dėl miesto viešųjų erdvių istorinės funkcinės įrangos išsaugojimo. „Seni, autentiški miesto gyvenamosios aplinkos elementai, mažoji architektūros, techninė įranga bei infrastruktūra dažnai turi didelę išliekamąją vertę, tikrai verta juos išsaugoti. Reikia galvoti ir apie tai, kad tie elementai nenukentėtų atliekant įvairius darbus artimoje jų aplinkoje“, – sakė D. Daunoras. Be to, rengiant projektus siektina numatyti ir tradicinių, istorinei aplinkai būdingų medžiagų naudojimą. Visi šie istoriniai elementai kuria vertę miesto savitumui, gyvenamajai aplinkai ir kultūrai.

Kultūros paveldo specialistai ragina ypatingai atkreipti dėmesį į Senamiestyje ir jo apsaugos zonoje esančių miesto viešųjų erdvių istorinę funkcinę įrangą – suolus, šiukšliadėžes, apšvietimo stulpus ar konsoles, gatvių pavadinimų lenteles, pastatų numerius, lietvamzdžius, vandens kolonėles, apvalius skelbimų stulpus, kanalizacijos dangčius, tvoreles, vartus ir net tarpuvarčių stulpelius.  Viešųjų erdvių tvarkybos projektuose siūloma numatyti visų istorinės funkcinės įrangos elementų projektuojamoje teritorijoje pažymėjimą, elementų atstatymo tikslias vietas ar perkėlimo vietas (jei jų negalima atstatyti tiksliai toje pačioje vietoje), elementų restauravimo būtinybę, elementų saugojimo vietas (jei neįmanoma ar netikslinga pagal projektą jų atstatyti buvusioje vietoje). Jei elementus tenka laikinai pašalinti, kad netrukdytų atlikti tvarkybos darbus, būtina įpareigoti rangovus grąžinti juos į vietą pabaigus darbus.

Paveldosaugininkai, pasak D. Daunoro, neretai pabrėžia, kad Lietuvoje kartais pasitaikantis užsakovų ir architektų siekis viską kuo labiau atnaujinti ir palikti kuo mažiau senų, laiko išbandymus atlaikiusių ir todėl „prastai, netvarkingai atrodančių“ mažosios architektūros, techninės įrangos bei infrastruktūros elementų prasilenkia su Europos patirtimi ir praktika. Europoje tvarkybos darbams istorinėje aplinkos jau seniai taikomas minimalios intervencijos principas, kurio tikslas yra kuo mažiau keisti esamą istorinę aplinką, joje saugomas vertybes, kuo labiau tausoti autentiškus aplinkos elementus.