Užfiksavo socialinių būstų gyventojų buitį: dramatiškus herojų likimus atskleidžia ir paprastos detalės

Žengdami Europos aikšte praeiviai stabteli. Čia žvilgsnius traukia naujausias savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ir fotografės Elenos Krukonytės projektas „Socialinių būstų gyventojai“, kuriuo menininkė siekė atskleisti tikrąją daugybe mitų apipintuose namuose gyvenančių žmonių buitį, interjerus ir kasdienybę. Jautrūs ir verčiantys susimąstyti kadrai, anot projekto autorės, gimė ilgai bendraujant su kiekvienu herojumi. „Iki imdavausi fotografuoti, daug kalbėdavausi, kad sužinočiau, kaip šie žmonės jaučiasi ir kokie iš tiesų jų likimai“, – sakė pašnekovė.

Vengė išankstinio įspūdžio

Iki kovo 10 d. veiksiančią parodą pavadinusi „Socialinių būstų gyventojai“ fotografė sako, kad vengė sentimentalaus pavadinimo ir išankstinio įspūdžio. „Norėjau, kad parodos lankytojai patys galėtų interpretuoti ir susidaryti savo nuomonę matydami šiuos kadrus.

Prieš atvykstant pas kiekvieną socialinio būsto gyventoją į svečius, aš nežinojau, kaip atrodys jis pats ir jo butas, jausdavau nežinomybę, kuri skatindavo mano smalsumą. Atvykusi apžiūrėdavau kiekvieno žmogaus namus ir kurį laiką su juo tik bendraudavau, bet dar nefotografuodavau, tam, kad suvokčiau, kokios yra šio žmogaus patirtys, kaip jis jaučiasi dėl šios fotosesijos. Dirbau prisitaikydama prie skirtingų interjerų, rakursų, apšvietimų. Taip pat man asistavo Justina Ogurkis, kuriai esu labai dėkinga. Procesas vyko natūraliai, ieškant individualaus santykio su kiekvienu žmogumi“, – pasakojo ji.

Pasiteiravus, į ką pati fotografė patartų atkreipti dėmesį stebint kadruose atskleistą jautrią temą, ji sakė, kad fotografija negali būti visiškai objektyvi, nes fotografas pasirenka, ką įtraukti į kadrą ir ko atsisakyti, o pats fotografuojamas subjektas pasirenka, kaip jam tuo metu pozuoti, save pristatyti. „Fotografija neišvengiamai vaizduoja subjektyvią realybę. Dėl šios priežasties aš socialinių būstų gyventojus galiu įamžinti tik tokius, kokie jie man pasirodė ir kokie jie jautėsi būdami prieš mano kamerą.

Žiūrovas irgi vertina fotografijas subjektyviai, remdamasis savo kultūrine ir asmenine patirtimi. Fotografuodama interjerus norėjau atkreipti dėmesį į žmogiškąjį kūrybingumą puošiant namus. Manau, kad tokiose interjero detalėse atsiskleidžia kiekvieno žmogaus jautrumas ir kūrybiškumas – savybės, dėl kurių jie, socialinių būstų gyventojai, yra stiprūs žmonės“, – sakė E. Krukonytė.

Pasirinko juostinį fotoaparatą

Fotografuodama savo nuotraukų herojais tapusius Vilniaus socialinių būstų gyventojus E. Krukonytė naudojo juostinį fotoaparatą. Pasak pašnekovės, kadangi kadrų nebuvo taip daug kaip, pavyzdžiui, viską fiksuojant skaitmeniniu fotoaparatu, atrinkti nuotraukas parodai nebuvo sudėtinga.

„Analoginę fotografiją renkuosi, nes ši forma verčia mane sąmoningiau fotografuoti. Daugiau laiko praleisdama prie kadravimo, kompozicijos detalių ir apšvietimo, labiau įsigilinu į tai, ką kiekvienu kadru noriu įamžinti ir pasakyti. Vidutinio formato fotografija labiau reprezentuoja vaizdą, kurį mato mano akis, nes vaizdas yra platesnis nei pilno kadro (35mm) fotografijoje.

Ši fotografija padėjo geriausiai atskleisti ir didžiausiu atradimu man tapusius žmones. Buvo įdomu atvykti į svečius pas nepažįstamuosius. Atverdami duris į savo būstus jie taip pat atverdavo duris ir į savo širdis – sužinojau įdomias, neretai tragiškas šių žmonių gyvenimo istorijas. Tačiau labiausiai įkvėpė jų gerumas bei stiprybė. Šie žmonės yra kaip mes visi, turintys savo skaudulių ir džiaugsmų. Jų interjerai išsiskirdavo švara, tvarkingumu ir jaukumu“, – kalbėjo fotografė.

Už neutralaus kadro – dramatiško likimo istorija

Tai, kad vis dar egzistuoja stereotipai neva socialiniame būste gyvena tik asocialūs asmenys, o jų kaimynystė yra nesaugi, parodė ir prieš metus SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atlikta apklausa. Į klausimą, su kuo asocijuojasi socialinis būstas, net 64 proc. respondentų atsakė, kad pirmoji kilusi mintis yra daugiavaikės šeimos ir asocialūs asmenys. Kitos asociacijos – nesaugi kaimynystė ir apleista aplinka.

Anot SĮ „Vilniaus miesto būstas“ l. e. p. direktorės Rositos Žibelienės, tokie apklausos rezultatai nestebina, nes tokios informacijos netrūksta ir neigiami pavyzdžiai paprastai yra geriausiai matomi.

„Socialiniai būstai yra apauginti daugybe realybės neatitinkančių mitų. Galime taip teigti, nes esame arčiausiai tų žmonių, dirbame su jais kasdien,  matome juos ir jų istorijas. Didžioji dauguma jų geri, savo vidumi gražūs žmonės, tvarkingos šeimos, tačiau jų istorijų niekas nežino ir nemato. Tai suprasdami, paprašėme socialinių būstų gyventojų atverti savo namų duris ir parodyti juos bei papasakosi istorijas“, – kalbėjo R. Žibelienė.

Specialistė pridūrė, jog nors sunku atsakyti, ar menas gali keisti visuomenėje jau nusistovėjusius stereotipus, norisi tikėti, kad situacija keisis. Pasak jos, menas turi galią prasibrauti iki žmogaus gelmių ir priversti pažvelgti į tuos pačius daiktus tarsi kitomis akimis.

„Menas gali patikti ar nepatikti, bet jis tikrai nepalieka abejingų. Jis gali būti puikus būdas pasakyti dalykus, jų garsiai nė neištariant. Šiuo atveju pasirinkome bežodę meno formą – fotografiją, kurioje istoriją pasakoja vaizdai, kompozicijos, detalės. Pavyzdžiui, vienoje iš fotografijų užfiksuota balto avinėlio statulėlė ant komodos.

Šį vaizdinį kiekvienas interpretuos savaip ir ras sau istoriją, o mums ši nuotrauka kalba apie šių namų gyventojos Viktorijos tvarkingumą bei viltį, nes avinėlis yra nekaltos aukos simbolis. Viktorija gimė su rimtomis sveikatos bėdomis, jos atsisakė tėvai, o nuo gimimo kurčnebylei merginai gyvenimas nepagailėjo ir kitų išbandymų, tačiau ji išliko pozityvi, mylinti ir skleidžianti aplink save gerumą, ji juda į priekį, nesižvalgo atgal, savo gyvenimą kuria čia ir dabar“, – jautrią projekto herojės istoriją pasakojo R. Žibelienė bei pridūrė, kad norėtų padėkoti visiems atvėrusiems savo namų duris ir tapusiems šio jautraus projekto herojais.