Vilniaus Istorinės atminties komisija peržiūri žymių žmonių įamžinimo tvarką

Kaip ir kada gali būti įamžinti garsūs ir šaliai nusipelnę žmonės? Ar priimtina jų atminimą pagerbti dar esant gyviems, o gal tik po mirties? Kiek turėtų praeiti laiko nuo šio momento? Į šiuos klausimus vieno ir teisingo atsakymo nėra, vis dėlto bandoma rasti geriausią sprendimą ir teisiškai patvirtinti asmenų įamžinimo tvarką.

Daugiau nei dvylika metų Vilniaus mieste vadovautasi principu, kad žymių asmenų atminimas miesto erdvėse memorialinėse lentose gali būti įamžintas ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo jų mirties, o pastatų, gatvių, tiltų, paminklų ir kitų objektų pavadinimuose – ne anksčiau kaip praėjus 10 metų nuo jų mirties.

Anot Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos pirmininko Gedimino Jauniaus, laikyta, kad per šį laikotarpį turėtų nurimti visuomenės emocijos ir lengviau įvertinti konkrečios  asmenybės nuopelnus. 

„Turime nustatyti kažkokį atskaitos tašką ir juo vadovautis visais atvejais. Pagal ne vienerių metų praktiką dabartinė tvarka pasiteisina. Iš tiesų, po dešimties metų išsigrynina svarbiausi asmens nuopelnai, atsiranda daugiau aiškumo“, – pastebi komisijos pirmininkas.

Tokiam požiūriui pritaria ir Vilniaus universiteto dėstytojas, istorikas, dr. Norbertas Černiauskas. 

„Laiko perspektyva, tam tikras natūralus nuotolis būtinas bet kokiam žingsniui, susijusiam su atmintimi, istorija, asmenų ar įvykių oficialiu įamžinimu. Atminimo ženklų – lentelių, pavadinimų, paminklų atsiradimui taip pat reikalinga laiko perspektyva, per kurią turi būti nuosekliai apmąstoma asmens reikšmė, svarba, vieta miesto ir valstybės gyvenime”, – kalbėjo N. Černiauskas. Jo nuomone, per 5, 10 ar net 20 metų „susiguli“ asmens atminimas, atsiranda apibendrintų tyrimų, artimieji ir su konkrečiu asmeniu susijusios bendruomenės sutaria dėl geriausio įamžinimo būdo, formos. Laiko perspektyva apsaugo nuo politizuotų, priešrinkiminių, vienadienių, chaotiškų iniciatyvų.

Istorikas pateikė pavyzdį, kad Londone tipine „mėlynąja“ miesto lentele yra pagerbiami asmenys, praėjus ne mažiau kaip 20 metų nuo jų mirties. Panašia praktika vadovaujasi ir kitos demokratinės šalys.

Vilniuje šiuo metu taikoma tvarka buvo patvirtinta Vilniaus miesto tarybos 2013 metais. Tiesa, vėliau dokumentas teismo nutarimu buvo panaikintas. Tačiau teismas, pabrėžė G. Jaunius, paties principo neuždraudė, tik panaikino komisijos sprendimus ribojančią tvarką. „Istorinės atminties komisija vadovaujasi ne panaikintu dokumentu, o priimta ir nusistovėjusia praktika“, – pridūrė jis. 

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje kilo daug diskusijų žymių žmonių atminties įamžinimo klausimu. Todėl Istorinės atminties komisija, kuriai priklauso istorikai, paveldosaugininkai ir kiti ekspertai, sudarė darbo grupę, kartu įtraukdama ir teisininkus. Darbo grupė turi parengti asmenų įamžinimo tvarkos projektą. Tikrinami visi lig šiol buvę sprendimai, galiojančios su tuo susijusios tvarkos ir rengti dokumentai. 

„Norėtųsi, kad visiems būtų aišku, kokia tvarka vadovaujamės. Šioje tvarkoje bus įtvirtinti ir atvejai, kada būtina kreiptis į Vilniaus istorinės atminties komisiją, o kokiomis aplinkybėmis bendruomenės gali imtis savarankiškų iniciatyvų“, – kalbėjo Vilniaus miesto Istorinės atminties komisijos narė Kamilė Šeraitė. 

Kaip savarankiška ir nederintina iniciatyva leidimą gavo aktoriaus Regimanto Adomaičio atminimą lenta ant gyvenamojo namo įamžinti norinti daugiabučio Žvėryne bendruomenė. Įėjimai į šį daugiabutį namą yra ne nuo pagrindinės gatvės, o nuo privažiavimo į vidinį kvartalo kiemą, tad vieta nepriskirtina viešajai erdvei ir kitoms bendrojo naudojimo teritorijoms. 

Rinkodaros ir komunikacijos skyrius, vrt@vilnius.lt