Vilniaus garbės pilietė Kristina Sabaliauskaitė: tikras vilnietis visuomet prisimena – šis miestas visuomet už jį didesnis ir jam nepriklauso

Garbės pilietės apdovanojimas

Nuotr. Sauliaus Žiūros

Ypatingais pasiekimais ir laimėjimais Vilnių garsinančius ambasadorius ir ambasadores kasmet apdovanojanti sostinė jubiliejiniais metais Vilniaus garbės pilietės ženklą suteikė rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje populiari rašytoja tapo antrąja sostinės garbės piliete moterimi. Anksčiau Vilniaus garbės piliečių apdovanojimą kartu su vyru Viktoru Butkumi yra gavusi ir viena iš MO muziejaus įkūrėjų – Danguolė Butkienė.

„Kai Kristinos kandidatūrą teikiau miesto Tarybai, norėjosi akcentuoti vieną dalyką – profesorius Gudavičius pradėjo, o tikrąją Vilniaus bangą sukūrė Kristina – parodė miesto istorijos klodus, jo klestėjimo laikotarpius. Per septynis šimtus metų Vilnius antrą kartą gyvena savo geriausius laikus – pirmą kartą prieš keturis šimtus metų ir štai dabar. Labai svarbu, kad Vilnius vis labiau atranda tai, kas buvo prieš keturis šimtus metų – negalime sakyti, kad atrado, bet galime sakyti, kad žino geriau nei prieš Kristinos romanus ir prieš „Silva rerum“. Tai labai didelė pamoka, kodėl Vilnius klestėjo tuo metu, todėl kad Vilnius laikėsi savo kodo, savo geno – buvo pagarbus, gyvybiškas, atviras pasauliui, bendradarbiaujantis, netgi ir tarptautines gynybines sąjungas turėjo tvirčiausias tuo metu – Liublino uniją, o dabar NATO. Nebijojimas eiti į tarptautinius vandenis, kad būtume saugūs – ir tai labai panašu. Taigi norint mums gyventi labai gerus laikus, reikia semtis ir iš praeities, ir iš dabarties. Kristina yra tas žmogus, kuris sugeba ne tik parodyti, bet ir įkvėpti bei sekti. Ačiū, didžiulė garbė būti mieste, kurio Garbės pilietė yra Kristina Sabaliauskaitė“, – įteikdamas Vilniaus garbės pilietės ženklą sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Vilniaus meras

Nuotr. Sauliaus Žiūros

Vilniuje gimusi rašytoja Kristina Sabaliauskaitė yra dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, Vilniaus dailės akademijos garbės daktarė. Jos istorinis romanas „Silva rerum“ (2008 m.) tapo bestseleriu (13 leidimų) ir pripažintas „literatūros įvykiu“ Lietuvoje. Taip pat skaitytojai mėgaujasi romanu „Petro Imperatorė“, „Danielius Dalba & kitos istorijos, trumpų istorijų rinkinys“.Savo kūryba rašytoja yra nekvestionuojama Vilniaus ambasadorė. Per jos knygas Vilnių atrado ne tik Lietuva, bet ir užsienio skaitytojai.

„Jaučiuosi mergina, kuriai mylimasis viešai prisipažino meilėje. Tas pasimatymas Šv. Valentino dieną su mylimu Vilniumi Rotušėje, o gal reikėtų sakyti ir Vilnia ar Wilno, nes mūsų sostinės pavadinimas skirtingomis kalbomis turi skirtingas lytis. Šis miestas svarbus daugeliui tautų, o jų kalbomis pavadinimas gali būti ir niekatrosios giminės, ir vyrų, ir moterų. Vilnius visuomet buvo laisvas ir liberalus miestas, todėl šiandien jame visi miestiečiai turi jaustis laisvi ir vertingi, neskirstant jų pagal lytį. Ir šiandien reikšminga diena ne tik man, bet ir visoms Vilniaus moterims – tokia reikšminga, kad net reikės perkalti Garbės piliečio medalį, kad jame atsirastų užrašas Pilietė – ne dėl savęs, bet apskritai dėl 50 proc. visos žmonijos, dėl visų jūsų Vilniaus ir Lietuvos moterų, kad Lietuvos miestus ir valstybę kuriančių moterų indėlis pagaliau būtų lygiaverčiai pripažįstamas. Labai džiaugiuosi, kad įkalsiu moterišką galūnę medalyje ir kad pramušiau mums visoms dar vienas stiklines lubas”,  – atsiimdama apdovanojimą sakė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

Garbės pilietės apdovanojimai

Nuotr. Sauliaus Žiūros

Rašytoja su vakaro svečiais pasidalino daugelio kartų išdistiliuotu buvimo vilniečiu receptu: „Pirmiausia reikia suprasti, kad šis miestas didesnis ir stambesnis už tave. Nežiūrint į pompastiškiausius titulus, jame esi tik mažutė akimirka. Galvok, kaip tavo palikimas ir kuklus įnašas bus lyginamas su šio miesto istorijos didžiaisiais, kaip jis siesis su šimtmečio tradicija. Tada reikia suvokti, kad miesto nuostabumas daugybės jame gyvenusių ir kūrusių tautų grožio supratimo junginys, kad Vilnius toks spalvingas ir kultūringas todėl, kad niekad nebuvo ksenofobiškas, visada buvo atviras ir teikė prieglobstį visiems geros valios žmonėms, kurie jį pamildavo ir pritapdavo prie miesto, o ne siekdavo, kad miestas pritaptų prie jų. Vilnietis, net jei ir netikintis, visuomet gerbs ir išmanys Vilniaus religinę tradiciją – juk tai daugelio šventųjų ir palaimintųjų miestas. Vilniečiu niekada netapsi negerbdamas jo praeities istorijos, net jei ji tau ir atrodo svetima ir nelietuviška – nuo Gedimino laiškų, kuriuos šiemet minime, miestas nebuvo vien lietuviškas. Miestas mini Europą, todėl jo negali perkurti, nes perkurdamas pagal vienos tautos kurpalių jį tik gadinsi (caro okupacijos metais rusai tą bandė daryti, ir jiems nepavyko) – miestas vis tiek anksčiau ar vėliau tokias pastangas nusipurto. Vilnius yra Lietuvos smegenys ir jose vyksta intensyvūs pasaulines įtakas apdorojantys ir Lietuvai pritaikyti procesai bei reakcijos – tam jis ir sostinė, o ne provincija. Tam, kad perprastum miesto istoriją, turi mokėti bent jau lenkiškai, rusiškai ir nors šiek tiek jidiš. Vilnietis negali būti antisemitas, nes tai tas pats, kaip pjauti sau ranką – žydiška istorija yra neatsiejama nuo mūsų. Vilnietis negali būti antilenkiškas, nes tada jis užsikemša ausis ir tampa kurčias ištisiems šimtmečiams miesto istorijos. Bent šiek tiek perpratus miesto istoriją, ateis nušvitimas ir vilniečio pareiga miesto nesunaikinti ir saugoti tai, kas tikra. Per savo gyvenimo Vilniuje kadenciją neprisidėti nė prie vieno autentiško ir vertingo miesto istorijos dalyko sunykimo. Išimtis galioja tik priešų ir okupantų paliktiems teritorijos žymėjimo pėdsakams. Todėl vilnietis yra ne miesto kenkėjas, o saugotojas ir puoselėtojas. Visos geriausios naujovės kyla iš natūralios evoliucijos – miesto mokslo, meno, architektūros, landšafto, gyvenimo būdo. Vilniečiui mieste visada gražiausia tai, kas sena, o ne tai, kas nauja – o nauja, jei ir privalo atsirasti, turi būti aukščiausios kokybės ir avangardiškiausia. Tik tada bus toleruotina ir nedarys vilniečiui gėdos. Vilnietis naujus paminklus stato ir pinigus tam eikvoja tada, kai ranką prie širdies pridėjęs gali pasakyti, kad visas autentiškas senasis miesto paveldas yra sutvarkytas, išsaugotas ir puikiausios būklės. Visi tikri vilniečiai yra labai arogantiški, ambicingi ir pasitikintys savimi, net ir tada, kai labai bijo. Vilnietis kartais yra toks velnietis, valiūkiškas velnių priėdimo prasme – jis niekada nekonkuruoja su kitais Lietuvos miestais, jis savo mastelį tikrina pagal Europos sostines. Vilnietis giliai širdyje yra melancholikas ir visada prisimena pirmą taisyklę – šis miestas visuomet už jį didesnis ir jam nepriklauso ir geriausia, ką jis gali padaryti, tai miesto nesugadinti”.

Apdovanojimo vakarą vedė K. Sabaliauskaitės draugas nuo ankstyvos jaunystės – Rimas Šapauskas, vakaro metu koncertavo pianistai Kasparas Uinskas, Gabija Butkutė ir baritonas Romanas Kudriašovas.

Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų.

Pastaraisiais metais šį titulą yra pelnę kadenciją baigęs šalies prezidentas Valdas Adamkus, pirmasis Lietuvos vadovas po atkurtos nepriklausomybės Vytautas Landsbergis, kunigas ir disidentas Julius Sasnauskas, MO muziejaus įkūrėjai Viktoras ir Danguolė Butkai. Anksčiau šis vardas skirtas monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, dirigentui bei violončelininkui Mstislavui Rostropovičiui, Nobelio premijos laureatui poetui Czeslawui Miloszui, Izraelio prezidentui Shimonui Peresui ir kitiems.

Rinkodaros ir komunikacijos skyrius, vrt@vilnius.lt