Teatras prasideda ne nuo rūbinės. Maršrutas po Vilniaus dramų, tragedijų ir komedijų namus

Skubėdami į spektaklį, retai pasigrožime teatro pastatu ar pasidomime jo istorija, labiau susikoncentruojame į tai, ką išvysime scenoje. O gal teatras prasideda ne nuo rūbinės, kaip dažnai sakoma, o jau nuo slenksčio, nuo lauko durų ar išorės sienų? „Vilniaus teatrai. Sekant mūzų pėdsakais“ – naujausias „Neakivaizdinio Vilniaus“ maršrutas, kviečiantis apsvarstyti šį klausimą ir aplankyti sostinės teatrus į juos neužsukant.

„Teatras, kaip pastatas, urbanistinėje hierarchijoje yra labai svarbus, dažnai tampa net miesto ar valstybės simboliu. Daugelis miestų asocijuojasi su įspūdingais teatrais – Sidnėjaus opera, Milano „La Scala“, „Globe“ teatras Londone, Nacionalinis teatras Prahoje, Vienos opera, Rygos operos ir baleto teatras, Didysis teatras Varšuvoje ir daugelis kitų. Vilniuje – nemažai teatrų, jau ir nebeegzistuojančių, tad labai įdomu susipažinti su šia įvairove: nuo mažyčio lyg žaislinio „Lėlės“ teatro pastato iki giganto – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, kurio kubas iškilęs virš aplinkinės aikštės į tokį aukštį, kaip 14 aukštų daugiabutis“,  – apie tai, kas įkvėpė maršrutą pasakoja jo sudarytojas gidas Artūras Savko.

Maršrutas veda pro septyniolika sostinės teatrų ar jų istorijų – pro minėtą Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, Vaidilos teatrą, Vilniaus universiteto teatrą, taip pat dingusį Vilniaus geto teatrą bei senuosius teatrus Valdovų rūmuose, Vilniaus Rotušėje, medinį Vasaros teatrą šalia Bernardinų sodo fontano. Iš viso Vilniuje yra apie keliasdešimt teatrų.

Pasak A. Savko, teatrų pastatai Vilniuje, kitaip nei gana unifikuoti biurų pastatai, administracinės ar kultūros įstaigos, yra labai skirtingi. Jie priklauso skirtingoms epochoms, skiriasi dydžiu, kuriama nuotaika – nuo pompastiško, oficialaus ir didingo iki kamerinio, jaukaus ir mielo: „Vienas Vilniaus teatras yra įsikūręs perstatytos bažnyčios centrinėje navoje. Tai galbūt vienintelė tokia teatro erdvė visoje Europoje. Universiteto ansamblio korpusuose paslėptas teatras įdomus savo medine interjero apdaila. Mažasis teatras – su šimtamete stiklo blokelių siena, kurių visoje Europoje tik dvi: Vilniuje ir Prahoje. Šiuolaikiniai teatro pastatai stebina neįprastais sprendimais. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis dramos teatras neturi įprasto fasado, tik skulptūrinę kompoziciją ir stiklines duris į erdvų fojė. O Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras vakarais žavi sietynais, kurie nešviečia, o tik atspindi prožektorių šviesą. Jie skirti tam, kad sukurtų šventinę nuotaiką ne tik teatro lankytojams, bet ir praeiviams lauke. Apskritai, kiekvienas Vilniaus teatras yra kažkuo įdomus, vertas atidesnio žvilgsnio“.

Dabar – geriausias metas kitaip pažiūrėti į Vilniaus teatrus. Istorinių teatrų lokacijas galima bandyti rasti tik iš išlikusių nuotraukų. „O apskritai, teatrai gimsta, gyvena ir miršta nuolat, nes jauni kūrėjai siekia pakeisti, performuoti, patobulinti teatrų pasaulį, tad šis procesas vyks ir ateityje“, – į mūzų sparnų palytėtas erdves kviečia gidas.

Maršrutas „Vilniaus teatrai. Sekant mūzų pėdsakais“ ČIA.

*Balandžio 1 d. 11 val.>>https://bit.ly/40hJHle

*Balandžio 1 d. 14 val.>>https://bit.ly/3z7IGzY

Nuotr. Sauliaus Žiūros

Rinkodaros ir komunikacijos ir komunikacijos skyrius, vrt@vilnius.lt