Naujųjų Verkių bendruomenės pažintis su Verkių apylinkių gamtinės aplinkos raida

Spalio 29 d. Naujųjų Verkių bendruomenių namuose įvyko apylinkių gyventojų susitikimas su Gamtos tyrimų centro mokslininku, dr. Jonu Satkūnu ir Vida Petiukoniene.
Geologas J. Satkūnas yra ištyręs Vilniaus kalvų ir ežerų susiformavimo aplinkybes, Neries slėnio formavimosi raidą bei paskutiniojo Lietuvos mamuto žūties aplinkybes, jo moksliniai interesai: aplinkos geologija, geologiniai procesai ir pavojingi reiškiniai, kvartero geologija ir geomorfologija, klimatostratigrafija, geologinis paveldas.
Buvo įdomu sužinoti, kad Vilniaus mieste telkšo 25 ežerai, kas sudaro beveik dešimtadalį Lietuvos ežerų. Šią nuostabią kraštovaizdžio dovaną čia sukūrė paskutinis ledynmetis, kuris iš dabartinės Skandinavijos atslinkęs į rytinę Baltijos pakrantę, galutinai Lietuvos teritoriją paliko prieš 12-13 tūkstančių metų. Būtent dėl šios priežasties Verkių kraštas yra turtingiausias savo gamtine įvairove ir gausus upėmis, ežerais ir pelkėmis. Paskutinysis ledynas sustojo Trakų – Vilniaus – Ignalinos – Zarasų linijoje, suformuodamas kalvotą–daubotą, ežeringiausią rytų Aukštaitijos kraštovaizdį, kuriuo grožimės šiandien.
O kokia įdomi Vilniaus mamuto istorija! 1957-ųjų metų vasarą Šilo ir Smėlio gatvių sankryžoje vykdant kanalizacijos tiesimo darbus darbininkai aptiko mamuto kaulus. Pasirodo, tai didžiausias paleontologinis radinys Baltijos regione. Taip pat tai yra jauniausias kada nors Lietuvoje rastas mamutas su pilniausiu visose Baltijos šalyse rastu skeletu. Mamuto biologinis amžius galėjo būti apie 70 m., o svoris galėjo siekti apie 7 tonas. O kuo tai siejasi su Verkiais? Mokslininkai nustatė, kad prieš 13 tūkst. metų šis mamutas gėrė vandenį iš plačios upės, tekėjusios pro Verkius visu Antakalniu. Ledynmečio laikais kartu su mamutu Europoje ir Sibire buvo labai paplitęs ir kitas stambus žolėdis žinduolis – gauruotasis raganosis (Coelodonta antiquitatis), artimas dabartinio afrikinio baltojo raganosio giminaitis. Šio raganosio liekanos, nors ir daug rečiau, būdavo randamos ir Lietuvoje. Įdomu šia proga pažymėti, kad 1928 metais tame pačiame Vilniaus priemiestyje, Antakalnyje, buvo rastas puikiai išsilaikęs raganosio kairysis šlaunikaulis, kurio ilgis 48,2 cm. Dar daug mokslininkas pasakojo apie Vilniaus kalvas, kurios miesto kraštovaizdį daro įspūdingą ir vertingą.
Pasakojimą apie statytą Turniškių hidroelektrinę ir apie Turniškių, Staviškių kaimų vietoje galėjusias tyvuliuoti Vilniaus marias, papildė Vida Petiukonienė. Kadangi prieškariu Vilniaus miestas nuolat kentėdavo nuo potvynių, 1938 m. tuometinės valdžios sprendimu buvo pradėta statyti Turniškių hidroelektrinė. 1943 m., traukiantis vokiečiams, hidroelektrinės statiniai buvo susprogdinti. Jeigu nebūtų pasikeitusi geopolitinė situacija ir projektas būtų baigtas, po vandeniu dugne liktų Turniškių, Staviškių, Ožkinių, Babinių kaimai, o Naujųjų Verkių gyventojai gyventų ant Vilniaus marių kranto. Štai tokia galėjo būti realybė, bet gal gerai, kad tai tik mūsų krašto istorija.
Renginys organizuotas vykdant visuomenės aplinkosauginio švietimo projektą „Bendrystės sėkla“, finansuojamą Vilniaus miesto savivaldybės Ekologinio švietimo programos lėšomis. Tai baigiamasis projekto renginys, kuriame dalyvavo ir Vilniaus miesto savivaldybės ekologė, aplinkosauginio švietimo projektų kuratorė, doc. dr. Ona Motiejūnaitė. Ekologė padėkojo visai bendruomenei už prasmingą ir turiningą aplinkosauginę veiklą, norą pažinti ir saugoti savo apylinkių gamtą. Bendruomenei įteikta vicemerės Donaldos Meiželytės pasirašyta padėka už sėkmingą aplinkosauginę veiklą ir projekto „Bendrystės sėkla“ įgyvendinimą, Miesto aplinkos skyriaus padėka įteikta projekto vadovei, nenuilstančiai veiklų organizatorei Rasai Kavaliauskaitei. Palinkėta bendruomenei ir toliau rūpintis savo apylinkių gamta, džiaugtis jos teikiamomis dovanomis.
Nuotraukose renginio akimirkos.