Pedagogai tobulina gamtamokslinę kompetenciją Kuršių nerijos gamtoje ir Lietuvos jūrų muziejuje

Įgyvendinant Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamą visuomenės aplinkosauginio švietimo projektą „Mažasis gamtininkas ir miško gyvūnai“ 2020 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogai išvyko į Lietuvos pajūrį.

Išvykos tikslas – tobulinti pedagogines žinias, profesinę išmonę, kelti gamtamokslinę, aplinkosauginę, pedagoginę kvalifikaciją bendradarbiaujant su Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogais, socialiniais partneriais. Lietuvos jūrų muziejuje ir keliaujant Kuršių nerijos gamtos takais pedagogai turėjo galimybę susipažinti su moderniais, dinamiškais, pažangiausiais edukaciniais metodais taikomais pristatyti visuomenei pajūrio ir jūros gyvenimą. Perimta geroji patirtis padės pedagogams adaptuoti įgytas žinias, naujas mokymo(si) ir ugdymo(si) metodikas savo darbe. Kelionės metu pedagogai susipažino, dalijosi įvairių Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų patirtimi kuriant edukacines erdves, organizuojant ugdymą(si), aplinkosaugines veiklas. Užmegzti nauji socialiniai santykiai, aktyvi aplinkosauginė komunikacija padės ir toliau kurti pozityvų mikroklimatą įstaigose.

Pakeliui į Lietuvos jūrų muziejų pedagogai aplankė Juodkrantės sengirę ir susipažino su jos augalija, gyvūnija, parabolinėmis kopomis, šio unikalaus kraštovaizdžio išsaugojimo galimybe ir būtinybe. Pasagos formos, moksliškai vadinamos parabolinės, kopos primena pirmykštį Kuršių nerijos vaizdą, kurį gamta kūrė prieš 5000 metų. Šiandien didžiausios išlikusios parabolinės kopos juosia Juodkrantės kurortą, ypatingą reljefą galima pastebėti vaikštant Juodkrantės miškų takais. Mišką pradėjus masiškai kirsti, nyko ir natūrali kopų apsauga nuo vėjo ir vandens poveikio. Apnuoginta žemė virto vėjo pustomo smėlio dykyne. Smėlio audros sunaikino miško likučius ir užpustė net aštuonias žvejų gyvenvietes.

Pedagogai pabuvojo didžiųjų kormoranų ir pilkųjų garnių kolonijų stebėjimo aikštelėje ir  praplėtė žinias apie daug diskusijų sukeliančius paukščius kormoranus. Tai viena didžiausių šių paukščių kolonijų visoje Europoje ir didžiausia bei seniausia šių paukščių perimvietė Lietuvoje. Dažnai girdime visuomenę klaidinančią informaciją, kad kormoranai – invazinė Lietuvai paukščių rūšis, kurios įsikūrimas šalyje nepageidaujamas, nes ji naikina vietines ekosistemas. Šia informacija bandoma šiuos paukščius paskelbti „niekadėjais atėjūnais“. Taip, kormoranų išmatos išskiria rūgštį, kuri vėliau nudžiovina visą medį. Daugiausia jie kenkia spygliuočiams, būtent pušims. Egzistuoja perdėtos baimės dėl žuvų išteklių, kad jie daug jų sugauna, sulesa. Moksliniai tyrimai parodė, kad kormoranai, lesa ne verslinio dydžio ir rūšinės sudėties žuvis, jų racioną sudaro menkavertės ir invazinės žuvys. Nudžiūvusių medžių vietoje kormoranų kolonijose suveši tankus pomiškis, kuriame vyrauja jau derlingą dirvožemį mėgstančios lapuočių medžių rūšys, tame tarpe ąžuolai.

Naglių gamtos rezervate pedagogai susipažino ne tik su pilkųjų (mirusių) kopų istorija, bet ir jų žoline augmenija, senųjų miško dirvožemių fragmentais. Ši kopų atkarpa unikali – tai įmantriausių profilių vėjų išpustytos griovos ir žoline augmenija padengtos smėlio kalvos. Dėl vyraujančios augalijos spalvos šios kopos vadinamos “pilkosiomis”. Jose nuo 1675 iki 1854m. vėjas užnešė smėliu keturias Naglių kaimo vietas. Keliaudami pažintiniu taku pedagogai suprato, kad neatsakingas elgesys kopose ne tik keičia reljefą ir skatina eroziją, bet gali sunaikinti ir tikruosius kopų gyventojus – augalus, grybus, gyvūnus.

Saugant itin jautrią ir pažeidžiamą pustomų smėlio kopų aplinką, pedagogai jomis pasigrožėjo plaukdami laivu. Sužinojo, kad pustomuose smėlio plotuose auga stambūs varpiniai augalai: pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė, smiltyninis lendrūnas. Savo tvirtų šakniastiebių dėka šie augalai sugeba augti lakiame pajūrio smėlyje ir sulaiko vėjo pustomą smėlį, lapais išsklaido vėjo šuorus. Todėl šių tvirtų varpinių augalų sukuriamoje užuovėjoje gali apsigyventi ir gležnesni augalai – skėtinė vanagė, baltijinis putelis, baltijinė linažolė, pajūrinis pelėžirnis.

Apsilankę Lietuvos jūrų muziejuje pedagogai susipažino su čia taikomais moderniais, dinamiškais, pažangiausiais edukaciniais metodais. Jūra – gyvybės lopšys. Muziejuje yra įspūdingos jūrų moliuskų kriauklių, gyvybės vystymosi žemėje ekspozicijos, taip pat ekspozicija „Plėšrūs ir pavojingi gyvūnai: mitai ir tikrovė“, „Vėžiagyviai, dygiaodžiai ir jų supergalios“. Dizainerių sukurti elementai traukia akį ne tik savo estetika, bet ir edukacine prasme. Lankytojas gali paliesti, sužinoti, surasti paslėptą informaciją atlikdamas tam tikras užduotis. Taip skatinamas jūrų pasaulio pažinimas dar retu Lietuvos muziejuose patiriamuoju būdu. Stebint povandeninį  pasaulį, jis užbūrė gyvūnų įvairove, jų formų ir spalvų gausa. Sudomino ir paukščių įvairovė. Išsiaiškinta kuo skiriasi kiras nuo žuvėdros. Pedagogai sustiprino supratimą, kad būtina saugoti jūros gyvūnus. Deja, gyvūnai nyksta – per 300 rūšių išnyko, dar 7 % prie išnykimo ribos.

Delfinai ir jūrų liūtai žavėjo pasirodymu ir gebėjimais. Sujaudino, kad delfinai geba surinkti iš vandens ir rūšiuoti plastiko atliekas . Tai labai opi problema , nes dėl vandens užterštumo šiukšlėmis žūsta daug gyvų organizmų.

Grįždami namo pedagogai dalinosi gerąja pedagogine darbo patirtimi. Svarstė kaip įgytas žinias panaudos darbe. Nusprendė, kad grožio gamtoje ir aplinkoje rasim tiek, kiek mes patys sugebėsim jį pamatyti, pajusti, išsaugoti.

Tad – Pradėkime nuo savęs!

Parengta pagal Vilniaus lopšelio-darželio „Justinukas“ informaciją.

 

Aplinkos apsaugos ir želdinių tvarkymo poskyris