Search Icon

Struktūra ir kontaktai

Dažniausiai užduodami klausimai

Pranešti apie problemą mieste

Registracija į darželius ir mokyklas

Gyvenamosios vietos deklaravimas

Dokumento statuso patikrinimas

Architektas, menotyros doktorantas M. Daraškevičius apie valgomojo kultūrą Lietuvoje: „Svetingumo kultūrą formavo ir aukštą smuiko natą griežiančios moterys“

Artėjant žiemos šventėms apninka malonūs namų, darbo aplinkos puošybos rūpesčiai. Ne mažiau atsakingai ruošiamasi dvylikos patiekalų Kūčių vakarienės bei sočiam Kalėdų stalui. Vieni gręžiasi į tradicijas, kiti ieško naujovių. Įvairiais laikotarpiais vyravo skirtingos gastronomijos, valgomojo kambario kultūros tradicijos. Tai savo tyrimuose išsamiai analizuoja kultūrologas, architektūros istorikas ir architektas Marius Daraškevičius. Pasak jo, nelengva perprasti, kaip ir kodėl gyveno praėjusių amžių žmonės, o siekiant suprasti, kodėl buvo populiarus vienas ar kitas patiekalas, kodėl įsigalėjo savitas svečių priėmimo, aptarnavimo ceremonialas reikia gilintis tiek į istorinius, kultūrologinius, tiek į sociologinius, net literatūrologinius tyrimus.  Su M. Daraškevičiumi kalbamės apie gastronomijos, valgomojo kambario kultūros XVIII a. II p. – XX a. pr. Lietuvoje formavimąsi, ypatumus, sunkumus, su kuriais susiduria šios naujos tyrimų krypties mokslininkai, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje eksponuojamos parodos „Nous avons l‘honneur de vous faire part…“ (liet. Turime garbę pakviesti Jus dalyvauti…), skirtos iškilmingiems priėmimams,  išskirtinumą ir svarbą bei daugelį kitų temų.

– Ką atskleidžia skirtingų istorinių laikotarpių gastronomijos istorijos, valgomojo kambario raidos, kultūros studijos? Kuo jos svarbios visuomenės, kasdienybės istorijos raidos pažinimui?

– Tikriausiai niekada nesuprasime, kaip gyveno praėjusių laikų žmonės. Pirmiausia dėl to, kad dažniausiai tyrinėjame socialinę struktūrą, kuri dabartyje nebeegzistuoja. Tai aristokratijos luomo, kurio Lietuvoje dabar beveik nėra papročiai, ypatybės, o jei kas nors save su tuo luomu tapatina,  tai yra labai toli nuo to, kas buvo kadaise. Mano tyrimų laikotarpis – XVIII a. pab. – XIX a. ir šio laikmečio rekonstrukcijos yra sudėtingos, tačiau dėl šaltinių gausos gerokai realesnės nei ankstesnių amžių. Kalbant apie siaurus aspektus, pavyzdžiui, stalo, ar vieno kambario istoriją, galima įžvelgti ir nemažai smulkmenų. Aš analizuoju valgomojo kambario istoriją ir bandau įsivaizduoti, atkurti,  kaip galėjo atrodyti kambarys, kokie buvo jam būdingi papročiai.

Kasdienybės kultūra tiesiogiai veikė ir namų planavimą. Savo architektūrologiniame tyrime stengiuosi žiūrėti, kaip architektūra atliepia kasdienybės kultūrą. Kaip, kalbant apie reprezentacines patalpas, surėdytas svetingumo ceremonialas, kaip viskas vyksta nuo svečio pasitikimo iki jo išlydėjimo. Deja, aš turbūt niekada nerasiu atsakymų į kai kuriuos klausimus. Mane labai sužavėjo Artur‘as Bartels‘as (alias Barthels, 1818–1885 – aut. pastaba) ir jo sarkastiški pamąstymai apie to laikmečio aukštuomenę. Yra įdomių detalių, kurias galima įvairiai interpretuoti, analizuoti. Turime satyrinių piešinių ciklą Nr. 5 apie valgomojo ir svetingumo kultūrą pavadinimu „Pietūs pas kaimyną“. Juose pašiepiančiai pažiūrima į šį kultūros segmentą ir toks jos vaizdavimas net tikresnis nei kokia nors idealizuota romantikės pavaizduota tobulo vakaro vizija. Lyginant kritiškus pavyzdžius su labai idealizuotais ar teoriniais pavyzdžiais, architektų projektais išnyra savitas, nors ir miglotas, vaizdinys. Kalbant apie XIX a. pab. – XX a. pradž. viskas labiau aišku, bet kalbant apie XVIII a. pabaigą, kai visuomenė dar gana uždara, nėra stiprūs ryšiai su Vakarais, analizuojant vidutinio luomo įpročius, kyla sunkumų. Analizuoti aristokratijos luomą paprasčiau. Jie stipriai įsilieja į Vakarus, dabinasi kitų šalių titulais, stipriai seka tų šalių papročius.

– Esate architektas, architektūrologas, o dabar siekiate menotyros daktaro vardo. Kaip pats nusprendėte pasukti į valgomojo kultūros tyrimų nišą? Kas šiuose tyrimuose žavi labiausiai, o kokie tyrimų dėmenys kelia daugiausia iššūkių ir reialauja kantrybės?

– Jei architektūrą tyrinėtume kaip pastato eksterjerą, į kitas mokslo sritis labai gilintis nebūtų privalu. Kai pereinama į interjerą ir ypač patalpų planavimą, kuris turi atliepti žmogaus kasdienybės ritmą, viskas sudėtingėja. Sudėtinga sužinoti ir suprasti, kodėl žmogus gyveno vienaip ir ne kitaip. Čia susijungia architektūra ir kultūrologija. Atliekant tyrimus man reikėjo ieškoti daug papildomos medžiagos. Pavyzdžiui, dažniausiai už namų erdvę buvo atsakinga moteris, tad, norėdamas suprasti tam tikrus dalykus, domėjausi, ką ji skaitė, kokios knygos buvo jos bibliotekoje. Matyti, kad bajorė buvo ūkininkė, sodininkė, daktarė ir viena knyga skirta interjerui. Bajorė turėjo rūpintis sodo baldais, namų puošyba.

Apie patalpų vidų žinome gana nedaug ir tai yra mano kartos klausimas. Savo tyrimuose paimu mažytį mikrodėmenį – valgomąjį kambarį. Šiame architektūrologiniame tyrime analizuoju valgomojo kambario ir su mitybos funkcija susijusių dvaro rūmų erdvių planavimo principus, jų paskirtis, valgomojo interjero savitumą ir kaitą. Sunkiausia tai, kad Lietuvoje nėra nė vieno dvaro su pilnai išlikusiu valgomuoju, įranga. Interjeras yra taikomasis menas, kurį turi paliesti. Kai dvarai yra neišlikę arba daug kartų perstatyti, pertvarkyti, stumdyti sovietmečiu, tada reikia būtinai važiuoti į konkrečią vietą, eiti į vidų, žiūrėti ir analizuoti. Vienam kambariui minimaliai reikia skirti ne vieną ir ne kelias valandas: išsimatuoti ilgį, aukštį, plotį, tūrį, langus, viską persipiešti. Tada iščiupinėjama kiekviena kambario detalė. Negalima skubėti. Kartais vien techninis kambario aprašymas gali užimti kelias dienas. Kitame etape reikia atsižvelgti į skirtingas šeimas, religijas, ryšius.

– Ar galite identifikuoti mitybos, galbūt iškilmių, priėmimų ypatumus, vyravusius XIX a.–XX a. pradžios Lietuvoje? Kokie patiekalai, vakarienės papročiai buvo populiarūs? Ir iš kur tos mados atkeliaudavo?

– Mados buvo visais laikais. Jei kalbame apie aukščiausią luomą, į kurį daugiausia fokusuojamės, nes turime daugiausia žinių, madų kopijavimo grandinė labai aiški: nuo aukščiausio luomo iki žemiausio. Kalbant apie valgomojo kultūrą, valgomojo kambarį XIX a. vid. turime net bajorkaimyje. Žemiausias smulkiųjų bajorų sluoksnis, kurie gyveno ne dvaruose, o vad. bajorkaimiuose ir užusieniuose, daug bajorų vienoje gatvėje ir kupetoje namų, kartais jau turėjo valgomąjį ir tarsi atliepė higieniškų, tvarkingų, socialiai orientuotų žmonių aplinką, kurioje jau yra tam tikras ceremonialas. Nesant reprezentacinio  valgomojo, toliau buvo naudojamos daugiafunkcinės seklyčios, kurios iki XX a. pr. dar gyvavo smulkiausių bajorų, kurie neišgalėjo pertvarkyti namų, buityje. Apie XIX a. pab. smulkiųjų panemunės bajorų seklyčias vaizdžiai aprašo Eliza Ožeškienė.

Tikėtina, kad pirmavaizdžiai visų pirma ateina grand turo metu, aristokratams lankantis užsienyje. Viena priežasčių, lėmusių valgomojo atsiradimą – pakitusi vakaro eiga. Viešos pompastiškos salės, kur vyko ir šokiai, ir puotos, kur buvo viena didelė erdvė XVII a. pab. – XVIII a. pr. tampa nepopuliarios. Atsiranda įvairios naujos susibūrimų formos: susibūrimai nedideliame rate, pokalbiai, maistas nebe toks ceremonialus, jis tampa intymesnis, daugiausia susirenka vieno luomo žmonės. Visi susirenka, palošia kortomis, galbūt biliardą, tada pavakarieniauja, pašoka, o tam reikia skirtingų patalpų. Kiekvienai patalpai reikia sukurti atskirą atmosferą ir teoretikai net rašo, kokiai patalpai kas tinka: koks dekoras, meninė programa. Pavyzdžiui, susibūrimų (asamblėjų) tipo susirinkimuose ant sienų turėtų kabėti gobelenai, kuriuose išausti mitologiniai siužetai ar giminės istorijos. Šokių salėje galėtų būti veidrodžiai, kuriuose žmonės matytų kaip jie šoka. Na, o valgomajame Bacho, gausybės rago, derliaus ar medžioklės siužetai.

Architektūros teorijos veikalai ir interjero pavyzdžių albumai Lietuvoje buvo žinomi. Jie buvo Vilniaus universiteto bibliotekoje, vienuolynų, didikų bibliotekose. XIX a. Prancūzai į savo rankas paėmė namų gyvensenos ir stalo kultūrą. Namų vedimas prancūziškai buvo populiarus visą XIX a. Taip pat žinoti ir prancūzų gastronomijos veikalai, jie buvo verčiami ir į lenkų kalbą, nes anksčiau populiarūs vokiškieji tapo nebepaklausūs. Prancūziška virtuvė įsitvirtina ir tampa prioritetine ne tik aristokratijoje, bet ir vidutiniame sluoksnyje. Be abejo, vietinė kulinarė koegzistavo drauge: niekur nedingo nei bigosas (troškinti kopūstai), nei zrazai, nei barščiai su ausytėmis.

– Šiuo metu Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje eksponuojama paroda Nous avons l‘honneur de vous faire part…, skirta iškilmingiems priėmimams. Ją sudaro kvietimai, sveikinimai, meniu kortelės. Ar tokios parodos prisideda prie kultūros paveldo puoselėjimo ir kuo jos reikšmingos?

– Tai yra didelė paroda. Išplėtus ir aprašius būtų galima išleisti solidžią meniu istorijos Lietuvoje knygą. Tokių knygų išleista ir Europoje, ir pasaulyje, jos yra įdomios, aktualios ir parduodamos dideliais tiražais. XIX a. Lietuvos istorija yra sudėtinga ir skaudi. Yra išlikusių meniu kortelių iš spaudos draudimo laikotarpio ir mes regime korteles prancūzų ir rusų kalbomis, jei nekalbame apie tarpukarį. Visgi prancūzų kalba XIX a. valgiaraščiuose yra lingua franca, ir ji buvo naudojama visose Europos šalyse, vietinės kalbos atsirasdavo rečiau ir mažesnės reikšmės vietinėse puotose arba specialiai stengiantis pabrėžti tautos šventę. Šioje parodoje meniu kortelės atspindi Lietuvos buvimą Rusijos imperijos sudėtyje. Jose matysime tekstą, o neretai ir propagandinius vaizdus: valdžios įtvirtinimą, herbus ir panašiai. Rusų kalba taip pat nereta. Ši paroda ne tik apie džiaugsmą ir meną, bet ir apie realybę. Mano manymu, ši paroda gana ankstyva ir ją bus sunku priimti be jausmų.

Pirma turima meniu kortelė, kurioje patiekalai įvardinti lietuvių kalba, datuota 1937 m. Su oficialių vakarienių meniu rašymu, kur yra aukšto lygio virtuvė, pradeda formuotis Lietuvos aukštosios gastronominės kultūros kalba. Mes valgome ne tik akimis ir burna, bet ir skaitydami. Pavadinimas yra labai svarbu, nes juo galima išreikšti ir tam tikrą žinutę. Kauno bajorų puotoje yra padažas à la polonaise arba tartare. Kai kurie patiekalai į meniu įtraukiami simboliškai. Į patiekalus reikia žvelgti kaip į tam tikrą kalbą. Rengiant meniu reikia žiūrėti, kas dalyvaus vakarienėje, kur tie žmonės keliavę, ką mėgsta. Anksčiau viską vadindavo à la kažkuo, nes tada patiekalas tapdavo šventiniu. Tai pirmoji išsami paroda, skirta meniu istorijai. Šioje parodoje išradingai susieta senoji ir tarpukario Lietuva.

Iš parodoje esančių meniu kortelių matyti, kad, pavyzdžiui, tarpukariu, buvo valgomi ir sūriečiai, kumpio maltienė, ir gana prabangiai skambanti smitrų trintinė. Ar lietuviai turėjo tradicinį patiekalų, gėrimų racioną, ar vis tik receptus, patirtis stengėsi perimti iš Vakarų, kitų kraštų? Ar galima sakyti, kad dažnais atvejais daugiau sužinoma apie aukštesniųjų sluoksnių mitybos ypatumus?

–  XIX a. lietuviški patiekalai atsiduria ir aukštosios prancūzų virtuvės kulinarijos knygose. Pavyzdžiui, vareniki à la lituanienne, potage à la lituanienne, sauce à la lituanienne ir pan. (iš Latvijos teritorijos patiekalai įvardini kaip a la Livonien). Taigi lietuviai ne tik perimdavo vakarietiškas geriausias patirtis, bet ir skleisdavos savo – net iki Paryžiaus. Šioje parodoje galime išvysti ir įvairių Lietuvai būdingų patiekalų, pavyzdžiui, troškintų kopūstų, dešrų ar kaplūnų – kastruotų ir penėtų gaidžių. Bajorija jį vertino ir mėgo. Žvelgiant į atsiminimus, matyti, kad vienu metu ant stalo galėjo būti ir barščiai, ir trinta žirnelių sriuba. Nors meniu kortelės paprastai daromos ypatingoms progoms, tačiau vieną kortelę pamatysime Velykų stalo parodoje ir matyti, kad tai šventės namų aplinkoje kortelė. Visgi parodoje dominuoja oficialių pietų meniu kortelės, o oficialūs pietūs gali būti labai įvairūs: nuo atminimo dienos, metinių iki gimtadienio, oficialaus žmogaus, kuris eina svarbias pareigas, priėmimo.

– Kokių rūšių dokumentai byloja apie gastronomijos įpročius, valgomojo kultūros formavimąsi? Kurios dokumentų grupės yra patikimiausios?

– Patikimiausia informacija yra inventoriai. Iš inventoriaus mes galime žinoti, kur buvo valgomasis, kokie buvo baldai, įrankiai (sidabro ar pasidabruoti), indai (fajanso, porceliano ar molio), stalo tekstilė (vietinė austinė ar olandiška), kartais net kur įsigyti (Vilniuje, Peterburge, Paryžiuje) ar autorystė. Kitas šaltinis – išlikę negausūs objektai ir jų tarpusavio lyginimas. Bajorijos luomas buvo uždaras ir jų papročiai buvo panašūs. To paties luomo šeimų namų patalpos planuotos panašiai – visi žinojo, kur nuėjus į svečius reikia eiti valgyti. Taip pat padeda teoriniai architektūros veikalai, kuriuose pažymėta, koks valgomojo tipas rekomenduojamas. Analizuoti maisto kultūrą taipogi leidžia pirkinių sąrašai, išlikę negausūs puotos aprašymai, kartais laiškų korespondencija. Tyrimams labai padeda egodokumentai. Juos gretinant su etiketo vadovėliais, normomis, kaip reikėtų elgtis, pradedi suvokti visumą.

Tapybos darbų iš XVIII–XIX a., kurie vaizduoja vakarienę, yra vos keletas. Ankstyvo laikotarpio kūrinių neturime daug. Vėliau atsiranda litografija, kuri gali tiksliau papasakoti, kaip dengtas stalas, kaip jis puoštas, bet į jas reikia žiūrėti labai atsargiai, nes kartais lyginant tų pačių erdvių fotografijas ir litografijas matyti, kad vaizdas jose labai skiriasi. Litografijose proporcijos koreguojamos, detalės išgražinamos, žmonės sumažinami, todėl erdvė atrodo didelė, didinga, nors iš tikrųjų kambarys yra nedidelis. Litografija perteikia subjektyvų dailininko vaizdinį. Tiksliausia yra nuotraukos. Kalbant apie valgomojo kultūrą sudėtinga tai, nes pietūs vykdavo patalpos viduje, kartais vakare, o tamsoje nuotraukų nepadarysi. Išlikusių vakarienių nuotraukų yra labai nedaug. Gerokai daugiau yra valgomojo kambario interjero nuotraukų darytų dienos metu ir tai yra labai svarbus ir patikimas tyrimų šaltinis.

– Ar grožinė literatūra gali pagelbėti šiuose tyrimuose?

– XIX a. raštijoje turime daug aprašymų, kaip vyksta vakarienės. Pavyzdžiui, skaitant E. Ožeškienės prisiminimus, galima kuo puikiausiai nusipiešti dvaro planą, nes ji viską aprašo labai vaizdžiai ir smulkmeniškai. Galima susidėti smulkaus bajoro namo ir stambesnio bajorų rūmų vaizdinį. Taip pat matyti, kaip vyko vakarienė, pro kurias duris įėjo svečiai, tarnai, vyksta tarsi detektyvas, nes rašydami autoriai galvoje tikrai turėjo konkrečius namus. Grožinė literatūra leidžia vaizdžiai įsivaizduoti, kaip vyksta vakarienė, kaip ji prasideda, baigiasi, kaip ruošiama kava. Deja, dar neteko rasti „išsamaus šventės scenarijaus, nurodymų“, kuriuose būtų aprašyta detali eiga, kaip turi vykti priėmimas. Aptikau tik svečių kvietimus, sodinimo schemas ar meniu.

– Ar žvelgiant į XIX a. Lietuvą galima išskirti šeimas, kurios rengė daugiausia priėmimų, oficialių vakarienių ir diktavo madas ir buvo autoritetai?

– Būtų sunku išskirti giminę, kuri madas diktavo visą XIX amžių. Tiškevičių giminė iškilmingai pradeda ir pabaigia XIX amžių, Radvilų giminės svarba šiek tiek sumenksta. Dvarų istorija yra šeimų ir asmenybių istorija, tad kiekvienu metu skirtinga diva diktuoja madas. Toną nurodo ryški asmenybė ir ją visi seka. Taigi svetingumo kultūrą formavo ir aukštą smuiko natą griežiančios moterys. Veliuonos dvaro savininkė baronienė Olga Vaksel-Larson prisimena, kaip prieš karą Veliuonoje vyko aristokratijos susibūrimai. Ji mena, kad jos šeimos dvare vyravo „liberali, demokratiška dvasia, be reveransų ir tūpčiojimų“. Per Kūčias darbininkai valgydavo prie vieno ištiesto ilgo stalo. Tačiau Raudonės pilyje viskas vyko kitaip, net buvo daug pompastikos: „su pritupimais, nusilenkimais, lenkų, rusų, prancūzų kalbomis“, kaip sako pati baronaitė.

– Paskaitos Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje metu minėjote, kad XIX amžiuje egzistavo prancūziškas, rusiškas ir vietinis maisto patiekimo stiliai. Ar galėtumėte identifikuoti jų didžiausias skirtybes ir panašumus? Kuris stilius buvo labiausiai paplitęs Lietuvoje?

– Prancūziškasis (service à la française) arba senasis – kilęs iš Europos Pietų. Esminis jo bruožas – bendruomeninis valgymas, kuomet ant stalo sudėti visi patiekalai – nuo užkandžių, iki karštų ir deserto. Išimtis būtų vadinamieji „skraidantys“ (pr. volante) indai, kaip,  pavyzdžiui, padažinė. Jis buvo ritualizuotas, protokolizuotas Liudviko XIV-ojo, todėl vadinamas prancūziškuoju. XIX a. jis dar buvo dominuojantis, nes tai bendro, puošnaus, turtingo stalo simbolis, kuriame sudėtas visas koks tik yra maistas. Visgi, jis skirtas šiltesniems kraštams. Lietuvoje toks stilius buvo svetimas ir mūsų krašte vos įėjus į valgomąjį ant stalo nebuvo sudėti karštieji patiekalai. Ant stalo puikuodavosi šalti patiekalai ir desertai. Karštieji patiekalai ateidavo vėliau, vienas po kito, priklausomai nuo to, kokio ilgio buvo puota. Vietinis patarnavimo būdas  Lenkijoje, Lietuvoje buvo panašus į dabar vykstančias kaimo šventes: šalti ir desertai patiekti ant stalo, o karšti atnešami vėliau, vienas po kito.

Rusiškojo stiliaus (service à la russe) pavadinimas labai sąlygiškas. XIX a.  Prancūzijoje viską, kas nauja, vadino rusiškuoju stiliumi.  Nereikia pamiršti, kad daug patiekalų yra pavadinti rusų kunigaikščių garbei, bet šefai buvo prancūzai. Tai nereiškia, kad Demidovo kepsnys Demidovo ir sukurtas: tai vištienos patiekalas, dedikuotas Napoleono dukterėčios princesės Matildos vyrui princui Anatolijui Demidovui.  Šefai, dirbę Rusijos imperatoriaus dvare, dažniausiai buvo prancūzai. Prancūzai šefai buvo geidžiami ir Lietuvos didikų dvaruose. XIX a. ne tik aukštuomenė buvo itin mobili, bet sparčiai vyko gastronominis šefų turizmas. Jau yra ne tik žvaigždės architektai, bet ir šefai. Anksčiau šefas buvo nematomas, didelės puotos dirigentas užkulisiuose, o XIX a. jie yra matomi, geidžiami. Įdomu tai, kad XIX a. pab. per skirtingas puotas skirtingu metu, skirtingomis aplinkybėmis egzistavo visi įmanomi patarnavimo būdai. Priklausomai nuo to, kuris buvo patogiau.

– Ar kažkuriuo laikotarpiu galima pastebėti, kad vyksta valgomojo kultūros nykimas?

– Po Pirmojo pasaulinio karo dvarai nyksta labai sparčiai. Ir dėl žemės reformos, ir dėl Lietuvos teritorijos suskaidymo. Nors iki Pirmo pasaulinio karo Lietuvos ir nebuvo, tačiau egzistavo senosios bajorų šeimos ir la vie de château (pr. pilies gyvenimas) tęsėsi. Po Antrojo pasaulinio pradeda nykti senoji tradicinė aukštoji (bajoriškoji) kultūra. Išlieka tam tikros bajorų šeimos, pavienės aristokratų giminės ir, nors nėra propaguojamas išplėtotas ceremonialas, jie vis tiek tylomis rengia elegantiškas vakarienes. Apie aukštuomenės stalo kultūros tradicijų neatsisakymą net ir bado metu iliustruoja pasakojimas, kad į Sibirą išvežtas aristokratų sambūris net vakarienės metu pasidaro meniu, kuriame surašo: pirmas patiekalas – bulvės, antras patiekalas – bulvės, trečias – bulvės. Antrojo pasaulinio karo metu į Lenkiją įsiveržę Rusijos kareiviai Lenkijos dvare pamatė vakarieniaujant šeimą, kuriai patarnavo liokajai ir paklausė: „Kokį spektaklį čia repetuojate?“. Iš tikrųjų formalus valgymas ir buvo valgomojo spektaklis ir jis baigėsi su Antruoju pasauliniu karu ne tik Lietuvoje, bet ir nemažoje dalyje Europos, kurioje buvo naikinamas kilmingųjų ir buržuazijos luomas. Anglijoje tik 8-ajame XX a. dešimtmetyje į dvarų kultūrą atsigręžta kaip į kultūrinį paveldą ir šalies identitetą. Pradėtos rengti parodos, leistos knygos, taip pat kurti filmai, vienas žymesnių pasirodžiusių visai nesenai – „Dauntono abatija“. Dvarų paveldas, kaip sąmoninga identiteto strategija, Anglijoje papildė jau gerokai anksčiau pradėtą įgyvendinti industrinio paveldo strategiją. Lietuva tuo metu statė Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškes ir identitetą kūrė kaimo paveldo pagrindu. Mes kūrėme ne industrinę, bet agrokultūrinę šalį. Visa Rytų Europa save pozicionavo agrokultūriškai. Šiandien situacija pasikeitė – dvarų paveldas Lietuvoje tampa svarbiu šalies identiteto dėmeniu.

Kokia gastronomijos istorijos bei kultūros tyrimų padėtis Lietuvoje, lyginant su Europos ir pasaulio mastu?

– Šią vasarą lankiausi tarptautiniame gastronomijos vasaros universitete Tūro universitete, Prancūzijoje, kur turėjau galimybę susipažinti su įvairių šalių mokslininkų tyrimais. Tūro miestas tapo ketvirtuoju Prancūzijos gastronomijos centru, kuris save pradeda pozicionuoti kaip gastronominių mokslinių tyrimų centrą. Tai svarbi erdvė, diskusijų platforma, tačiau Rytų Europos ten dar nėra daug. Rytų Europoje lyderiai vis tik yra Lenkija. Šioje šalyje rašomos  disertacijos iš maisto ir gėrimų istorijos bei kultūros. Mano manymu, tyrimų padėtis Lietuvoje yra gana neprastame lygmenyje. Kitos panašaus dydžio šalys turi tiek pat tyrinėtojų arba jų neturi visai, nes kulinarijos studijos yra gana nauja, besivystanti humanitarinių mokslų šaka, kuriai atstovauja istorikai, menotyrininkai, kultūrologai, literatūrologai, teatrologai ir kitų disciplinų atstovai. Tai tarpdisciplininė šaka ir įdomu, kaip kiekvienos srities specialistai tai mato.