Įkvėpk: savanorystė, kuri keičia

Baigėsi vasara, o su ja ir programa „Pasimatuok savanorystę – savanoris 2 savaitėms“. Visą vasarą Vilniaus miesto jaunimas rinkosi savanoriškos veiklos vietas ir, radę patinkančias, savanoriavo nuo vienos dienos iki dviejų savaičių. Už sostinės savanorių kuravimą buvo atsakingas „VNU ir Savanorystės centras“ bei „Vilniaus jaunimo informacijos centras“. Ši programa vyko ne tik Vilniuje, bet ir Šiauliuose, Rokiškyje ir Kuršėnuose.

„Pasimatuok savanorystę – savanoris 2 savaitėms“ iniciatoriai – Šiaulių Eurodesk – jau antrus metus iš eilės nusprendė suburti jaunimą ir parodyti jiems, kad savanoriauti yra gera. Projektu buvo siekiama, kad jauni žmonės galėtų išbandyti savanorystę organizacijose, įstaigose, iš vidaus pamatyti jų veiklą, tokiu būdu jaunuoliai turėjo puikią galimybę susipažinti su miesto visuomeniniu gyvenimu. Kitas tikslas – skatinti būti aktyviems, išbandyti ką nors naujo, griauti bet kokius mitus apie savanorišką veiklą bei parodyti jos įvairumą. Dauguma Vilniuje savanoriavusiųjų buvo atsakingi už komunikaciją, renginių organizavimą, rinkodarą ar užsiėmimus su vaikais, savanoriaujant įvairiose stovyklose, tad jų kompetencijos labiausiai lavėjo šiose srityse. Iš viso sostinėje į programą užsiregistravo beveik 100 jaunuolių, iš kurių aktyvių buvo apie 30. Tuo tarpu organizacijų ir įstaigų, susitikusių priimti savanoriauti, buvo 20, iš jų 12 pasirinktos kaip atrodžiusios įdomiausios.

Programa „Pasimatuok savanorystę – savanoris 2 savaitėms“ akcentavo, kad savanorystė yra prieinama kiekvienam ir norint savanoriauti nereikia turėti ypatingų kompetencijų, specifinės patirties ar gebėjimų, dėl to ji ypač aktuali tiems, kurie savanoriavo pirmą kartą. Programa sudaryta taip, kad jaunuoliai suprastų, kas apskritai yra savanoriška veikla, kad jie jaustųsi palydimi, galėtų dalintis savo patirtimi su kitais ir kartu spręstų kylančius iššūkius. Nors projektas buvo trumpalaikis, tačiau jis išmokė savarankiškumo bei prisiimti atsakomybę, kadangi jaunuoliai patys turėjo išsirinkti savanorystės vietą, susisiekti su priimančiomis organizacijomis ir savanoriauti susitartą laikotarpį. Projekto dalyviai taip pat įgijo drąsos, kuri su kiekviena diena, darant vadovo pavestas užduotis, vis augo ir teikė pasitikėjimo savimi.

Kiekvienas savanoris įneša kažką naujo, savito, padeda tobulėti pačiai organizacijai. Programoje dalyvavusios organizacijos teigė, kad dauguma savanorių pratęsė savo savanorystės laikotarpį ir vasarai pasibaigus tebesavanoriauja. Kadangi daugelis jų dar pakankamai jauni, neturintys 18 metų, jie atliko paprastas užduotis, tačiau ir ši pagalba, pasak organizacijų atstovų, yra naudinga. Savanoriai greitai perprasdavo, ko iš jų reikalaujama, ir stengėsi dirbti atsakingai. Žinoma, neišvengta nesusikalbėjimų ir kai kurios užduotys taip ir liko neįgyvendintos, tačiau tai tik parodo, kad dar yra kur tobulėti tiek patiems savanoriams, tiek ir jous koordinuojant. Pasak „Baltųjų pirštinių“ atstovės Marijos Šaraitės, savanoriai atliko labai svarbius, daug laiko reikalaujančius darbus, kurie jiems buvo ir įdomūs, ir nauji – ne vienas savanoris pirmąkart naudojosi google dokumentais, pirmąkart pamatė, kaip atrodo ir veikia tinklalapio turinio valdymo sistema. „Džiaugiamės savanorių atsidavimu ir motyvacija mokytis, išbandyti naujus dalykus – tai svarbiausia, ko reikia jauniems žmonėms, ieškantiems savęs bei kaupiantiems naujas patirtis“, – teigė M. Šaraitė.

Į baigiamąjį programos renginį dalyviai buvo kviečiami su šūkiu „Įkvėpk!”, nes savanorystė įkvepia drąsos, norą keisti ir keistis pačiam, ji įkvepia naujoms idėjoms, sukviečia į vieną vietą bendraminčius, kurie kartu gali padaryti daug puikių dalykų. Tą patvirtino ir savanoriai, dalindamiesi savo asmenine savanoriavimo patirtimi.

„Šiais metais pirmą kartą nusprendžiau pradėti savanoriauti ir labai džiaugiuosi, kad padariau tokį žingsnį. Savanoriaudama susipažinau su naujais žmonėmis, įgijau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Prieš pradedant savanoriauti „City Alumni“ maniau, kad būsiu visą laiką viena kažkokioje patalpoje ir darysiu, tai, ką lieps kordinatorė, visi bus griežti, rimti ir apskritai, kad galbūt „City Alumni“ man nepatiks. Tačiau labai klydau. „City Alumni“ yra nuostabi vieta, ten vyrauja gera atmosfera, visi labai draugiški, geri ir visada padeda, jeigu kažko nesupranti. Savanoriaudama dirbau su kompiuteriu ir išmokau daug naujų dalykų, kurie tikrai, manau, bus naudingi ateityje.” – Dominyka

„Savanoriavau „Baltosios pirštinės“ organizacijoje. Pirmomis dienomis buvo labai nedrąsu tiek bendrauti su vadove, tiek atlikti savo pareigas, tokias kaip skambinėti žmonėms, kurie kadaise buvo užsiregistravę į „Baltąsias pirštines“ ir klausinėti, ar jie nori prisijungti prie organizacijos veiklos. Bet su kiekviena diena viskas keitėsi: tapau drąsesne ir viskas ėjosi „kaip per sviestą“. Tai pat su „Baltosiomis pirštinėmis“ teko būti „Laisvės piknike“, ten reikėjo komunikuoti su žmonėmis jau realybėje. Prieiti prie žmogaus ir paklausti, ar jis nori atsakyti į kelis klausimus, atrodė sudėtinga, bet po kelių bandymų nesinorėjo sustoti, žmonės buvo šilti, draugiški ir blogas oras nieko nepakeitė. Labai džiaugiuosi, jog šis projektas suteikė man tiek daug ir neprašvaisčiau laiko veltui.“ – Dovilė

„Esu be galo dėkinga šiam projektui, nors tai ir nebuvo mano pirmoji savanorystė, tokios patirties dar nėra tekę ragauti. Savanoriauvau VNU ir savanorystės centre. Su kai kuriais dalyviais teko pabendrauti ne tik elektroniniais laiškais ar žinutėmis, bet ir gyvai, pažinau dvi nuostabias vadoves ir Viktoriją, su kuria, manau, bendrausim ir ateity. Šios dvi savaitės prabėgo per greitai, tačiau nuotykių ir atsiminimų turėsiu ilgam. Dar nebuvo tekę organizuoti bendro savanorių susirinkimo, šis iššūkis buvo tikrai nelengvas. Tai buvo išties nuostabiai praleistas laikas.“ – Goda

„Maisto banke“ savanoriavau pirmą kartą. Prieš pirmą savanorystės dieną mintyse dėliojosi hipotezės apie šią vietą. Tikėjausi nedraugiškos bendruomenės, netvarkingos aplinkos ir daugybės suaugusių savanorių. Po pirmos savanoriavimo valandos visos šios mintys išsisklaidė. „Maisto banke“ mane pasitiko mandagus, draugiškas ir labai paslaugus kolektyvas. Susiradau naujų draugų. Dirbau bakalėjos skyriuje, ten peržiūrinėjau ir dėliojau duonos gaminius ir bakalėją, kurią vėliau pakavau reikalingoms organizacijoms. Teko padėti ir peržiūrint bei dėliojau mėsos, žuvies, pieno produktus. Taip pat turėjau skambinti parduotuvėms/įmonėms dėl produkcijos „Maisto bankui“. Po kelių savanoriavimo dienų įgijau daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi, labai didelio atsakingumo ir savarankiškumo. Visas savanoriavimo laikotarpis buvo išties įdomus, veiklus, linksmas ir turiningas, pakeitęs mano visus spėjimus ir išsklaidęs visas baimes. Pats savanoriavimas tapo mano hobiu.” – Deimantė

„Savanoriavau vaikų stovykloje „Gatvės Gyvos Vaikams“. Prieš susipažindama su pačia stovykla, savo galvoje susidariau tam tikrą įsivaizdavimą, kaip viskas vyks: vadovas/ė yra kokių 50-ies metų, jam/jai tikriausiai net nepatinka vaikai, jis/ji su manimi nebendraus, nebent reikėtų liepti ką nors padaryti ir t.t. Tai, matyt, visokių mano baimių darbas, nes jau pirmasis susipažinimas su vadovais paneigė visus mano įsivaizdavimus. Du draugiški, jaunatviški, linksmi vadovai labai šiltai priėmė į savo kompaniją, visos stovyklos metu buvo paslaugūs ir padėdavo, jei tik ko nors nesuprasdavau, patardavo įvairiose situacijose bei leido man įsilieti į jų darbą. Kita mano baimė, jog vaikai bus visiški padaužos, neklausys, daužys ir laužys viską kas papuola, irgi buvo stipriai paneigta. Aišku, visi pradinukai buvo skirtingi, tačiau net ir didžiausi padaužos klausydavo paprašyti, domėjosi įvairiais dalykais, apie kuriuos pasakodavo gidai ir vadovai. Galiausiai stovyklos pabaigoje supratau, jog šie 23 vaikai per ypač trumpą laiko tarpą sugebėjo tapti man labai svarbiais žmonėmis. Tad esu be galo dėkinga šiam projektui už galimybę visą tai patirti!” – Miglė