Search Icon

Struktūra ir kontaktai

Dažniausiai užduodami klausimai

Pranešti apie problemą mieste

Registracija į darželius ir mokyklas

Gyvenamosios vietos deklaravimas

Dokumento statuso patikrinimas

Jonas Bobelis: „Susisiekę su jau nepriklausoma Lietuva, stebėjomės, kaip sovietai praleido tą mūsų skambutį“

Kazys Bobelis – gydytojas, vienas iš ryškiausių Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, ilgus metus gyvenęs JAV, VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas) organizacijos pirmininkas, o 1992 metais grįžęs tęsti darbų į Lietuvą. Sėkmingai balotiravosi į Seimą, buvo išrinktas dirbti Lietuvai tris kadencijas. Anapilin palydėtas 2013 metais, Kazys Bobelis yra vienas iš pasaulio lietuvių etalonų, kuris ne tik išlaikė meilę tėvynei, kalbai, istorijai, bet ir kraujyje buvusią pareigą bei atsakomybę kuriant Lietuvos ateitį. Kazio Bobelio ir jo aplinkos indelis Lietuvos laisvės byloje dar deramai neįvertintas – dėl VLIK‘o atkaklaus darbo, JAV prezidentas Dž. Bušas tarptautiniu lygmeniu pasmerkė Sovietų Sąjungos veiksmus ir paskelbė, kad JAV pripažįstanti Baltijos šalių nepriklausomybę.

Iš Jono Bobelio, Kazio Bobelio sūnaus, prisiminimų apie 1990 m. kovo 11 d. ir tėvo darbą už Atlanto.

Jonas Bobelis: „Mūsų darbas buvo visais galimais būdais remti išsivadavimo judėjimą“

„Kai Sovietų Sąjunga ėmė per visas siūles braškėti, o užgimęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdis pradėjo žūtbūtinę kovą už Nepriklausomybės atkūrimą, istorinei VLIK’o misijai iškilo lemtingas uždavinys – visais galimais būdais remti stebuklingai sparčiai augantį išsivadavimo judėjimą. Apie tai kaip įmanoma operatyviau turėjo sužinoti plačioji pasaulio visuomenė, viešieji ryšiai ir užsienio šalių aukštieji politiniai sluoksniai. Puikiai žinojau kelius į JAV Kongreso institucijas ir pažinojau tuos aukštuosius politikus, kurie nebuvo abejingi Lietuvos ir kitų Baltijos šalių likimui.

Nepriklausomybės paskelbimas ir JAV lietuvių sveikinimai Lietuvai

1990 m. kovo 11 d., sekmadienį, iš Vilniaus į pasaulio platumas išskriejo žinia, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo“. Dokumente iškilmingai skelbiama, kad „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Išgirdęs šią nuostabią naujieną Tėvas telefonu man pasakė, kad renkamės VLIK’o būstinėje. Susirinko VLIK’o valdybos nariai, kiti asmenys. Aš paskambinau į Vilnių, į Aukščiausiosios Tarybos

Prezidiumo pirmininko kabinetą. Netrukus Tėvas kalbėjosi su Vytautu Landsbergiu ir širdingai sveikino su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu. Po to Tėvas dar pasikalbėjo su Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu Kazimieru Motieka. Džiaugėmės sėkmingai susisiekę su jau nepriklausoma Lietuva ir stebėjomės, kaip sovietai praleido tą mūsų skambutį.

Prisimenu, kaip pakilios nuotaikos kupini sėdome rašyti VLIK’o atsišaukimą ir sveikinimą lietuvių tautai. Tėvas ekspromtu diktavo: „Džiaugiamės, sveikiname ir remiame Aukščiausiosios Tarybos nutarimą atstatyti Lietuvos nepriklausomą valstybę, kurios egzistavimas buvo neteisėtai sustabdytas Hitlerio–Stalino pakto susitarimo išdavoje 1940 m. birželio 15 d.“

Puikiai supratome, kad formalus nepriklausomybės paskelbimas dar nereiškia, jog Lietuvos laisvės byla pasibaigė. Lietuvos valstybei gyvybiškai svarbus buvo kuo spartesnis tarptautinis pripažinimas, pasaulio visuomenės moralinė parama ir supratimas. Todėl jau kitą dieną (kovo 12-ąją) VLIK’o pirmininkas ir jo talkininkai sėdome rašyti laišką JAV prezidentui Džordžui Bušui (George Bush). Dokumente, pasirašytame mano Tėvo – VLIK’o pirmininko Kazio Bobelio, – pranešėme apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir prašėme pripažinti jos suverenitetą. Taip pat prašėme padėti atgimstančiai valstybei, t. y. sušaukti tarptautinę konferenciją, kurioje būtų apsvarstytos sutartys, kreditai ir paskolos Lietuvai; garantuoti, kad Lietuva būtų nepertraukiamai aprūpinta nafta, žaliavomis ir energija; suteikti tarptautinį pripažinimą Lietuvoje.

Prasidėjo nerimo kupinos dienos. Susirūpinimą kėlė neprognozuojama sovietų reakcija į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą. Buvome tikri, kad okupantas nenurims. Kita vertus, nerimą kėlė ir šalta bei atsargi prezidento Dž. Bušo pozicija. Tokį nusistatymą prezidentas motyvavo tuo, kad Lietuvos pripažinimas neva gali pakenkti Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui, kuris vykdo daug vilčių teikiančią „perestroiką“, o neostalinistai siekia jį nuversti.

Reikėjo visomis išgalėmis siekti, kad žiniasklaidoje nesumenkėtų kovojančios Lietuvos įvaizdis, kad stiprėtų viešosios nuomonės dėmesys ir moralinis palaikymas. Kas galėjo būti reikšmingiau, nei JAV kongresmenų vieši pasisakymai spaudžiant prezidentą Dž. Bušą, kad kuo greičiau būtų pripažinta Lietuvos valstybė?

Vienas stipriausių kuo greitesnio Lietuvos pripažinimo šalininkų buvo senatorius A. D’Amatas, kurio įgaliojimus teko vykdyti dirbant Kongreso štabe. VLIK’o iniciatyva Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis pakvietė senatorių apsilankyti Lietuvoje ir savo ruožtu pažadėjo vizitą į Vašingtoną. Senatoriaus kelionę finansavo VLIK’as. Senatorius maloniai pakvietė mane dalyvauti kelionėje kaip lydintįjį asmenį. Tačiau, atvykus prie Lenkijos–Lietuvos sienos, perėjimo punkte buvo pranešta, kad mums neleidžiama keliauti į Lietuvą.

Po šio incidento man teko sustiprinti „lobistinę“ veiklą, kad pagausėtų JAV kongresmenų, kritikuojančių Baltųjų rūmų laikyseną dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Bendromis

pastangomis senatoriai A. D’Amatas, Bilas Bredlis (Bill Bradley), Robertas C. Berdas (Robert C. Byrd), Alanas J. Diksonas (Alan J. Dixon), Džesė Helms (Jesse Helms) ir Konis Makas (Connie Mack) sudarė grupę grėsmingiems įvykiams Sovietų Sąjungoje stebėti. Jie atviru laišku kreipėsi į prezidentą Dž. Bušą primygtinai ragindami paveikti sovietų prezidentą M. Gorbačiovą nenaudoti karinės jėgos Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybės siekiams slopinti.

1991 m. sausio 13–osios įvykiai

Neapsirikome: okupantas smogė iš peties. Sovietų prezidentui M. Gorbačiovui 1991 m. sausio 10 d. ultimatyviai pareikalavus atkurti Lietuvoje „socialistinę tvarką“, o Lietuvos vyriausybei nesirengiant paklusti tam reikalavimui, sovietinė kariuomenė pradėjo ginkluotą akciją. Sausio 13-osios naktį kariuomenė šturmavo radijo ir televizijos komiteto pastatą ir televizijos bokštą. Kelią kariuomenei pastojo beginkliai šių objektų gynėjai. Šturmo metu po tankų vikšrais ir nuo kulkų žuvo 14 televizijos bokšto gynėjų, sužeista ir sužalota keli šimtai žmonių. Kaip reagavo prezidentas Dž. Bušas? Jis 1991m. sausio 22 d. pakvietė į Baltuosius rūmus Amerikos baltų delegacijas ir išklausė jų nuomonę bei samprotavimus dėl pagalbos Baltijos tautų kovai už nepriklausomybę.

1991 m. vasario 9‒16 d. Baltijos valstybių sostinėse lankėsi JAV Kongreso delegacija, vadovaujama senatoriaus A. D’Amato. Delegacijos palydovo pareigoms senatorius vėl pakvietė mane. Vilniuje svečiai išvydo barikadų apsuptus parlamento rūmus, kuriuose buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, aplankėme ir kitas sostinės vietas, kuriose vyko brutalus sovietų kariuomenės išpuolis. Tvyrojo nežinomybė ir nerimas: o gal sovietai vėl puls?.. Atsimenu apsilankymą pas Aukščiausiosios Tarybos pirmininką V. Landsbergį jo erdviame kabinete. Aš pristačiau svečius. Aukštieji JAV valdžios atstovai ypač domėjosi, kokias pasekmes sukėlė sovietų karinis išpuolis. Jie susitiko su Vyriausybės vadovu Gediminu Vagnoriumi, surengė spaudos konferenciją. Iš Vilniaus keliavome į Rygą ir Taliną.

Galima sakyti, kad JAV Kongreso delegacijos lankymasis atgimstančių Baltijos valstybių sostinėse padėjo tašką Baltųjų rūmų svyravimams dėl šių valstybių nepriklausomybės pripažinimo. Senatorius A. D’Amatas parengė rezoliuciją, kurioje rekomendavo JAV vyriausybei oficialiai pripažinti Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip nepriklausomas valstybes.

Esu laimingas, kad likimas lėmė talkinti Tėvui ir VLIK’ui istoriniu Lietuvos atgimimo laikotarpiu, kad teko patirti, kaip sugriuvo blogio imperija Sovietų Sąjunga, ir šiek tiek prie to prisidėti. Džiaugiuosi, kad teko išgyventi dvasinį pakilimą ir laimę matant pirmuosius Nepriklausomybės žingsnius ir tautiečių pergalės euforiją. Gera žinoti, jog istorija pripažįsta ir vertina Tėvo indėlį į Lietuvos išsivadavimo kovą ir atgimimą.

Leidykla „Vaga“ išleido antrąją Kazio Bobelio politinę biografiją apie nelengvą politiko kelią ir misiją Lietuvai. Kviečiame į Jono Aničo knygos „Daktaro Kazio Bobelio politinė biografija. Už Lietuvą – modernią, europietišką, klestinčią“ pristatymą, kuris vyks Signatarų rūmuose kovo 13 dieną, 16 val. Signatarų namuose, Pilies g. 26, Vilniuje.