Search Icon

Struktūra ir kontaktai

Dažniausiai užduodami klausimai

Pranešti apie problemą mieste

Registracija į darželius ir mokyklas

Gyvenamosios vietos deklaravimas

Dokumento statuso patikrinimas

Piramidės principas darbe su jaunimu N. Vilnios atviroje jaunimo erdvėje: nuo saugios erdvės iki skleidimosi

Pateikiame kelias idėjas, kuriomis grindžiame savo darbą N. Vilnios atviroje jaunimo erdvėje. Tikimės, kad šios idėjos bus įdomios ir jums, padės geriau suprasti mūsų darbo principus, o gal ir panaudoti juos savo darbe.

Pradėti galime nuo tikslinės grupės apibūdinimo. Mūsų organizacija, kaip ir kitos atviros jaunimo erdvės ir centrai, yra labiausiai orientuota į mažiau galimybių turintį, nepritampantį, ar nežinantį, ko nori, jaunimą. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šie jaunuoliai yra patenkinti savimi – jie triukšmingai deklaruoja, jog jiems neįdomu, demonstruoja galybę, tačiau iš tiesų giliai viduje dažniausiai kaip tik jaučiasi nesaugiai. Jie nori augti, pasitikėti savimi, būti svarbūs, tačiau jų aplinkoje karaliauja smurtas, kaukės ir triukšmas. Jų aplinkoje nesaugu atsiskleisti, ir  perdėtas pasitikėjimas savimi dažnai yra apsaugantis šarvas nuo patirtų emocinių sužeidimų. Šarvas apsaugo, bet per jį sunku prisikasti iki tikrųjų poreikių.

Atviros jaunimo erdvės darbo principus galima apibūdinti  kaip laiptelius, kuriais judame nuo pradinio kontakto su jaunuoliu iki pagalbos jam atsiskleidžiant. Pradedame nuo kūrimo erdvės, kuri padeda saugiai būti ir susitikti. Erdvė sudaro sąlygas megztis santykiui. O santykis padeda palydėti jaunuolį jo skleidimosi ir integracijos procese.

Erdvė. Atviri jaunimo centrai ir erdvės veikia kurdami erdvę ir laiką, kur jaunuoliai gali laisvai ateiti, jaustis saugūs ir būti priimti tokie, kokie yra. Atviram darbui skirtos pastovios ir pritaikytos patalpos, stabilus darbo laikas ir įsipareigojimo dalyvauti nebuvimas, turbūt, aiškiausiai nusako atviro darbo specifiką, lyginant jį su kitomis darbo su jaunimu formomis (pvz. darbo gatvėje, mobilaus darbo, būrelių ar mokyklos). Tikima, kad daugeliu atvejų tokia erdvė tampa alternatyva gatvės gyvenimui ar įsitraukimui į žalingas veiklas. Erdvę kuriame atsižvelgdami į daugelį fizinių ir emocinių kintamųjų: kad užtektų vietos, būtų ką veikti, pakankamai jauku, tvarkinga, o kartu ir jaunatviška. Jei erdvė per daug „sterili“, jaunimui gali atrodyti „nesava“. Jei erdvė tampa „pereinamuoju kiemu“, kuriame daug triukšmo, judėjimo ir besikeičiančių žmonių, lankytojai, atrodo, jaučiasi laisviau, tačiau ir neina į artimesnį santykį, neatsiveria ir nebūna saugūs. Todėl kurdami erdvę ieškome pusiausvyros: kad būtų pakankamai laisvės, bet ir tiktų saugiai pasidalinti išgyvenimais ar nurimti. Kiek įmanoma, pačius jaunuolius kviečiame įsijungti į erdvės kūrimą – kad tai būtų erdvė, o ne tik vieta, kur galima ateiti, pasinaudoti ir išeiti. Svarbus stabilus darbo laikas, o jei jis dėl svarbių priežasčių keičiamas – reikalinga informuoti iš anksto.

Santykis. Saugioje erdvėje gali rastis pasitikėjimu grįstas santykis. Kol neturime santykio, dažnai atrodo, kad jaunuolis  yra nemotyvuotas, nepagarbus ir neatsakingas. Bet tai daugumoje atvejų – tik išorė, slepianti nesaugumą, pasimetimą ir sveikų santykių patirties trūkumą. Dažnai jaunuoliai neįsivaizduoja, kaip  galima kurti santykius, nes nėra sveikų santykių patyrę nei savo šeimoje, nei su kitais  žmonėmis. Todėl jei  ką nors panašaus pavyksta kurti pas mus – vien tai yra svarbus rezultatas. Patirtis, kaip jaučiasi saugus atsivėrimas, supratimas, pagarba, dažnai yra sunkiai apibūdinama žodžiais, bet ji  kaupiasi patirties bagaže, ir šia patirtimi jaunuoliai galės remtis kurdami santykius ateityje. Be to, saugus santykis yra prielaida palydėjimo procesui, apie kurį kalbėsime toliau.

Kad kurtųsi santykis, svarbus yra įsiklausymas ir kiekvieno lankytojo unikalumo pamatymas. Tą darome stebėdami (kuo domisi, kuo gyvena, kaip bendrauja, kaip į jį ar ją reaguoja kiti erdvės jaunuoliai, kam gabus(-i), ką mėgsta veikti ir pan.) ir klausdami: kaip šiandien jaučiasi, ar patiko renginys, kokių veiklų norėtų, ką patys galėtų suorganizuoti ir pan.

Kuriant santykį, savotiškas yra jaunimo darbuotojų vaidmuo. Šiuo požiūriu neužtenka „atbūti“ savo valandas ir padaryti išoriškai privalomus dalykus. Kad atliktų savo darbą, jaunimo darbuotojas turi norėti ir būti pasiruošęs eiti į santykį, sugebėti įsiklausyti, atpažinti.

Kol yra grupėje, jaunuoliai sunkiai atsiskleidžia.  Todėl, kiek galime, stengiamės eiti ir į individualų kontaktą. Tiesiog pasikalbėdami akis į akį, pakviesdami pabūti kartu už erdvės ribų (nuo nuėjimo kartu iki parduotuvės iki pastovios draugystės) ir/arba „palydėdami“ (padėdami susirasti savirealizacijos būdą, darbą ar treniruočių galimybes).

Kad kurtųsi saugus santykis, svarbios ribos ir susitarimai. Nors jaunuoliai dažnai pyksta dėl taisyklių, reikalauja laisvės – susitarimai padeda jaunuoliams jaustis saugiai, moko bendrabūvio principų ir pagarbos.

Palydėjimas. Jei užsimezga pasitikėjimu grįstas santykis, jis gali tapti paskata jaunuoliui judėti toliau. Kitaip šį laiptelį galim vadinti pagalba skleidžiantis ir integruojantis. Atvira jaunimo erdvė dažniausiai būna tik tarpinė stotelė.  Todėl svarbu, kad jaunimo erdvių ir centrų darbuotojai būtų įsivardinę ir „tolimuosius“ ugdymo tikslus, kurių siekia bendradarbiaudami su kitomis institucijomis: iš psichologinės pusės – padėti išmokti atpažinti ir į(si)vardyti emocijas, suvokti ir tinkamai tenkinti poreikius, pažinti ir realizuoti savo gabumus; iš socialinės pusės – integruotis į pozityvias grupes, kurti ir palaikyti santykius ir kt Atviri jaunimo centrai ir erdvės yra tik dalelė  bendrame institucijų, siekiančių šių tikslų, tinkle, ir jų vaidmuo dažniausiai įvardijamas kaip palydėjimas iki tikslingesnės pagalbos. Tačiau dažnai jaunimo darbuotojas būna tas žmogus, kuris turi geriausią kontaktą su jaunuoliu, todėl ir daugiausiai galimybių padrąsinti jaunuolį žengti reikalingą žingsnį.

Tas kelias, kuriuo jaunuolius palydime – dažnai nevienodas. Sporto entuziastą palydime iki galimybės sportuoti, turintį organizacinių gabumų – randant, kur juos realizuoti, jautrų – nebijoti atsiskirti nuo šios grupės ir rasti palaikančių bendraminčių kitur, ieškantį darbo – iki realios darbo vietos. Dažnai jaunimo erdvė tampa vieta, kur galima saugiai pasibandyti – suorganizuoti renginį, inicijuoti projektą, patirti, ką reiškia kalbėti apie savo jausmus – o po to jau galima imtis didesnių dalykų už erdvės ribų.

 

Atviros jaunimo erdvės darbuotojų ir savanorių darbas atrodo paprastas, tačiau reikalauja daug įvairių gebėjimų bei pajautimo. Kai darbuotojas pats nesaugo savo ribų, leidžia su juo elgtis nepagarbiai, jis kenkia ne tik sau (nes kuo toliau, tuo sunkiau gali būti su jaunuoliais susitarti), bet ir jaunuoliams (nes jie vysto  nepagarbų santykį.). Antra vertus, jei tos ribos yra per daug griežtos arba darbuotojas elgiasi nedemokratiškai, jaunuoliai neturi galimybės patirti, ką reiškia būti išgirstam, padrąsintam ir iki galo įgyvendinti savo idėją. Jaunimo darbuotojai kiekvienoje situacijoje vis ieško tos pusiausvyros: įsiklausyti, padrąsinti ir palydėti, o ne demonstruoti valdžią ar atsiriboti.

Mes savo erdvėje kreipiame dėmesį į tai, kad ne tik jaunuoliai, bet ir darbuotojai bei savanoriai rastų, kaip erdvėje realizuoti savo gabumus, darytų tai, kas jiems atrodo prasminga. Veiklos atvirame darbe atlieka specifinį vaidmenį. Jos yra ne tikslas pats savaime, o svarbios  tiek, kiek padeda megzti santykį, ugdo jaunuolius arba padeda juos pažinti. Dažnai veikiame „iniciatyvinių grupių“ principu, kai grupes / veiklas inicijuoja arba jaunuoliai, arba darbuotojai/savanoriai. Skatiname jaunuolius (visus bendrai, bet aktyviausius ir brandžiausius – ir individualiai) inicijuoti jiems įdomius projektus ir veiklas (suorganizuoti filmų vakarą, susitikimą su įdomiu žmogumi, tarptautinius jaunimo mainus ir pan.). Darbuotojų vaidmuo – palaikyti, padėti, jautriai atpažįstant, kiek tos pagalbos reikia – jei veiksmas visai nevyksta – daugiau, jei vyksta – netrukdyti, tik palaikyti. Naudinga daryti mišrias iniciatyvines grupes, kurias jungia ir darbuotojai ir jaunuoliai.