Search Icon

Struktūra ir kontaktai

Dažniausiai užduodami klausimai

Pranešti apie problemą mieste

Registracija į darželius ir mokyklas

Gyvenamosios vietos deklaravimas

Dokumento statuso patikrinimas

Aloyzo Stasiulevičiaus tapybos darbų parodos atidarymas

Gruodžio 14 d., antradienį, 14.30 val. kviečiame į Aloyzo Stasiulevičiaus tapybos darbų parodos atidarymą Naujosios Vilnios bibliotekoje (Gerovės g. 1).

Tapytojas Aloyzas Stasiulevičius žinomas kaip vienas iš XX a. lietuvių dailės reformatorių, kūrusių naują plastinę kalbą. Ieškodamas autentiškos raiškos, autorius savo kūryboje pradėjo naudoti koliažo techniką, „įteisino“ koliažą kaip specifinį dailės kalbos sandą, smarkiai išvystė jo galimybes, praplėsdamas moderniosios Lietuvos dailės raiškos ribas.  Esminiai dailininko tapybos bruožai – abstrakčios formos sudvasinimas, laiko, kaip filosofinės kategorijos, interpretacija, ypač jautrus ir išlavintas spalvų pojūtis, linijinės ritmikos muzikalumas ir novatoriškas, koliažo ir paveikslo paviršiaus faktūros suvokimas, monumentalumas ir dekoratyvumas.

Tapytojas Aloyzas Stasiulevičius sukūrė arti 2000 tapybos darbų. Surengė daugiau nei 60 asmeninių parodų muziejuose bei galerijose Lietuvoje ir pasaulyje, dailininko darbai reprezentavo šiuolaikinę Lietuvos dailę daugiau nei 70 grupinių parodų įvairiose pasaulio šalyse. Dalyvavo apie 150 bendrų parodų Lietuvoje. Parašė ir publikavo apie 100 dailės kritikos straipsnių.1993 m. subūrė „Individualistų“ kūrybinę grupę.
Apdovanotas IV Baltijos šalių tapybos trienalės premija (1978 m), IV tarptautinės tapybos trienalės Sofijoje laureato vardu (1982 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2002 m.), Lietuvos Respublikos Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2007 m), Vilniaus miesto savivaldybės Aukso medaliu “Už nuopelnus Vilniaus kultūrai” (2010 m.)

A.Stasiulevičiaus kūrinių įsigiję 7 pasaulio muziejai: Jane Voorhees Zimmerli dailės muziejus (Nonkonformistinio Sovietų Sąjungos meno kolekcija), Nju Džersio valstybinis universitetas, JAV; Latvijos nacionalinis dailės muziejus, Ryga; Livadijos rūmai-muziejus, Krymas, Ukraina; Ludwig tarptautinio meno forumas, Achenas, Vokietija; Lvovo nacionalinis muziejus, Lvovas, Ukraina; Sharjah meno muziejus, Jungtiniai Arabų Emyratai; Valstybinė Tretjakovo galerija, Maskva. Lietuvoje dailininko darbai saugomi nacionaliniuose ir respublikiniuose muziejuose: Lietuvos dailės muziejus, Vilnius; Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas; Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų r.; Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Klaipėda; Kėdainių krašto muziejus; Neringos istorijos muziejus, Nida; Šiaulių Aušros muziejus; Žemaičių dailės muziejus, Plungė; Žemaičių muziejus Alka, Telšiai; Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetas, Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus, Vilnius.

„Manau, kad vertinant meną, šiandien ypač svarbu, ar menas veda Amžinybės potyrio link. Artėjimas prie Amžinybės – tai artėjimas prie Dievo. Kas Naujuosiuose amžiuose artėjo prie šio idealo? Dailėje – Georges Rouault, Marc Chagall, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, muzikoje – Krzysztof Penderecki, Arvo Pärtas. Daugumos šiuolaikinių menininkų kūrybinės nesėkmės priežastis – jų dvasinės pusiausvyros praradimas ir, anot Pendereckio, susipriešinimas su Dievu. Oskaras Milašius, Paryžiuje paskaitęs savo giminaičiui Česlovui Milošui jaunųjų prancūzų poetų eiles, komentuoja: visi jie įdomūs, jie išreiškia savąjį Aš, tačiau jų neliks didžiojoje literatūroje – jų kūryboje nėra to, kas pažymėta Amžinybės ženklu.“

Aloyzas Stasiulevičius. 2010 m.

„…Aloyzą Stasiulevičių visada atpažįstame iš Vilniaus senamiesčio motyvų interpretacijos ir individualaus, nepaprastai muzikalaus jo stiliaus. Dailininkas meistriškai žaidžia linijų ritmu, gali virtuoziškai groti vienos spalvos styga – baltos, mėlynos ar žalios pustoniais ir faktūrų sukelta jausmų audra, išgaudamas sudėtingus nuotaikos ir minties niuansus <…>.
Jo paveikslų muzikalumas – neatsitiktinis. Tai ne vien mėgstamo ritmo, kurį jis jaučia giliai širdyje, išraiškos galimybių panaudojimas, bet ir harmonijos siekis. Jį subrandino meilė klasikinei muzikai, kuri lydi tapytoją nuo vaikystės (tėvas buvo vargonininkas), taip pat ir iš Liudo Truikio perimta dvasinė nuostata apie harmonijos reikšmę mene.“

Doc. Dr. Nijolė Tumėnienė. 2006 m.

„…Aloyzas Stasiulevičius lyg antikos išminčius pasaulį mato iš paukščio skrydžio, savo „miestą“ susiedamas su žvaigždėmis. Kaip kažkada Imanueliui Kantui, žvaigždėtas dangus ir etinė intencija Stasiulevičiui tampa savotišku būties „įstatymu“, lemiančiu meninės raiškos ypatumus <…>.
Dailininkui tapyba kartu reiškia ir dvasinį kelią, vedantį link būties slėpinių, kurie atsiskleidžia meniškai atmainytos šiapusybės pavidalu. Mitinė ir empirinė plotmė susilieja. Menininkas nori būti lakoniškas ir monumentalus, tačiau jis neatsisako nei lyrinių išgyvenimų, nei tapsmui būdingos dinamikos. Šiuo požiūriu Aloyzo Stasiulevičiaus kūryba pasižymi saikinga pusiausvyra ir liudija autoriaus estetinę bei etinę atsakomybę. Pasaulio grožis atspindi sielos grožį, ir atvirkščiai, kadangi tik panašus gali pažinti panašų.“

Prof. dr. Algis Uždavinys. 2001 m.

Paroda veiks iki sausio 31 d.