Apie iniciatyvą JAUNI JAUNIEMS jauno žmogaus akimis: keistis, kurti kitaip ir laužyti standartus

Spalio 23-28 dienomis Menų spaustuvė pirmą kartą iniciavo projektą JAUNI JAUNIEMS, kuriame jauni, kuriantys žmonės dalinosi šiuolaikinių scenos menų pasirodymais bei kitokiu jo supratimu su jauna auditorija. Būtent jaunai auditorijai ir buvo perduotas prašymas, po šio projekto mintis suguldyti raštu. Savo įspūdžiais, pamatymais bei pastebėjimais dalinasi Agnė Naujokaitė.

JAUNI JAUNIEMS repertuare suspindėjo šiuolaikinio cirko, šokio meno bei teatro atstovai, savo mintis apie juos spaudžiančias problemas ir idėjas perteikdami šviežiais, ne visai įprastais būdais. Jungdami skirtingas disciplinas menininkai skatina naujovišką scenos menų supratimą bei vis sparčiau neša lietuvišką kultūrą progreso link. Buvau maloniai nustebinta ir sužavėta pasirodymų kokybe ir kitoniškumu, kurie paskatino daugiau pasidomėti dar tik augančiomis meno formomis Lietuvoje.

(50) JAUNI JAUNIEMS Aftermovie – YouTube

Šiuolaikinis cirkas – vienas ryškiausių atradimų visame projekte, kadangi Lietuvoje tai ganėtinai nauja disciplina (pati apie ją sužinojau tik šiame projekte) – susidomėjimas ja auga galbūt ne taip greitai kaip norėtųsi. Kas yra šiuolaikinis cirkas dar pati bandau suprasti. Ši meninės išraiškos priemonė, turinti dėmesį prikaustančių elementų, tokių kaip – žongliravimas ar akrobatiniai triukai, nuostabos elementu neapsiriboja. Triukai yra malonus „prieskonis“ pasakojamoms istorijoms ant scenos, kurių jauni kūrėjai savyje turi ir turi labai nemažai. Kombinuojant šokį, muziką ir įdomų naratyvą menininkai atidaro naują išraiškos erdvę, kurioje nėra taisyklių, ką naudoti ant scenos galima, o ko ne.

Pirmiausiai išvydau „Kanta Company“ pasirodymą „107 Ways to Deal with Pressure”, kuriame atlikėjai pasitelkę akrobatinius cirko triukus bei vaidybą perteikė išorinį bei vidinį spaudimą patiriančių žmonių išgyvenimus bei emocinius procesus. Tokia tematika šiais laikais, pulsuojančiais greitu gyvenimo tempu, labai aktuali jaunam žmogui, dar tik bandančiam įsitvirtinti ir suspėti į produktyvios kasdienybės traukinį. Pasirodymas, dėl savo pateikimo iš pažiūros priminė spektaklį. Scenos estetika, šviesos ir skirtingus personažus įkūnijantys akrobatai suteikė visumai dinamiškumo bei gylio, kuris būdingas teatro scenai. Na, o akrobatiniai triukai prikaustė dėmesį ir praplėtė pasakojamos istorijos perteikimo galimybes, paryškino kai kurias idėjas ar istorijos dalis. Patys atlikėjai, visą gyvenimą paskyrę judesiui ir akrobatikai, kalbėdami apie šiuolaikinį cirką ir savo kūrybą, pabrėžia, kad tai nuolatinis procesas. Minėtas pasirodymas kaskart ant scenos nuskamba kitaip, todėl menininkai neprisiriša prie vienokio ar kitokio pateikimo. Publikos atsiliepimai neabejotinai daro įtaką tam, kaip istorijos perteikimas keičiasi ir progresuoja, todėl pasirodymas kaskart sukuria kažką naujo.

Kitas šiuolaikinio cirko pasirodymas, palikęs ne mažesnį įspūdį buvo kolektyvo Būda – „7 minutės”, kuriame istorija ant scenos taip pat kuriama pasitelkiant skirtingas meno išraiškas. Žongliravimo nuo vaikystės mokęsis Kasparas ir teatro aktorius Lukas savo pasirodymu kalba apie visiems menininkams gerai pažįstamą ir nuo kūrybos neatsiejamą – repeticiją. Šokio elementais, žongliravimu ir vaidybine išraiška pripildytas pasirodymas, pasak pačių kūrėjų siekia ištirti skirtingų meno disciplinų sąveiką kartu ant scenos bei ištrinti ribą tarp jų. Toks metodas leidžia praturtinti pasakojimą skirtingais meniniais elementais ir išraiškomis, kurios gali ne tik viena kitą papildyti, bet ir parodo, kad skirtingos meno išraiškos priemonės gali bendrauti tarpusavyje ir net padėti geriau vienai kitą suprasti. Judesiu ir triukais ši trupė neapsiriboja. Pasirodyme „7 minutės”, kuriant istorijos dinamiškumą – svarbi ir gyva muzika. Kasparo ir Luko žongliravimo triukus ir judesių naratyvą lydi gyvai atliekama būgnų bei elektroninė muzika. Pasak idėjos autoriaus Kasparo visi pasirodymo elementai negali būti tobulai surepetuoti, todėl kaskart juos atliekant yra neišvengiama improvizacijos. Dėl tokios kartais nenuspėjamos pasirodymo dinamikos yra reikalingas dėmesys ir vienas kito įsiklausymas. Istorija, kuri pasakojama be žodžių dėl minėtų sudedamųjų elementų – tampa pulsuojančiu pokalbiu tarp skirtingomis scenos kalbomis išsireiškiančių menininkų. Scenoje atliekami triukai ir šokis bendrauja su gyvai atliekama muzika, o tai ne tik suteikia gyvybės pasirodymui, tačiau ir prikausto žiūrovo dėmesį. Nėra išmokto teksto – yra skirtingų meno išraiškų dialogas ant scenos, gimstantis prieš žiūrovų akis čia ir dabar.

JAUNI JAUNIEMS projekto metu taip pat buvo galima išvysti ir kitokio tipo pasirodymų. Vienas iš jų buvo ir aktoriaus – dramaturgo Raimundo Klezio autobiografiniais faktais paremtas mono spektaklis „Dulkėti veidrodžiai”. Šiame spektaklyje jaunas kūrėjas scenoje inovatyviai ir su humoru piešia dramatišką istoriją apie meilės ir šilumos paieškas disfunkcinėje ir atšiaurioje provincijos aplinkoje. Mane kaip jauną, taip pat provincijoje užaugusį žmogų sužavėjo tai, kad pjesės autorius drąsiai ir be užuolankų lukštena tą beveik neišvengiamą realybę, kuri apgaubia būsimus suaugusius, užstrigusius brutalioje mažo miestelio realybėje. Provincija nesikeičia labai sparčiai ir yra tarsi mažas uždaras pasaulis, todėl žmonės, kurių asmeninis realybės suvokimas formuojasi augant ten – dažnai yra priversti susitapatinti su savo aplinka vien tam, kad joje išgyventų. Tokiomis temomis kaip meilės nebuvimas šeimoje, piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis ar draugo savižudybė, kalbėti ant scenos jaunai, mokyklinio amžiaus ir studentų publikai nėra lengva, tačiau aktorius pasirodyme ne tik kad įtraukė žiūrovus į spektaklį žaismingu interaktyvumu, leisdamas prisidėti prie scenų atlikimo kartu, bet ir nuolat su nekantriais jaunais žiūrovais bendravo. Tai iš pirmo žvilgsnio atrodo galėtų pakenkti istorijos įtikimumui ar rimtumui, tačiau, mano nuomone, šis elementas visai nesukliudė paliesti stebėtojo sąmonės, o kaip tik stimuliavo žaismingą komunikaciją bei pokalbį apie sudėtingas temas. Toks spektaklio pateikimas parodė, kad norint pasiekti jauną žmogų nereikia jam pamokslauti ir apie rimtus dalykus, o kaip tik galima juokauti ir skatinti nebijoti kalbėtis bei bandyti suprasti.  Menininko sugebėjimas nuolat būti momente su publika kūrė jausmą, kad jis nėra neliečiamas. Kiekvienas spektaklį stebintis žmogus galėjo būti užkalbintas ar pajudintas iš stebėtojo pozicijos, kad prisiliestų prie istorijos naratyvo. Žiūrovai gavo galimybę pamąstyti ir pasikalbėti apie galimus ateities gyvenimo variantus, jei ta skaudinanti realybė pakankamai paveiktų sąmonę. Jaunas kūrėjas, savo drąsa bendrauti tiek spektaklio metu, tiek atsakinėjant į nepatogius žiūrovų klausimus, sukūrė saugią ir dinamišką erdvę pokalbiui apie ne tokius saugius ar malonius gyvenimo elementus.

JAUNI JAUNIEMS projektas suteikė galimybę žmonėms ne tik stebėti inovatyvius menininkų pasirodymus, tačiau ir dalyvauti skirtingose kūrybinėse veiklose, tokiose kaip: šiuolaikinio cirko, kūrybinio rašymo, režisūros, teatro bei muzikos kompozicijos dirbtuvės. Galimybė prisiliesti prie kūrybinio proceso, pasisemti naujų žinių ir susipažinti su jaunais, savo ir kitų kasdienybę keičiančiais menininkais pritraukė nemažai smalsių jaunų žmonių, kurie sudalyvavę šiame projekte galbūt patys keis savo suvokimą apie kūrybą bei pasisėmę įkvėpimo prisidės prie lietuviškos meno scenos pokyčių.

Projektas JAUNI JAUNIEMS parodė, kad jauni žmonės kuria kitaip ir nebijo keistis bei laužyti scenos standartų. Jauni kūrėjai imasi iniciatyvos, nebijo būti pažeidžiami ir kad ir kiek darbo gali reikalauti naujos atlikimo formos įtvirtinimas – kitoniška sceninė išraiška atveria daugiau galimybių suprasti vienas kitą bei atrasti kažką naujo ir dar neregėto. Scenos menų susijungimas ar pasikeitimas vyksta po truputį ir šie pasikeitimai be jaunų kūrėjų naujoviško meno suvokimo sunkiai įmanomi, todėl svarbu palaikyti pirmuosius nedrąsius žingsnius žengiančius ir kitonišką, dinamiškesnę ateitį kuriančius menininkus.

JAUNI JAUNIEMS iniciatyva yra Vilniaus 700 programos dalis.