Search Icon

Struktūra ir kontaktai

Dažniausiai užduodami klausimai

Pranešti apie problemą mieste

Registracija į darželius ir mokyklas

Gyvenamosios vietos deklaravimas

Dokumento statuso patikrinimas

Apie įvykusį festivalį „Pokrovskije kolokola“

Meilė – ir nieko daugiau

Taip apie folkloro festivalį, kuris ką tik nuskambėjo Vilniaus salėse, kalbėjo vienas jo dalyvių. „Čia žmones sieja meilė – ir nieko daugiau“. Meilė savo veiklai, liaudies dainai, tiems, kuriuos laikai savo bendraminčiais.

Pagrindinė festivalio įkūrėjų, Vilniaus folkloristų Irenos ir Nikolajaus Zacharovų užduotis – siekis per keletą dienų įsižiūrėti į folklorą, įsiklausyti patirties ir neabejingumo stetoskopo pagalba, užfiksuoti jo procesų eigą. Kaip tu laikaisi, liaudies daina?

Erdvių, kuriose renkasi žmonės iš įvairių šalių, kad padainuotų-pašoktų ir dėl to taptų laimingesni, visus kitus apdovanotų folklorinio palikimo šviesa – ne taip jau ir daug. Vilniaus festivalis jau keturioliktus metus šia šviesa pritraukia tiek senus, tiek naujus dalyvius. Šiais metais jie atstovavo vienuolikai šalių. Pabendrausime su jais, kad atskleisti šios traukos paslaptį.

Tradiciškai festivalio pradžią pažymėjo premjera – kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus misterija „Varnėno mišios“, kurioje jis pats atliko skaitovo vaidmenį. Premjera praėjo sėkmingai – salė pratrūko ovacijomis.

Profesionalai paaiškins kodėl. Iš karto po koncerto prieinu prie pianistės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Veronikos Vitaitės: „ Man tai paliko stiprų įspūdį. Labai prasmingas kūrinys – apie sielą, amžinybę, gyvenimą ir mirtį. Apie ištisų tautų išnykimą. Sigito Gedos eilės – filosofinės, daug pasakančios, bet tuo pat metu paliekantys iki galo neišsakytų minčių, priverčiančių klausytojus susimąstyti, vėl ir vėl grįžti prie jų ir prie šios muzikos.

Kaip muzikantę mane sudomino viskas – kamerinio orkestro sudėtis su mušamųjų grupe, folkloro ansamblis „Arinuška“, atliekantis savo partijas skirtingomis kalbomis, fortepijonas. Viskas buvo labai harmoningai.

Matau Jus kiekviename festivalyje „Pokrovskije kolokola“.

Nes negaliu neateiti – dievinu liaudies muziką. Žavi spalvingumas – čia ir gruzinų, ispanų, rusų dainos, visų net neišvardinsi.  Gerą šventės nuotaiką sukūrė Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus kalba, kurioje jis priminė apie beveik septynių šimtų metų miesto istoriją ir jo daugiatautę kultūrą. Jos atspindžius mes kiekvienais metais stebime festivalio metu.

O dar čia ir kompozitorių premjeros, prie kurių, laimei, mus pripratino festivalio direktorė Irena Zacharova – tai nuostabus sprendimas. Jis viską pakylėjo į naujas profesionalumo aukštumas. Jau nekalbant apie tai, kad šiuolaikiniai kompozitoriai padeda apmąstyti folkloro vietą mūsų gyvenime. Pajusti jo išliekamąją vertę“.

Neslepia savo susižavėjimo ir Lietuvos džiazo pianistas, Akademijos profesorius  Artūras Anusauskas: „Bet kuri premjera visada žavi, intriguoja, nes tai nauja. Ir didelė atsakomybė – kaip sutiks klausytojai? Reikia daug laiko repeticijoms, visų dalyvių, kurie užėjo į jiems naują kūrybinį lauką, sklandžiam bendradarbiavimui. Rezultatas puikus! Kūrinyje harmoningai susijungia šiuolaikiškumas, grožis ir dermė. Esu visiškai sužavėtas ansamblio „Arinuška“, lygiai taip pat ir orkestro su dirigentu.

Pati muzika palieka ryškius įspūdžius. Aš Vilkončių pažįstu kaip pop-muzikos autorių, o štai čia jis atskleidė savo akademiško kompozitoriaus talentą. Orkestro skambesys buvo nuostabus“.

Kaip tą vakarą jautėsi pats kompozitorius?

Laimis Vilkončius: „Sintezė su lietuvių liaudies muzika  – man yra įprastas dalykas. Pavyzdžiui, neseniai įvyko mano roko operos „Eglė“ tokiu pat pagrindu premjera. O štai su slavų folkloru aš dirbau pirmą kartą. Ilgai galvojau, kaip padaryti, kad tai nebūtų paprastas muzikinis koliažas. Nusprendžiau pasitelkti Sigito Gedos, kurį laikau genealiu Lietuvos poetu, eiles. Ir rusų dainuojamąsias tradicijas „panardinti“ į lietuvių folklorą. Iš jo „Jotvingių mišių“ pasiskolinau pačius galingiausius, filosofinius, prasmingus fragmentus ir sujungiau su atitinkama muzika.

Pats išraiškingiausias, mano nuomone, fragmentas, kuriame panaudotas rusų folkloras – tai dvasinės eilės apie archangelų vedamą sielą, kuri… „šalia rojaus praėjo: ar tai dėl gobšumo ar dėl kvailumo“. Jas puikiai atliko Arina Zacharova. Buvau labai laimingas, dirbdamas su šia misterija, čia susijungė viskas: nuostabi poezija, profesionalus orkestras ir brangakmenis, vardu folkloras“.

Tuo tarpu, atgavusiems kvapą po įspūdingos premjeros Vilniaus klausytojams, festivalio dalyviai pradėjo demonstruoti kiekvienas – savo brangakmenį.

Luka Mebinija, ansamblis „Bedinera“ iš Gruzijos: „Lietuva tai šalis, kurią labai mylime. Mylime visus vietinius žmones, gerbiame juos. Žavimės unikaliomis lietuvių sutartinėmis. Smagu, kad Irena Zacharova sugalvoja kaip sujungti kūryboje įvairių šalių dalyvius, suartinti juos. Mes dainavome, ir ne kartą, su ansambliu „Arinuška“, su lietuvių kolektyvais, su orkestru, tai mus suartina, suteikia galimybę pažinti įvairių tautų kultūrą ir pačius žmones. Čia visi – kaip viena šeima, mūsų laikais tokį draugišką artumą retai kur besutiksi…

Mes esame iš Calendžychos miesto, ansamblio senos tradicijos, joms daugiau nei šimtas metų. Dalyviai – įvairaus amžiaus, man – 24, kolektyvo vadovui Murtazui Cimintijai – 65. Yra 85-mečių atlikėjų. Ir visi dainuoja! Gruzinų polifoninis giedojimas tai vertybė, kurią UNESCO pripažino pasaulio kultūriniu palikimu. Mūsų harmonija kalba už mus“.

Igor Solovjov, Petrozavodsko konservatorija, ansamblis „Istoki“: „Dainuojame įvairiomis kalbomis, taip pat ir šiaurės-korelietiška, kuri artima suomių kalbai. Dainuojame senoviniu žanru.

Šiame nuostabiame festivalyje mes esame pirmą kartą, žavimės jo dalyviais –tokia turtinga paletė. Tai, kad jis vyksta Vilniuje, suteikia jam unikalumo: įvairių tautų folkloro tradicijos susijungia istoriškai turtingos miesto architektūros ir spalvingos Lietuvos gamtos apsuptyje. Nuostabios natūralios dekoracijos. Tai suteikia festivaliui ypatingų atspalvių“.

Etnologas Rytis Ambrazevičius: „Paklaustas, kuria kryptimi vystosi šis festivalis, atsakau – nenoriu, kad jis vystytųsi! Ta prasme, kad keistųsi (juokiasi). Formatas, turinys man patinka nuo pat pradžios. Meistriškumo pamokos, apskritieji stalai, mugės – tai nuostabūs atradimai, kuriuos reikia saugoti. Iš pradžių dalyvavo daugiausiai slavų kolektyvai, dabar – iš viso pasaulio, tai suteikia spalvų. Mane asmeniškai ypatingai džiugina galimybė susitikti su seniais draugais-kolegomis, folkloristais iš Rusijos, Ukrainos, Gruzijos. Su kai kuriais iš jų mes pažįstami apie 30 metų! Smagu vėl susimatyti, pasidalinti pasiekimais, naujienomis“.

– Pirmų festivalių klausytojai buvo, daugiausia rusakalbiai, dabar – lietuviai. Stebėdama jų emocijas po pasirodymų, galiu pasakyti, kad „Pokrovskije kolokola“ jie pamilo.

„Taip. Pradžioje liaudis stebėjo, žvalgėsi, o dabar visa tai įaugo į Vilniaus festivalių muzikinę paletę. Dabar tai viena iš mūsų bendrų švenčių“.

Festivalio siela, jo direktorė Irena Zacharova drauge su vyru Nikolajumi šiomis dienomis – labiausiai užsiėmę žmonės. Priimti šitiek žmonių – ne juokas. Suteikti visiems galimybę koncertuoti, bendrauti, bendradarbiauti, apsikeisti nuomonėmis ir patirtimi. Dar reikia visus pamaitinti ir suteikti nakvynę. Atlikėjus, kalbančius ne tik lietuviškai, rusiškai, baltarusiškai ar ukrainietiškai, bet ir angliškai, norvegiškai, ispaniškai.

Tik trumpam pavyksta pakalbinti rūpesčiais apsuptą Ireną, kuri pabrėžia svarbiausią: „Mes kiekvienais metais stebime kaip auga atlikėjų profesionalumas. Kaip pasakė vienas klausytojas: tai tiesiog galinga! Mes džiaugiamės, kad čia tikra etnografija ir vietos stilizacijoms nėra. Tai visada buvo mūsų pagrindinis tikslas“.

– Kaip Jums pavyksta sujungti vienoje draugiškoje kompanijoje, dainuojančioje ir šokančioje, supinti į vieną vainiką žmones iš skirtingų šalių, kurių dabartinius politinius santykius idealiais pavadinti būtų sunku? 

Esame laimingi, kad susitinkame, dainuojame. Meilė žmones vienija. Draugystė. Štai turėjome bendrą šokių vakarą – gruzinai, ukrainiečiai, rusai, lietuviai… Visi susijungė dainuodami viename ratelyje. Tai buvo nuostabu. Tiesiog širdis džiaugiasi“.

Po vieno festivalio „Pokrovskije kolokola“ koncerto žiūrovų gretose matau Galiną Lobkovą, Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo valstybinės konservatorijos etnomuzikologijos katedros vedėją, kuri festivalyje jau penktą kartą: „Labai nustebino kaip vystomas kūrybinis darbas su kompozitoriaus kūriniu. Girdėjau jau kelis. Ir kiekvieną kartą naujas kūrinys suteikia naują požiūrį į liaudies muziką šiuolaikiniame pasaulyje.

Kiekvienas autorius savaip ją inkrustuoja, įpindamas į simfoninės muzikos audinį. Autoriai taip kruopščiai dirba su šia medžiaga, atskleisdami tai, kas svarbiausia. Tai neįkainuojama! Juntamas vietinis požiūris į liaudies palikimą. Gal todėl, kad Lietuvoje kompozitoriai nuolatos girdi autentišką liaudies dainą. Ir vertina ją. Nesvarbu ar jį lietuvių ar ne. Požiūris ne šiaip delikatus, bet labai skrupulingas, smulkmenose, detalėse. Aš tai pamačiau gilinimosi į liaudies kultūros gelmes procese, pastangose išsaugoti esmę, kiekvieno žiedelio atspalvį. Daina, kaip gyvas audinys, kruopščiai saugoma autorių. O šį kartą dar ir mėginimas sujungti poeziją ir muzikinę improvizaciją. Tikras meistriškumas!

– Kur, Jūsų nuomone, dreifuoja, muzikine šio žodžio prasme, šis festivalis??

Gyvename sudėtingoje, nuolat besikeičiančioje situacijoje. Šiose sąlygose liaudies dainos, kaip vienijančio prado reikšmė labai sustiprės. Tai būtent tas šaltinis, tas „gyvasis vanduo“, kuris tautas vienija. Tas šiaudas, kurio reikia griebtis.

– Daug jaunimo šiais metais festivalyje, aplink vien jauni veidai!

Matydama muzikinį, kokybinį to, kas čia atliekama augimą, tai, kas visus mus verčia pasitempti, aš suprantu: atvažiuoti į šį festivalį – didelė atsakomybė. Atveždama į Vilnių studentus, kiekvieną kartą labai kruopščiai juos atrenku. Scenos, kuriose čia pasirodome – aukšto, pasaulinio lygio. Ir šį lygį reikia atitikti.

– Tai jaunimas, sąmoningai besirenkantis folklorą kaip pagrindinę veiklą.

Taip, mane tai labai džiugina. Ir jų nemažai. Tai suteikia atsinaujinimo vilčių.

Esu dėkinga organizatoriams ypatingai už tai, kad čia matome kolektyvus iš šalių, su kuriomis dėl nežinimų, nuo mūsų nepriklausančių priežasčių, nebeturime ankstesnių kontaktų. Daugelis folkloristų buvo išskirti tiesiog dėl politikos. O čia mes bendraujame!

Prieš 30 metų, atsimenu mes, atvykę čia, susėdome su lietuvių ansambliu „Ratilio“ prie vieno stalo, dainavome kiekvienas savo dainas. Ir supratome, kad mūsų dainų šaknys – tie patys! Tuomet net kai kuriuos žodžius supratome dainuodami. Liaudies muzika atskleidžia tai, kad gyli muzikinė baltų-slavų vienybė egzistuoja. Dabar ji paslėpta. Svarbu, kaip pačios tautos pasielgs su šiuo neįkainuojamu palikimu“.

Festivalio partneriai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybė, Maskvos miesto Vyriausybės Užsienio ekonominių ir tarptautinių ryšių departamentas, Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje. Informaciniai rėmėjai – LRT, Žinių radijas, «Respublika», Vilniaus diena, Ru.Delfi, Elta, Vilnius in your pocket, Vilniaus turizmo ir informacijos centras, savaitraščiai „Obzor“, „Ekspress nedelia“ ir kt.

Anna Zimina