Search Icon

Struktūra ir kontaktai

Dažniausiai užduodami klausimai

Pranešti apie problemą mieste

Registracija į darželius ir mokyklas

Gyvenamosios vietos deklaravimas

Dokumento statuso patikrinimas

„Atviro rato“ premjeroje „Mamos sūnus“ – žvilgsnis į asmeniškus tūkstantmečio kartos išgyvenimus

Rugpjūčio 13 ir 14 dienomis Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ studijoje įvyks pirmoji premjera po karantino – režisierė Loreta Vaskova su aktoriais Judita Urnikyte ir Gabrieliumi Zapalskiu žiūrovus pakvies tapti vieno išsiskyrusios poros drauge praleisto vakaro liudininkais. Pagal šiuolaikinio lietuvių dramaturgo Mato Vildžiaus to paties pavadinimo pjesę sukurtas spektaklis „Mamos sūnus“ nelengvas mirties, išsiskyrimo ir socialinių vaidmenų nagrinėja su tūkstantmečio kartai būdinga saviironija ir absurdo elementais. Būtent šiam – Nepriklausomybės priešaušriu ar po jo – gimusiam žiūrovui, anot režisierės Loretos Vaskovos, ir skirtas naujausias bendras jos ir „Atviro rato“ kūrėjų darbas.

Agnė Vidugirytė

 

Loreta, „Mamos sūnus“ – jūsų pirmasis darbas „Atvirame rate“. Papasakokite, kokie keliai atvedė čia?

„Mamos sūnaus” priešistorė yra tokia, kad spektaklio aktoriai Judita Urnikytė su Gabrieliumi Zapalskiu darė šios pjesės skaitymą „Atviro rato“ studijoje, o po skaitymo nusprendė, jog norėtų inicijuoti spektaklį. Taip jie mane netikėtai ir pasikvietė – patys paskambino, davė paskaityti medžiagą, kuri man labai patiko. Taip viskas ir prasidėjo.

Mato Vildžiaus pjesė parašyta 2019 metais – tai labai „šviežias“ kūrinys apie jūsų, trisdešimtmečių ir kiek vyresnių, kartą. Pati esate itin gerai žinoma dėl savo darbų jaunimui (pavyzdžiui, spektaklis „59’Online“ buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui), o dabar ėmėtės kalbėti apie savo bendraamžius. Kaip sekėsi prisijaukinti tokią medžiagą?

Taip, tikrai turiu nemažai darbų jaunimui, paskutinis mano darbas Kauno miesto kameriniame teatre – spektaklis „Superherojai“ – irgi buvo skirtas paaugliams, tačiau nesu paauglių dievaitė, kurianti tik jiems. Teko kurti nemažai spektaklių vyresniam žiūrovui, pavyzdžiui, prieš keturis metus Klaipėdos dramos teatre pastatyti Ivano Vyrypajevo „Girti“ buvo skirti tikrai plačiai auditorijai amžiaus prasme. Tuo tarpu „Mamos sūnus“ iš tiesų kalba apie mano kartai aktualius dalykus, tačiau, manau, pjesė aktuali ir kiek jaunesniems žmonėms – joje paliečiamos įvairios pirmosios patirtys.

Savo darbuose dažniausiai griebdavausi šiuolaikinių pjesių su nelinijinėmis kūrinio struktūromis ir naratyvais, paskutiniu metu apskritai dirbdavau be pjesės, ją su dramaturgais formuodavome procese, atlikdami meninį tyrimą. Buvo kiek neįprasta vėl pasiimti pjesę, parašytą nuo A iki Z, turėti jau išbaigtą tekstą, kurį reikia pastatyti. Man tai – tarsi sugrįžimas prie teatrinių šaknų, nes gana seniai neturėjau tokios patirties, kuomet tenka atsispirti nuo išbaigto teksto. Buvau pripratusi, kad spektaklio kūrimas – atviras procesas, o pati jo struktūra yra labai paslanki, galinti įvairiai keistis kūrybiniame procese dėl aktorių, kompozitorių, dramaturgo ir mano, režisierės, įtakos. Dėl to išbaigtos struktūros kūrinys ir teksto kiekis man buvo iššūkis.

Kokios „Mamos sūnaus“ temos jums, kaip režisierei, pasirodė reikšmingiausios?

Pjesė kalba apie tokią situaciją: miršta vaikino mama ir jis po laidotuvių ateina pas savo buvusią merginą, su kuria praleidžia vakarą. Jau pati situacija diktuoja įdomų vyksmą: buvusiųjų santykiai visuomet kampuoti (juokiasi). Mes su aktoriais į šią temą pasižiūrėjome dar plačiau, pjesėje atsirado dar daugiau aktualumo. Statydami pjesę taip pat papildėme savo asmeninėmis patirtimis – galima sakyti, kad rimtesnę pjesės intonaciją papildėme savo specifiniu požiūrio kampu.

Paminėjote tai, jog spektaklis bus aktualus tiek žiūrovui virš trisdešimties, tiek ir jaunesniam. Ką manote, kad žiūrovai šiame spektaklyje atpažins?

Man atrodo, kad pagrindinis kūrinio veikėjas, ateinantis pas savo merginą ir užduodantis gausybę klausimų, besigilinantis į savo egzistenciją, yra labai panašus į beveik bet kurį mūsų kartos atstovą, daug narpliojantį save ir kitus. Mūsų karta tikrai daug drąsiau eina pas psichologus, bando suvokti savo patirtis – šis elementas labai ryškus spektaklyje. Pagrindinis veikėjas stengiasi racionalizuoti savo realybę, ją sudėti į stalčiukus. Be to, pjesėje kalbama apie metus išsiskyrusių žmonių tarpusavio santykius – tiksliau, santykių kūrimą. Apskritai, šiandien galima atrasti daugybę įvairių tinklalaidžių, straipsnių ir kitokios medžiagos, kalbančios apie tai, kaip sukurti sveikus santykius – į tai mūsų karta irgi kreipia didelį dėmesį.

Spektaklyje tyrinėjame, kaip žmonės susitvarko su skyrybomis, kaip vienas žmogus užsilieka santykyje, o kitas kuria savo gyvenimą toliau. Veikėjų tarpusavio ryšys ir drauge praleistas vakaras leidžia jiems subręsti kaip individualioms asmenybėms – jų gyvenimo susitikimas įvyko ne veltui, pagrindinis veikėjas jų dėka žengia pirmuosius brandos žingsnius. Dar vienas svarbus aspektas – spektaklyje naudojame įvairius atpažįstamus kultūrinius ženklus, muziką, yra nemažai nuorodų į mūsų, žmonių iki 35-erių metų, gyvenimo būdą.

Paskutiniu metu galima pastebėti, jog menas pradėtas gana plačiai naudoti kaip savotiška terapija. Tai ypatingai ryšku, pavyzdžiui, fotografijoje, tačiau nesvetima ir teatrui – savo problemas, neatsakytus klausimus žmonės pradeda vis dažniau spręsti tiesiogiai pasitelkdami tam tikras meno formas. Įdomu suprasti, ar jums kuriant šį spektaklį buvo artima teatro kaip terapijos, savirefleksijos erdvės idėja?

Negaliu atsakyti vienareikšmiškai, tačiau šis klausimas labai įdomus, nes kurdamas ir jau sukūręs darbą tam tikrus dalykus, susijusius su savo paties gyvenimu, išties labai apmąstai. Taip, tam tikra refleksija neabejotinai įvyksta, nes tokias situacijas, kaip skyrybos ar artimo žmogaus mirtis, mes beveik visi esame patyrę – neišvengiamai kyla asociacijos ir savirefleksija ties asmenine patirtimi. Savo karjeros pradžioje per savo darbus daugiau bandžiau aiškintis santykius su savimi ir gyvenimu. Ilgainiui kurdama spektaklius pastebėjau, kad refleksija vardan refleksijos, kuomet tai tampa kūrėjo asmeniniu tikslu, iš esmės nėra man artimas kelias. Pavyzdžiui, esu pastebėjusi, kad ta mano refleksija nepersiskaito kūriniuose ir pasilieka tarp mizanscenų, tuo tarpu žiūrovą tokio pobūdžio scenos veikia kitaip. Klaipėdos universitete bakalauro studijų metu vyko labai įdomios literatūros paskaitos ir man įstrigo dėstytojo, eseisto Rolando Rastausko pamąstymas, kad yra dviejų tipų menininkai: tie, kurie sukasi aplink savo ašį ir nieko daugiau nemato, ir tie, kurie veikia už savojo „aš“ ribų. Dirbant dokumentikoje įvyko tam tikras mano kūrybinis lūžis – tapo įdomiau, kas vyksta su kitais žmonėmis, labiau parūpo jų patirtys, kurios praplečia mano asmeninį pasaulį.

Nepaisant to, kad spektaklyje liečiamos gana skaudžios mirties, išsiskyrimo temos, jūs į jas žvelgiate su humoro doze, be pagraudenimų. Ar tai padiktavo pjesė, ar ironiškesnis žvilgsnis į šias temas buvo jūsų, kūrėjų, sprendimas?

Taip, pagraudenimų čia nebus – naudojame hibridinį žanrą, kuriame nemažai absurdo, vietomis – net siaubo elementų. Tai pasidiktavo savaime – atsirado tam tikra distancija, leidžianti šiek tiek pasijuokti iš savęs. Kai atsiduri santykiuose, įvyksta įvairiausios dramos, kurios, žvelgiant iš laiko perspektyvos, turi daug komizmo. Bandome į žmogiškas dramas pasižiūrėti su ironija, tačiau nesišaipome nei iš kolegų, nei iš pjesės, nei iš mirties; nesame cinikai, verčiau juokiamės iš dabartinės pandemijos situacijos ir savęs pačių, nes perdėtas dramatizmas kai kuriose kasdienėse, net buitinėse situacijose yra labai žmogiškas ir atpažįstamas. Pjesė turinio prasme yra gedulinga ir rimta, tad nenorėjome spektaklyje daryti sviesto sviestuoto – įdėjome daugiau gyvenimiško kontrasto, kad medžiaga suskambėtų, o tekstas įgytų „antrą dugną“. Tai darėme labai sąmoningai, taip atverdami daugiau erdvės vaizduotei ir įvairioms priemonėms. Šis sprendimas padėjo išvengti iliustracijos ir buities vaizdavimo scenoje.