Įtraukiojo ugdymo patirtis Italijoje

Įtraukusis ugdymas šiandien Lietuvoje yra viena iš gana dažnai aptariamų temų, kuri paliečia tėvus, mokyklą, visą švietimo sistemą. Kalbant apie įtrauktį, kaip kokybišką ugdymą kiekvienam mokiniui, siejant su personalizuotu kiekvieno mokinio ugdymu, atitinkančiu  kiekvieno vaiko ugdymosi galias ir poreikius, reikia pripažinti, kad didžiausias krūvis ir iššūkis šiandiena tenka mokyklai, mokytojui esančiam klasėje. Administracija ir mokytojai kelia daug įvairių klausimų – kaip mokyti, kaip vertinti ir ar vertinti, iš kur gauti metodinės medžiagos, o galiausiai kur rasti reikiamų specialistų.

Šių metų balandžio 22-24 d. Vilniaus miesto savivaldybė suorganizavo Vilniaus miesto bendrojo ugdymo įstaigų vadovams stažuotę į Italiją. Tai šalis skaičiuojanti daugiau nei 40 metų įtraukiojo ugdymo patirtį. Vizito metu siekta susipažinti su Italijos švietimo sistema, mokyklų patirtimis, vykdančiomis mokinių pažangos stebėseną įvairiose ugdymo pakopose ir įgyvendinant įtraukųjį ugdymą.

Vizito metu lankytasi:

• ITS Tullio Buzzi – Instituto Tecnico Statale (profesinė mokykla), kur buvo susitikta su mokyklos vadovu Alessandro Marinelli, pedagogais ir mokinių tėvais. Pristatyta šios ugdymo įstaigos patirtis dirbant su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais. Mokykla skiria ypatingą dėmesį šiai sričiai ir įgyvendina projektą „Būk įtraukus“ per „Erasmus Plus“.
• IIS Cristoforo Colombo gimnazija yra tvirtų tradicijų ir modernių technologijų mokykla, įsikūrusi pačioje Romos širdyje. Susitikime išsamiai pristatyta Italijos švietimo ir mokyklų sistemos ypatumai. Šioje įstaigoje ypatingas dėmesys skirtas įtraukties temai. Ši gimnazija suteikia specifinių įgūdžių ir kalbų žinių anglų, prancūzų, vokiečių ir ispanų kalbomis. Kelerius metus vokiečių kalbos mokė lietuvė Diana Basalangovičiūtė, kuri šiuo metu baigia papildomas specialiosios pedagogikos studijas ir šioje mokykloje tęs karjerą, kaip šios srities specialistė.
• Scuola-Città Pestalozzi eksperimentinė valstybinė mokykla, priklausanti „Centro Storico-Pestalozzi“ institutui ir įsikūrusi Florencijos miesto centre. Ši mokykla remiasi samprata, kad ji turi būti pati kolektyvinio gyvenimo organizacija visais jo aspektais, siekiant spontaniškai ugdyti socialinę ir moralinę discipliną bei žinias. Mokinių taryba – kolegialus mokyklos organas ir tipiška atstovaujamosios demokratijos išraiška. Pagrindinis šios veiklos tikslas – supažindinti vaikus su įsipareigojimu ir demokratiniu dalyvavimu, verčiant juos mokytis mechanizmų per tiesioginę patirtį. 2006 m. įstaiga tapo „Nacionalinio laboratorinių mokyklų tinklo“ dalimi.
• Florencijos savivaldybėje, kur susitikta su Florencijos mero diplomatiniu patarėju Cristiano Maggipinto ir Florencijos miesto tarybos Švietimo ir mokymo komisijos pirmininke Laura Sparavignaptarti regioninio švietimo klausimams.
• Romos savivaldybėje susitikta su mero patarėja švietimo klausimams Claudia Pratelli ir aptartos Romos miesto švietimo aktualijos, bendri Italijos švietimo klausimai.
• Lietuvos Respublikos ambasadoje, kur buvome svetingai priimti ambasadorės Dalios Kreivienės. Susitikimo metu buvo aptartos lituanistinių mokyklų realijos Italijoje. Patirtimi dalinosi Italijos lietuvių bendruomenės narė Elzė Simonkevičiūtė – Di Meglio.

Švietimo sistema Italijoje suskirstyta į lopšelį–darželį vaikams nuo 3 iki 6 metų; pradinę mokyklą (5 metų trukmė) vaikams nuo 6 iki 11 metų; pagrindinę mokyklą (3 metų trukmė) mokiniams nuo 11 iki 14 metų (laiko valstybiniu egzaminus, kur siekiama patikrinti žinias, gebėjimus (du nacionaliniai testai raštu ir pokalbis) ir kompetencijas. Juos išlaikius, galima patekti į vidurinę mokyklą arba regioninę profesinio mokymo sistemą); vidurinę mokyklą – licėjų, kur mokslas trunka 5 metus, skirta 14–19 metų mokiniams. Šiam keliui priklauso aukštosios mokyklos, technikos institutai ir profesiniai institutai ir regioninį trejų ir ketverių metų trukmės profesinio mokymo centrą, skirtą jaunimui, baigusiam pirmąją mokymo pakopą.

Visiems vaikams, gyvenantiems Italijoje, mokslas yra nemokamas. Išsilavinimas Italijoje yra privalomas nuo 6 iki 16 metų. Italijoje veikia valstybinės ir privačios švietimo įstaigos (ugdymas šeimose). Kalbant apie Italijos švietimo sistemą reikia pabrėžti, kad ji organizuojama vadovaujantis švietimo įstaigų subsidiarumo ir autonomijos principais. Valstybė turi išimtinę įstatymų leidžiamąją kompetenciją dėl bendrųjų švietimo taisyklių ir nustatant esminius veiklos lygius, kurie turi būti garantuoti visoje nacionalinėje teritorijoje. Valstybė apibrėžia pagrindinius principus, kurių regionai (jų yra 20) turi laikytis įgyvendindami savo specifines siekinius. Regionai turi lygiagrečią įstatymų leidžiamąją galią švietimo klausimais ir išskirtinę galią švietimo ir profesinio rengimo klausimais. Valstybinės švietimo įstaigos turi mokymo, organizacinį ir mokslinių tyrimų, eksperimentavimo ir plėtros savarankiškumą.

Italijoje įtraukusis ugdymas  bendrojo ugdymo mokyklose įteisintas nuo 1971 m., o 1977 metais įstatymu panaikintos specialiosios mokyklos. Šalies specialiojo ugdymo centrai tapo pagalbos ir reabilitacijos centrais. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymąsi reglamentuojantys teisiniai dokumentai sudaro palankias sąlygas kiekvienam mokiniui ugdytis pagal jų poreikius ir galimybes bendrojo ugdymo mokyklose, užtikrinant švietimo pagalbą, lygias galimybes ir ugdymosi prieinamumą. Inkliuzijos principas taip pat taikomas mokiniams su negalia, taip pat  turintiems sunkią socialinę ir ekonominę padėtį, ir imigrantams. Mokyklose vykdoma mokinių stebėsena ir koreguojamas ugdymo planas, skatinamas veiksmingas tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Inkliuzijos principas taip pat taikomas mokiniams su negalia, mokiniams, turintiems socialinę ir ekonominę padėtį, ir imigrantams. Mokyklose visi mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, pagal bendrąją programą mokosi toje pačioje klasėje (rengiamas individualus ugdymo planas). Pagal poreikį vaikui pritaikomas individualus mokymo(si) planas ir tik 3 proc. mokinių nėra ugdomi mokyklose, o paliekami reabilitacijos centruose. Lengvus arba vidutinius specialiuosius ugdymo(si) poreikius turintys mokiniai turi teisę į bet kokį išsilavinimą ir mokosi pagal bendrąsias programas. Įtraukiama visa klasė (mokinys yra klasėje su visais), kur yra vienas, du ar daugiau SUP mokiniai ir su jais dirba specialusis pedagogas bei mokytojo asistentas. Darbui su SUP mokiniais buvo įsteigta specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių  mokinių pagalbos mokytojo – specialiojo pedagogo pareigybė. Mokiniams, turintiems mokymosi sutrikimų, reikalingi ne tik specialūs mokytojai, bet ir būtina taikyti naujus mokymo būdus (pagal mokinio poreikius). Siekiama, kad dėmesys nuo klinikinio požiūrio būtų nukreiptas į pedagoginį, įgalinant visus ugdymo procese dalyvaujančius dalyvius. Tam, kad būtų dar sklandesnis įtraukiojo ugdymo principų įgyvendinimas, 2012 m. gruodžio 27 d. ministrų direktyva dėl specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams ir vietos mokyklų įtraukties organizacijoms buvo sukurta sistema – „skėtis“. Ši sistema skirta visiems mokiniams, nuolatiniams ar laikiniems sunkumams mokykloje įveikti (apima negalią, specifinius mokymosi sutrikimus, specifinius vystymosi sutrikimus, socialinius ir ekonominius, kultūrinius ar kalbinius trūkumus, taip pat mokinius, kuriems gali prireikti ypatingos priežiūros. Tai užtikrina labiau įtraukią praktiką klasėse, naudojant individualizuotus ir asmeninius ugdymo planus).

Visose lankytose įstaigose buvo teigiama, kad mokytojų pakanka. Reikėtų pabrėžti, kad mokytojų rengimas Italijoje turi gilias tradicijas ir ši specialybė yra viena iš patraukliausių. Studijos trunka 5 metus, o po jų mokytojas dar gali mokytis ir gauti specialiojo pedagogo kvalifikaciją. Mokykloje mokytojai priimami konkurso tvarka (pradedančiojo) mokytojo vietai gauti).  Pradedančiojo mokytojo – stažuotojo darbas mokykloje gali trukti iki 3 metų. Pradedantysis mokytojas dirba įprastu krūviu (pradinėje mokyklose – 22 val. / sav., pagrindinėje ir vidurinėje – 18 val. / sav.). Jam yra paskiriamas mentorius – daugiausiai patirties mokykloje turintis mokytojas. Pradedantysis mokytojas turi 1 metus bandomąjį laikotarpį, kurio metu parengiamas savianalizės planas, numatomos tobulintinos kompetencijos. Taip pat, vienų metų laikotarpyje, jis turi išklausyti tam tikrus kursus internetinėje platformoje, stebėti mentoriaus vedamas pamokas, pats vesti pamokas, vykti į kitas mokyklas, pildyti ataskaitas apie savo veiklą, reflektuoti, dalyvauti laboratorijose (50 val.).

Apibendrinant šį vizitą galima teigti, kad Italijos ugdymo įstaigose daug dėmesio skiriama įtrauktajam ugdymui. Tai užtikrina Italijos švietimo sistemą reglamentuojantys dokumentai, italų sukaupta ilgametė patirtis. Pagrindinis Italijos švietimo principas – užtikrinti palankias sąlygas kiekvienam mokiniui ugdytis pagal jo poreikius ir galimybes bendrojo ugdymo mokykloje, užtikrinant švietimo pagalbą, lygias galimybes ir ugdymosi prieinamumą. Džiugu, kad šioje šalyje yra pakankamas specialistų skaičius, o kelis dešimtmečius vykdoma įtraukiojo ugdymo nuosekli sistema grįsta bendradarbiavimu, susitarimu ir jų laikymusi.

Dalyviai džiaugėsi puikiai parengta tikslinga vizito programa ir galimybe susipažinti su įtraukiojo ugdymo gerąja praktika Italijoje. Esame dėkingi Vilniaus miesto savivaldybės administracijai už galimybę Vilniaus miesto bendrojo ugdymo įstaigų vadovams dalyvauti šiame vizite. Dėkingi šios kvalifikacijos tobulinimo programos rengėjai ir vizito vadovei Genovaitei Kynei už kelionės metu suteiktą visokeriopą pagalbą. Nuoširdžiai dėkingi ambasadorei Daliai Kreivienei už palaikymą ir tarpininkavimą suderinant oficialius vizitus į švietimo institucijas ir ugdymo įstaigas. Dauguma susitikimų vyko anglų kalba, tačiau glaudesnis bendravimas italų – lietuvių kalbomis ir atvirkščiai, už vizito metu užtikrintą puikią komunikaciją esame labai dėkingi Viktorijai Šafranavičiūtei. Šis vizitas – puiki proga švietimo ir kultūriniams mainams. Tai reikšmingas žingsnis skatinant tarptautinį bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Italijos.

Įgyta geroji patirtis ir matyti pavyzdžiai leis tvirčiau jaustis kiekvieno mūsų kasdieniniuose darbuose, dalinantis patirtimi su kolegomis ir patirti sėkmę ugdant visus mokinius savo ugdymo įstaigose.

 

Šarūnas Gerulaitis, Vilniaus Verkių mokyklos – daugiafunkcio centro direktorius, Mykolo Romerio universiteto doktorantas

Diana Slepakovienė, Vilniaus Šeškinės pradinės mokyklos direktorė