Search Icon

Struktūra ir kontaktai

Dažniausiai užduodami klausimai

Pranešti apie problemą mieste

Registracija į darželius ir mokyklas

Gyvenamosios vietos deklaravimas

Dokumento statuso patikrinimas

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus administracija kviečia į renginį

2019 m. liepos 4 d. (ketvirtadienį), 15 val. vyks renginys, kuriame bus pristatyta šiuo metu Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje eksponuojama instaliacija „Tautiška giesmė“.
Šio unikalaus kūrinio autorius Julius Žėkas skaitys pranešimą „Slapta himno virtuvė“ ir ves seminarą „Kultūrinė edukacija“, skirtą visiems kultūros sektoriaus darbuotojams.
Instaliacija yra apkeliavusi daugybę Lietuvos ir užsienio muziejų, o jos autorius – mokslininkas ir menininkas Julius Žėkas – įgyvendinęs daugybę įvairių mokslinių-meninių projektų ir yra žinomas kaip puikus kultūros politikos, vadybos ir projektų finansavimo specialistas.

 

VALSTYBĖS HIMNAS KITAIP

Menų sintezės judėjimo „Sintezija“ autorių kolektyvo sukurta instaliacija „Tautiška giesmė“ (2010) – tarpdisciplininio meno kūrinys, sujungęs garso, vaizdo, kompiuterinių ir lazerių technologijų dėmenis. Jį būtų galima apibūdinti kaip valstybės himną, išgirstą ir perteiktą kitaip, t. y. šiuolaikinio meno kalba, suderinusia mokslą su menininko fantazija, naujas technologijas su tradiciniu amatu (idėjos autorius poetas ir tarpdisciplininių menų kūrėjas Julius Žėkas). Nacionalinių vertybių apmąstymo ir aktualizavimo šaltiniu tapo Lietuvos himnas „Tautiška giesmė“, sukurtas Vinco Kudirkos 1898-aisiais, pirmą kartą atliktas viešai 1905 metais. Sovietmečiu drausta ir tildyta „Tautiška giesmė“ buvo neblėstančių tautinių vertybių ir valstybingumo siekių simbolis ne vieną okupaciją patyrusioje šalyje. Deja, praslinkus dviems dešimtmečiams po nepriklausomybės atkūrimo atrodo, kad globalizacijos ir demokratijos sąlygomis, niveliuojantis tautinėms vertybėms, vėl reikia stiprinti istorinę atmintį, suteikti visuomenei sąmoningo pasirinkimo orientyrus. Todėl remiantis skirtingų meno (muzikos, dailės, poezijos) ir mokslo (fizikos, akustikos, fonologijos) bei technologijų (spektrografinė analizė, kompiuterinės technologijos, lazerių iliuminacija) sąveika, siekiama iškelti svarbiausias nacionalines vertybes, vizualizuoti jų simbolį – ištisų lietuvių kartų patriotiškumą palaikiusią ir nepriklausomybę įasmenininusią „Tautišką giesmę“.

Kauno valstybinio choro ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro atliekamo himno garsai paverčiami vaizdu spektrografinės analizės būdu. Vaizdinė garsų schema, kurioje spalvos atspindi garso intensyvumą (raudona spalva – silpniausius, mėlyna – stipriausius garsus), o jų išsidėstymas – garso bangų dažnius bei jų pokyčius, išausta kompiuterinėmis staklėmis 0,72 x 3,14 m dydžio audinyje. Kodėl pasirinkta tekstilė? Audinio-tinklo struktūra optimaliai tinka perteikti garso prigimtį, kadangi metmenų ir ataudų sanpynos yra tarsi koordinačių sistema, kurioje galima įausti aukštų ir žemų garsų – spalvinių dėmių derinius, atspindėti vibracijų specifiką. Išausta juosta ritmiškai „pjaunama“ besisukančiu lazerio spinduliu (elektronikos ir mechanikos inžinierius ir konstruktorius Algis Sakalauskas).

Instaliacija populiarina tautinę kultūrą šiuolaikinio meno kalba. „Sintezijos“ autorių kolektyvas analizuoja Lietuvos himną racionaliu žvilgsniu. Dabarties lietuvių naujojo meno sraute tai savitas kūrinys, suteikiantis galimybę žiūrovams ne tik girdėti muziką, bet ir sekti jos pokyčius, išreikštus audinyje, apšviestus judančio lazerio spindulio. Skirtingai nuo daugelio tarpdisciplininio meno darbų, kuriuose muzika sudaro tik foną arba papildo nutapytą, išaustą ar medijų priemonėmis užfiksuotą vaizdą, šioje instaliacijoje susiduriame su lygiaverčiais elementais, kurie išauga vienas iš kito ir visiškai nauja forma pratęsia ankstesnio idėją. Himnas – ženklas, vaizdinys, simbolis – įgauna vaizdinį pavidalą audinyje, kuris pats savaime yra vertybė. Audinys – svarbiausia daugiakomponenčio kūrinio dalis (tekstilininkė Žydrė Ridulytė), į jį krypsta žiūrovų akys, audinyje ieškoma atsakymo į klausimą – kas tai? Tačiau tekstilę instaliacijoje gali suvokti ne tik kaip garso vizualizaciją, bet ir kaip savarankišką estetinę visumą, kurioje gilių raudonų, geltonų, mėlynų tonų deriniai kuria dramatišką nuotaiką, o jų išdėstymas trūkinėjančio ritmo horizontale – dinamikos, dramatizmo ir muzikalaus plazdėjimo įspūdį, su jam būdingais aukštais ir žemais garsais, vidinio jausmo tėkme ir kulminacija. Tad vaizdo konstrukcija, grįsta abstrakčiu spalvų dėmių niunsavimu, kurį teikia žakardo technika, jų ryškumu, apimtimi ir optimalia vieta kompozicijos visumoje, nėra tik bedvasė spalvų dėmių grandinė, bet plati žmogiškų jausmų amplitudė. Daugiatekstė naujoviška estetika praplečia lietuvių šiuolaikinio meno ribas, kartu lakoniškai nusakydama esmę, iškeldama tai, kas svarbiausia.

„Tautiška giesmė“ – intelektualaus ir stereotipų nepaisančio darbo vaisius – patvirtina, kad tradicinė tautos kultūra nėra statiška sistema, kad istorinę atmintį ir tautinį tapatumą galima palaikyti tiek tradiciniais, tiek inovatyviais kūriniais. Išgirdęs paskutinius „Tautiškos giesmės“ akordus „Vardan tos Lietuvos / Vienybė težydi“, kviečiančius vienytis tėvynės labui, suvoki dar vieną instaliacijos prasminį klodą – ne tik tėvynės meilės, būties esmės, bet ir komunikavimo, menininkų pastangų vienybės ir kultūrinio bendrumo jausmą. Galbūt eksperimentine dvasia persmelkta instaliacija taps naujo stiliaus, peržengusio vienos šalies ribas, paremto meno ir mokslo sandrauga, pradžia?

 

Menotyrininkė dr. Lijana Šatavičiūtė – Natalevičienė