Search Icon

Struktūra ir kontaktai

Dažniausiai užduodami klausimai

Pranešti apie problemą mieste

Registracija į darželius ir mokyklas

Gyvenamosios vietos deklaravimas

Dokumento statuso patikrinimas

Menininkas Pijus Čeikauskas: apie meno ir mokslo pasimatymus, Šanchajų ir nuspalvintą Vokiečių gatvės kiemą

 

Pasikalbėti Su Pijumi Čeikausku susėdame ramioje kavinukėje Vokiečių gatvėje. Netoli šios vietos vos po poros valandų miestiečiams bus pristatytas Pijaus piešinys „Menas ir mokslas“, laimėjęs „Meno ir mokslo laboratorijos“ (toliau – MMLAB) rengtą konkursą ir papuošęs Vokiečių g. 13 A esančio pastato sieną. Kol renginio organizatoriai ruošia šviesų ir muzikos instaliacijas, mudu šnekučiuojamės apie Pijaus požiūrį į gatvės meną, Vilnių ir kūrybinius potyrius.

Esi animacijos, vizualizacijų, grafinio dizaino kūrėjas. Ar esi įgyvendinęs tokį projektą, kurį galėtum pavadinti Pijaus vizitine kortele?

Turiu filmuką „Šventa rutina“, kurį kūriau kaip bakalauro baigiamąjį darbą. Nu, jis man labai patinka. Tuomet gyvenau Šanchajuj (Šnipiškės – vienas iš Vilniaus rajonų, aut. past.), o jis – tokia vieta, kurioje kontrastai labai dideli. Ten pamačiau tam tikrą rutiną, kaip vyksta dalykai tokiame crazy rajone: pavyzdžiui, vandenį reikia atsinešti, žmonės gyvena neturėdami tualeto ir panašiai. Ją perkėliau į savo kūrinį. Darbui pasirinkau šventumo motyvą ir pavadinau jį „Šventa rutina“, nes visas filmukas sukasi su malda, per kurią pasirodo kasdienybė. Filmuką sudaro dokumentinė medžiaga su animacija, o tai irgi prideda tam tikro dviprasmiškumo, kuris padeda atskleisti to rajono kontrastus.

Pijus pasakoja, kad filmuko kūrimo procesas užtruko kone metus laiko. Šis kūrinys buvo pastebėtas ir vieno Vokietijos festivalio organizatorių, pakvietusių jaunąjį kūrėją pristatyti savo darbą tarptautinei publikai. Autoriaus teigimu, tai buvo patirtis, motyvavusi stengtis ir tęsti kūrybinius ieškojimus ir po bakalauro laipsnio įgijimo.

Teiraujuosi Pijaus, ar jis galėtų išskirti keletą temų, kurias jis nagrinėja savo darbuose.

„Ten daug sarkazmo, kažkokio pašiepimo, komiškumo. Šiandien kaip tik galvojau, koks yra mano tyrimo laukas, tačiau jo įvardinti dar negalėčiau. Dažniausiai kūryba ateina iš aplinkos pajautimo. Visada su savimi turiu kokį popieriaus lapą ar eskizų knygutę, kurioje kažką užsirašau, užsipiešiu… va toks gyvenimas ten vyksta. Pavyzdžiui, kai piešiau ant tos sienos (naujausias darbas „Menas ir mokslas“ – aut.past.), praėjo tokia pagyvenusi žvali bobutė ir sako „nu jo, bet žinot, pirmiausia čia turėtų būti mokslas, o ne menas, nes be mokslo tai net ir meno nebūtų“. Ir nuėjo sau, neklausė jokių mano komentarų. Tokia replika… nu okei, pagalvojau, užsirašiau.  Būna kartais, kai nesugalvoji naujų idėjų, eini, ieškai internete, o ten viskas taip nuvalkiota, banalu atrodo. Galvoji, ką čia dabar, negi perpieši kitų idėjas, pasiimsi kažką… Ten niekada nebūna tiek daug inspiracijos, kiek išėjus į lauką, pavažiavus dviračiu.“

Pijus. Autore Aiste Pilkauskaite

Kaip manai, kam gyvenime reikalingas sarkazmas?

Man tai yra gynybinis mechanizmas nuo rimtų dalykų, išvedžiojimų, mandrų žodžių. Man šiaip patinka juokauti, jaučiu, kad tai persismelkia į kūrybą. Kai nežinai, kaip su žmonėm bendrauti, juk irgi dažniausiai darai kokius nors šposus.

Ar esi sulaukęs piktų reakcijų į savo sarkazmą, humorą?

Nesu sulaukęs daug komentarų, gal apskritai nesu tiek išnešęs savo darbų į viešumą. Jei kažko tokio sulaukčiau, nelabai žinočiau, kaip reaguoti, greičiausiai pagalvočiau „ai, tiek to“ (juokiasi). Dar neturiu tam skūros. Bet aš labai gerai jaučiuosi kurdamas, susipažindamas su žmonėmis, todėl nemanau, kad komentarai atimtų iš manęs tą džiaugsmą.

Kadangi su Pijumi susitikome dieną, kai bus pristatytas jo piešinys, laimėjęs „Meno ir mokslo laboratorijos“ rengtą konkursą jauniems menininkams, teiraujuosi, kada pirmą kartą piešinio autorius susidūrė su MMLAB. Vaikinas pasakoja, kad anksčiau jam neteko lankytis jokiame Vilniaus miesto teatro MMLAB spektaklyje ar performanse, tačiau, prieš dalyvaudamas konkurse, nori nenori turėjo pasidomėti šio teatro veikla. Pijus sako, kad laboratorijos kuriami darbai atrodo kaip alternatyvi meno pasiūla šalyje, o tai žiūrovams gali būti išties įdomu.

„Man geras pasirodė pavadinimas. Menas ir mokslas – čia gali daug interpretacijos įdėti, tarp jų puiki sintezė. Vienas iš jų turi požiūrį, kitas – techninį išpildymą ir tada, jei jie keičiasi, ir menas pradeda rūpintis techniniu išpildymu, o mokslas pateikia kitokį požiūrį, atsiranda netikėti sprendimai. Man pavadinimas padėjo ir kūrybiniame procese, nes, kai užstringi, užtenka prisiminti, kur esi – meno ir mokslo laboratorijoje. Iškart gali panaudoti šituos dalykus“, – pasakoja P. Čeikauskas.

Tai kaipgi atrodo tas piešinys, kuris nugulė ant sienos Vokiečių gatvėje? Kokias mintis ir simbolius panaudojai jame?

Vaizduojamos dvi figūros, kurios per prisilietimą susijungia kaip žmogaus sukūrimo epizode, kai Dievas sutvėrė Adomą. Tai – momentas, vykstantis čia ir dabar. Visa atrodo gana animaciškai. Nors niekas nejuda ir yra užfiksuota piešinyje ant sienos, tas susijungimas vyksta amžinai. Paprastai aiškinant, viena iš tų figūrų simbolizuoja meną, kita – mokslą. Piešimo metu mane aplankė kiemo gyventojai, spėliojo, kur čia kuris, kadangi kūrinyje yra erdvės interpretacijai. Man svarbiausia buvo nepripiešti per daug simbolių, kurie kažkur nukreiptų: kolbų, palečių, dažų ir pieštukų. Tuomet gali į viską žvelgti plačiau, galiausiai, ir tie namo gyventojai savo interpretacijomis padėjo man kitaip pamatyti savo piešinį.

Kokių komentarų piešdamas sulaukei iš gretimų namų gyventojų?

Jie džiaugėsi, kad piešinys labai pašviesino kiemą. Buvo vienas vyras, kuris atėjo pasakyti, kad vis tiek šitą namą greit nugriaus, kam čia piešiat…(juokiasi). Man atrodo, žmonėms patinka, kai yra šis tas daugiau, nei tik vienos spalvos siena, pilkos plytos. Jie supranta, kad tai – ne kažkoks nepabaigtas graffiti, kur neaišku kas; mato, kada žmonės ateina dirbti, atsineša kopėčias (juokiasi).

Kaip šio projekto procesas skyrėsi nuo ankstesnių tavo darbų? Kuo šis kartas buvo įdomus?

Nesu daręs tokio didelio piešinio ploto prasme, reikėjo kitaip įsivertinti, kiek tam reikės medžiagų, laiko. Buvo įdomu pabūti toje erdvėje, sutikti įvairių žmonių, praeinančių menininkų. Kartu tai – mano pirmas piešinys atviroje Vilniaus vietoje, kur praeiviai gali ateiti, pasižiūrėti į darbą, jis nėra uždarytas kokiame kambaryje ar biure. Man šis projektas buvo gerų patirčių laikas, kai visko buvo nei per daug, nei per mažai, labai sėkmingai klostėsi ir visos aplinkybės.

Kaip vertini panašias iniciatyvas, kai jauni menininkai tam tikra prasme kviečiami prisidėti prie miesto įvaizdžio kūrimo?

Mane tai labai įkvepia. Daug menininkų stabdo tai, kad norint užsiimti panašia veikla reikia su daug kuo kalbėtis, rašyti prašymus, ieškoti pritarimo. Menininkui tai labai nepatrauklu. O kai viskas suorganizuojama ir pasakoma „padėkit eskizą ir prašau“, tai tobuliausias variantas, koks tik gali būti. Dabar pats stengiuosi inicijuoti procesus, kad būtų galima piešti nelaukiant panašaus konkurso. O MMLAB‘ui už tai, kad daro tokius dalykus, reikia pasakyti ačiū. Kad ir nugriaus tą sieną, daugybė žmonių jau buvo pajudinta: kažkas organizavo, kažkas dalyvavo konkurse, piešė eskizus, galvojo. Tai – labai svarbu.

Klausiu Pijaus, kaip, kalbant apie gatvės meną, jam atrodo Vilniaus miestas: ar spalvingas, ar suradęs balansą, ar neprižiūrėtas, o gal išpuoselėtas.

„Manau, yra dar kur temptis… Pavyzdžiui, Kaune šitie dalykai yra labai gražiai išspręsti, o Vilniuje to dar trūksta, vis reikia pagalvoti, prisiminti, kur čia koks rimtesnis darbas padarytas. Nėra kažkokio bendro, apjungiančio segmento, piešiniai kol kas – pavieniai. Būtų įdomu prie to prisidėti. Ši sfera man dar nauja, todėl daug ir entuziazmo, kad galima tą ir aną padaryti. Vilnius žiauriai didelis, čia daug nuomonių, skirtingų žmonių, todėl man atrodo, kad, pavyzdžiui, suorganizuoti street art (liet. gatvės meno) festivalį būtų labai didelis darbas“, – pasakoja jaunasis menininkas.  Vaikinas priduria, kad turi sąrašą, kuriame žymisi ne tik Lietuvos vietas, kuriose potencialiai galėtų atsirasti įvairūs piešiniai, bet ir komentarus, ką reikėtų dėl to padaryti, su kuo tartis, kad pavyktų pagyvinti tam tikrą pastatą.

MMLAB archyvo nuotr.

Pokalbio laikui baigiantis ir Pijaus Čeikausko kūrinio „Menas ir mokslas“ pristatymui artėjant, darbo autorių kviečiu nuklysti į  žaismingus kūrybinius pamąstymus, kas nutinka tuomet, kai menas sutinka mokslą.

  • Jeigu menas ir mokslas eitų į pasimatymą, kuris kurį pakviestų?
  • Pakviestų menas, nes mokslas atrodo rimtas, susikaustęs, užsiėmęs savais reikalais, toks vyriškas pradas. O menas – emocionalesnis, yra vedinas jausmų. Jis supranta, kad reikia būti kartu, nes po vieną tai, aišku, galim mes čia šlaistytis, bet va kartu kiek padarytumėm… Einam, moksle, kur nors į pasimatymą.
  • Jeigu menas ir mokslas varžytųsi Olimpinėse žaidynėse, tai kokioje rungtyje jie galynėtųsi?
  • Reikėtų tokios sporto šakos, kurioje galėtų pasireikšti abu, nebūtų kuris vienas per daug sureikšmintas. Gal koks nors triatlonas? Skirtingose srityse abu parodytų savo geriausias savybes. Painterpretuotame triatlone mokslui duotų skaičiuoti, menui kokias spalvas pamaišyt, o jau trečioje rungtyje galėtų abu pasireikšti.
  • Jeigu menas ir mokslas kartu gamintų vakarienę, tai kokį patiekalą gamintų?
  • Rezultatas būtų gurmaniškas, vieno kąsnio dydžio. Procesas būtų intensyvus, su specialiaisiais efektais, užpiltu ledu, viskas degtų, būtų pridėta daug spalvų ir visa tai eitų į mažiuką vieno kąsnio koncentratą. Jo skonis būtų geriausias, koks tik yra sukurtas.

Dar juokaudami paliekame senamiesčio kavinukę, Pijus pasiima netoliese paliktą ir pokalbyje ne kartą minėtą dviratį ir mudu patraukiame prie Vokiečių g. 13 A esančio pastato. Nekantrauju pamatyti abi piešinio figūras, tikiu, kad suprasiu, kuri iš jų – tas rimtuolis mokslas, o kuri – emocingasis menas. Tik, žinoma, niekas negarantuoja, kad kitą kartą išvydusi Pijaus darbą nepagalvosiu priešingai. Bet gal ir gerai? Kai pamatysit ir išsiaiškinsit, kas yra kas, būtinai praneškit – mums bus įdomu.

Parengė Neda Letukytė