„Saudade“ Energetikos ir technikos muziejuje – menininkių atvirukas iš keturių šalių

Energetikos ir technikos muziejaus Kondensatorių salėje veikia grupės menininkių paroda „Saudade“. „Saudade“ – lyg ilgesio kupinas atvirukas – nagrinėja gyvenimo ciklą, laikinumą ir pažįstamas ateities spekuliacijas.

Penkios kūrėjos – Eimantė Čekauskaitė, Valentina Černiauskaitė, Elžbieta Upė Rozanovaitė, Laura Marija Šalkauskienė ir Aušra Turskytė – parodoje pasitelkė tapybą, piešinius, objektus, tekstus ir instaliacijas. Kuriant parodą menininkės dirbo keturiose valstybėse, skirtingose laiko zonose, vedinos kompleksiško kūrybos proceso.

Apie „Saudade“ kalbėjomės su kūrėjomis ir parodos kuratoriais Martynu Pekarsku ir Deinora Rudėnaite.

Popandeminis ilgesys

– Susipažinote studijuodamos Vilniaus dailės akademijoje, vėliau išsibarstėte po skirtingas šalis. Kodėl norėjote surengti grupės parodą – pasižiūrėti, ar dar įdomu kartu dirbti?

  1. Turskytė: – Akademiją baigėme pandemijos pradžioje – liko neužbaigtumo jausmas, kad išsiskyrėme taip ir nesukūrusios didesnio bendro projekto. Norėjome atkurti bendrystės jausmą, pasižiūrėti, kaip vienoje parodoje galime apjungti skirtingus stilius.
  2. Černiauskaitė: – Bendradarbiaujant gimsta naujos idėjos, galima pamatyti kitus požiūrio taškus, pasidalinti patirtimi ir drauge augti. Paprastai dirbdamas vienas negauni tokio kiekio informacijos, neišgirsti tiek nuomonių ir patirties, juk dalybos – vertingiausias dalykas, kuris išlieka ir po daugelio metų.

Parodoje minime bendrystę, ilgesį to, ką galime prarasti, jei nebūsime, neveiksime, nemąstysime kartu – pati tema tarsi sufleravo, kaip turėtų vykti procesas.

– Gyvenate keturiose skirtingose valstybėse ir visgi sakote, kad tai buvo ne kliūtis, priešingai – džiaugsmingai paleistas laikas?

  1. Turskytė: – Ir smagus laikotarpis, ir iššūkis – bendrauti vien kompiuterio ekrane ištisus metus, kol rengėmės parodai. Tai suteikė galimybę pasimatyti, kurti, visgi atėmė gyvus momentus – mažus pokalbius, gyvą emocijų pajutimą. Neabejotinai šis laikas turėjo ir pliusų, ir minusų.
  2. U. Rozanovaitė: – Didžiausias džiaugsmas užplūdo tada, kai po ilgo proceso pamatėme rezultatą – atidarytą parodą ir viena kitą, stovinčias prie darbų. Be abejo, kuriant parodą kilo diskusijų ir nesusipratimų, rūpesčio ir streso, tačiau šias kliūtis įveikėme.

 It spragtelėjus pirštais

– Ar lengva buvo rasti penkias autores vienijančią temą? Visgi viena tapė, kita rinko akmenis, trečia ir tapė, ir lipdė skulptūrinius zuikius…

  1. Turskytė: – Bendros paieškos truko ilgai. Ieškojome po vieną, ieškojome susitikimų metu, kuriuose bandėme atrasti, kas mums svarbu, kas mus sieja. Tematiškai mus jungianti ateities tema atsirado jau su parodos idėja, o galutinis „Saudade“ konceptas išryškėjo pabaigoje.
  2. Čekauskaitė: – Projekto ištakose mus turėjusi jungti tema buvo abstrakti – laikas, ateitis. Šie du žodžiai buvo lyg gairės, padedančios nenuklysti. Toks kūrybinis metodas suveikė nepriekaištingai – jautėmės laisvos vykdyti meninius tyrimus per daug nenutoldamos nuo savų interesų, kartu jautėme vienybę su kolegėmis.
  3. Pekarskas: – Parodos autores vienija požiūris į pasaulį, jos domisi panašiomis temomis – tai jas pirmiausia ir subūrė surengti šią parodą. Kaip ir rengiant vieno, įvairiomis medijomis kuriančio autoriaus parodą, svarbiausia, kad eksponuojami kūriniai ir idėjos susijungtų į visumą. Temos paieška ir buvo viena įdomiausių parodos rengimo dalių, kuriai skyrėme tiek laiko, kiek reikėjo, kol parodos pavadinimas atsirado it spragtelėjus pirštais.

– Parodą kuravote dviese – dalinotės skirtingomis funkcijomis ir užduotimis? Ar dviejų kuratorių prireikė dėl neįprastų erdvių?

  1. Rudėnaitė: – Su Martynu esame menininkų komanda, dažnai prisidedame prie vienas kito projektų. Kartu surengėme didelę parodą Romuvos kino centre Kaune. „Saudade“ buvo dar vienas šansas sujungti savo patirtis ir, kartu su šaunia komanda, sukurti meno kūrinį. Akies krašteliu buvome susidūrę su šiomis menininkėmis, todėl džiaugėmės galimybe kurti drauge. Darbus skirstėmės priklausomai nuo situacijos, bet galutinius sprendimus priimdavome susitarę.
  2. M. Šalkauskienė: – Tai buvo daugelio mūsų pirma patirtis dirbant su kuratoriais. O ir bendrą parodą rengėme pirmąsyk, nežinodamos, kaip seksis. Tad kviesdamos Deinorą su Martynu tikėjomės, kad jie bus mūsų pagalba ir ramstis.

Prieš kondensatorius nepapūsi

– Kaip dalinotės erdves? Kokie buvo pirmieji Kondensatorių salės įspūdžiai, o kokie dabar – parodai jau vykstant?

  1. Turskytė: – Salė išties didelė, joje – begalė nišų, koridorių, kambarėlių, kuriuose galima eksponuoti kūrinius. Erdvėmis pasidalinome lengvai – atrodė, kad kiekviena iškart rado savo vietą.
  2. Čekauskaitė: – Bandau prisiminti, kaip vyko erdvės dalybos ir, rodosi, tokio veiksmo nė nebuvo. Sau tinkamą vietą kiekviena atradome instinktyviai.

Kondensatorių salės jėgą ir krūvį pajutau vos įžengusi. Neabejojau, kad ekspozicija tokioje erdvėje atneš naujų patirčių – taip ir buvo. Ji išties nutolusi nuo įprastinių galerijos erdvių ir tai vienareikšmiškai laikau pranašumu – nuobodu nebuvo!

  1. Černiauskaitė: – Nuo pat pirmo vizito buvo aišku – su šia erdve negalime kovoti, negalime jai priešintis ar eiti prieš ten vyraujančią nuotaiką. Pasirinkome kryptį dirbti kartu su erdve, nes tai buvo vienintelis būdas ją suvaldyti ir išnaudoti privalumus, kurių, beje, nemažai. Kadangi kūriau būtent šiai parodai, galvodama apie ekspoziciją, žinojau, kokius erdvės iššūkius turėsiu apsvarstyti ir įveikti.

– Muziejuje susitikote ir kalbėjotės su žiūrovais – vieni prie jūsų priėjo dar tada, kai kabinote darbus, kiti – surengus susitikimą. Kas jiems buvo aktualu?

  1. Turskytė: – Kolegos, buvę kurso draugai klausinėjo apie dabartinę kūrybą, ateities planus. Įdomiausia jiems buvo sužinoti apie parodos kūrimo procesą ir eigą.

– E. Čekauskaitė: – Lankytojai stebėjosi faktu, kad apsilankę Energetikos ir technikos muziejuje, šalia nuolatinės ekspozicijos, randa galimybę patirti ir meną. Tai – vienas smagiausių aspektų. Tuo tarpu mažieji lankytojai interakcijų pilnoje muziejaus ekspozicijoje nesuprato – kodėl nevalia liesti meno kūrinių? To iš anksto nenumatėme, turėjome greitai priimti sprendimus iškilusioms problemoms spręsti.

NERTI

– Parodą atidarėte su garso performansu NERTI, kurį atliko smuikininkė Lora Kmieliauskaitė ir Dominykas Digimas savadarbiais instrumentais. Renginys sulaukė daug žiūrovų, buvo tarsi garso takelis parodai apžiūrėti. Kokius įspūdžius paliko jums? Ar galvojate ir apie uždarymo renginį?

  1. Turskytė: – Performansas paliko didelį įspūdį – jame susijungė dviejų talentingų kūrėjų jėgos, virtusios meditatyviu reginiu, užbūrusiu savo garsais. Esame dėkingos Lorai ir Dominykui, kurie sutiko tapti mūsų svečiais ir atidaryti parodą. Džiaugėmės, kad atidarymas pritraukė daug žiūrovų ir lankytojų.
  2. Černiauskaitė: – Performansas tarsi praplėtė mūsų temas, pasiūlė kitą požiūrio tašką į dabartį, ateitį, pasinėrimo į „čia ir dabar“ momentą. Mūsų tikslas buvo ne atsiskirti, o pakviesti kūrėjus, nebūtinai iš vizualiojo meno lauko, prisijungti ir dirbti drauge. Garsas žmogų veikia kitaip, jį dažnai priimame daug atviriau negu vaizdą – nuo garso sunkiau pasislėpti, jis tarsi užklumpa ir paliečia mus greičiau, per patyrimą.
  3. Čekauskaitė: – Ateities planuose – dar vienas susitikimas su žiūrovais ir mūsų bei kuratorių ekskursija.