Vilniaus senosios Rasų kapinės

Rasos – seniausios Vilniaus kapinės, įkurtos 1801 m. pietrytinėje miesto dalyje kaip Misionierių bažnyčios parapijinės kapinės. 1801 m. balandžio 24 d. kapinėms skirtas sklypas buvo pašventintas, o po kelių dienų jose palaidotas Vilniaus miesto burmistras Jonas Miuleris (kapas neišliko).

Rasų kapinių pradžia siejama su centrine kapinių dalimi, šiandien lokalizuojama pietinėje kapinių koplyčios pusėje (išlikę vartai į kapines, XIX a. I pusės antkapiniai paminklai). Kapinės buvo aptvertos medine tvora (1812 m. sudeginta). 1814 m. jos praplėstos šiaurės kryptimi, o 1820 m. aptvertos mūrine tvora (autentiškos tvoros atkarpa išliko). Netoli naujųjų vartų, kurie ilgainiui tapo pagrindiniais Rasų kapinių vartais, buvo pastatyta špitolė, kurios gyventojai dažnai dirbo kapinių sargais (dabar – kapinių administracinis pastatas).

XIX a. I pusėje kapinėse pastatyti du 3–5 aukštų kolumbariumai, abu dviejų dalių, sujungtų stačiu kampu. Pietinis nugriautas XX a. 4 dešimtmetyje. Kolumbariume buvę palaikai (tarp jų – ir dailininko profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus) palaidoti dviejose duobėse. Šiaurinis kolumbariumas nugriautas XX a. 6 dešimtmetyje, o jame buvę palaikai palaidoti kitoje duobėje.

1850 m. baigta kapinių koplyčios statyba (architektai – broliai Tomas, Bronislovas ir Stanislovas Tišeckiai), o šalia 1888 m. pastatyta neogotikinė varpinė (architektai – Kiprijonas Maculevičius, Julijonas Januševskis). Jos fundatorius buvo gydytojas Hilarijus Raduškevičius, kurio užsakymu dailininkas Vincentas Slendzinskis ištapė oratorijų (koplyčios kulto patalpa). Po koplyčia yra laidojimo rūsys.

Dabartinės Rasų kapinės susideda iš dviejų dalių: Senosios Rasos užima 6,1671 ha teritoriją, o Naujosios Rasos – 4,4774 ha ir yra išsidėsčiusios vaizdingame Ribiškių kalvyne. Pagal reljefą susiformavo kapinių takų tinklas, kuris nepakito iki šių dienų. Landšaftinio plano takai, antkapiniai paminklai su kryžiais, kurių siluetai vyrauja kapinių panoramoje, sudaro memorialinės architektūros ansamblį. Tai panoraminio tipo kapinės, kurias galima apžvelgti nuo kalvų. Kapinėse gausu įvairiais būdais apdirbtų akmeninių, betoninių, sumūrytų iš plytų, medinių, metalo antkapinių paminklų ir kryžių, formuojančių savitą, tik šioms kapinėms būdingą charakterį.

Senųjų Vilniaus Rasų kapinių kompleksas įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Kompleksą sudaro beveik 300 objektų, turinčių istorinę, architektūrinę ir meninę vertę. Jų skaičius nuolat didėja. Kapinėse ilsisi Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius, pasirašęs 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, jo kolegos Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, Lietuvos kariai savanoriai, žuvę Lietuvos nepriklausomybės kovose, Lenkijos legionierių palaikai, Lenkijos valstybės politinio veikėjo ir maršalo Juzefo Pilsudskio širdis. Rasų kapinės amžino poilsio priglaudė daugelio rašytojų, poetų, kompozitorių, architektų, dailininkų, aktorių ir muzikantų, visuomenės ir kultūros veikėjų, profesorių, mokslininkų, 1830–1831, 1863–1864 m. sukilimų dalyvių palaikus. Sovietmečiu kapinės buvo uždarytos. Šiuo metu Rasų kapinės yra riboto laidojimo (laidojama į šeimos kapus).

1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai, palaidoti senųjų Rasų kapinių koplyčioje

Šioje koplyčioje 2019 m. lapkričio 22 d. palaidoti 1863–1864 m. sukilimo dalyviai, nužudyti Lukiškių aikštėje ir slapta užkasti Gedimino kalne. Sukilėliai siekė atkurti nepriklausomą Lietuvos ir Lenkijos valstybę su 1772 m. sienomis, visiems gyventojams suteikti lygias pilietines teises, o valstiečiams duoti žemės. Sukilime dalyvavo beveik 200 tūkst. įvairių socialinių sluoksnių atstovų. Rusijos imperijos valdžia 1864 m. numalšino sukilimą ir ėmėsi represijų prieš sukilimo dalyvius bei jį rėmusius asmenis. Sukilimas jame dalyvavusių tautų atmintyje išliko kaip bekompromisės pasiaukojamos kovos už laisvę, tautų teisę į nepriklausomą gyvenimą ir pilietines teises simbolis.