Gamtos paveldas

Vilniaus miesto savivaldybės draustiniai

Draustinių steigimo tikslas yra išsaugoti vieną ar kelis gamtinius kompleksus, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, dėl to tokiose teritorijose yra apribota ūkinė veikla. Savivaldybės steigiami draustiniai nėra mažiau vertingi negu valstybės saugomos teritorijos, jiems taikomas apsaugos ir naudojimo režimas kaip ir atitinkamose valstybės saugomose teritorijose.

Šiuo metu draustinių priežiūrą ir apsaugą vykdo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. 

Tapelių ež.

Saugomi gamtos paveldo objektai

Gamtos paveldo objektai – tai saugomi gamtiniai kraštovaizdžio elementai – išskirtiniai rieduliai, atodangos, olos, atragiai, kalvos, šaltiniai ir versmės, senvagės, medžiai, saugomų augalų augimvietės ir saugomų gyvūnų radavietės.  Vilniuje yra 33 gamtos paveldo objektai. Jų skaičius po truputį kinta – įtraukiami nauji ir vertingi objektai.

  1. Valakampių atodanga yra Vilniaus šiaurinėje dalyje, Valakampių mikrorajone, miškingame dešiniajame Neries krante. Ji įdomi savo geologiniu požiūriu. Atodangos apatinėje dalyje yra Snaigupėlės tarpledynmečio gitijos 3-4 metrų sluoksnis. Užima 0,023 ha plotą.
    Išsamus aprašymas,
    schema; apsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  2. Hidrogeologinis kraštovaizdžio objektas, esantis Vingio parke, netoli Vingio parko liepų alėjos, miškingame Neries šlaite.
    Išsamus aprašymas,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  3. Miškingame šlaite tarp Gariūnų ir Titnago gatvių, susiformavęs geomorfologinis objektas. Priklauso Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustiniui. Tai vertingas ir retai pasitaikantis sufozinis cirkas – apvalus, lyg arena per ardymo procesus susidaręs reljefas – su šaltiniuotais šlaitais ir dugnu.
    Išsamus aprašymas,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti) 
  4. Tai geomorfologinis gamtos paveldo objektas ir aukščiausias Vilniaus mieste taškas – 230,7 m abs. a. Ši medžiais apaugusi kalva patenka ir į Tuputiškių geomorfologinio draustinio teritoriją. Parengus Rokantiškių kalvos vietovės detalųjį planą, planuojama ją pritaikyti rekreacijai, įrengti apžvalgos aikštelę.
    Išsamus aprašymas,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  5. Išraiškingas atragis išsidėstęs šalia Sudervėlės slėnio dešinėje pusėje, tarp Rojaus ir Auros gatvių. Tai geomorfologinis objektas. Dalis atragio teritorijos yra kultūros paveldo objektas – Gudelių piliakalnis.
    Išsamus aprašymas,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  6. Botaninis objektas. Augimvietė užima 8,6 ha. Saugoti šią vietą būtina, nes joje auga į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas labai retas augalas – kardalapis gerbenis.
    Išsamus aprašymas,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  7. Cedrono upelio slėnis ties Baltupiais saugomas, kaip unikalių ir retų augalų augavietė. Ant plačialapiais miškais apaugusių šlaitų auga plačialapis begalis (Laserpitium latifolium), dėmėtoji gegūnė (Dactylorhiza maculata), miškinė monažolė (Glyceria nemoralis).
    Išsamus aprašymas,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  8. Išskirtinių matmenų ir amžiaus vinkšna, liepa ir klevas auga pačioje Vilniaus širdyje – Pilių parke. Tai Lietuvos parkams būdingų rūšių, seni, gyvybingi medžiai, kuriuos siekiama išsaugoti.
    Išsamus aprašymas,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  9. Vilniaus Katedros aikštės pietinėje dalyje, prie Šventaragio ir L. Stuokos-Gucevičiaus gatvių sankirtos auga įspūdingi klevai, kurie saugomi kaip botaninis gamtos paveldo objektas.
    Išsamus aprašymas,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  10. Vilniaus Katedros aikštėje pietinėje dalyje, prie Šventaragio gatvės, auga dvi sidabrinės liepos ir paprastasis skirpstas. Siekiama išsaugoti šiuos brandžius medžius urbanizuotoje Vilniaus miesto istorinėje aplinkoje.
    Išsamus aprašymas,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  11. Vilniaus Katedros aikštėje pietinėje dalyje, prie Šventaragio iš Barboros Radvilaitės gatvių, auga trys paprastosios liepos. Jos saugomos kaip botaninis gamtos paveldo objektas.
    Išsamus aprašymas,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  12. Vilniaus senamiestyje, Pilių parke, Gedimino kalno papėdės pietinėje pusėje šalia vasaros kavinės „Rotonda“ auga kaštonų ratas. Manoma, kad prieš maždaug 60 metų čia buvo pasodinti 35 kaštonai, šiuo metu išlikę 29. Jų būklė gera ir jie yra saugomi kaip botaninis gamtos paveldo objektas.
    Išsamus aprašymas,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  13. Bernardinų sode auga, kol kas seniausias aptiktas ąžuolas Vilniuje. Manoma, kad jam gali būti 400–500 metų.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  14. Brandus, įspūdingų matmenų šimtametis ąžuolas auga Vilniaus miesto istorinėje vietoje – Bernardinų sode, šalia pagrindinio tako. Jo būklė gera. Jis saugomas kaip botaninis gamtos paveldo objektas.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  15. Vilniaus Bernardinų sodo botaninėje ekspozicijoje auga trys šimtamečiai ąžuolai. Deja, vienas iš jų nudžiūvęs. Iš dviejų gyvybingų ąžuolų vieno viršūnė nupjauta, pažeistas kamienas. Jie saugomi, kaip gamtos paveldo objektai.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  16. Vilniaus Bernardinų sode, šalia pasivaikščiojimui skirtų takų, auga reti įspūdingų matmenų, introdukuotų rūšių brandūs medžiai – du amūriniai kamšteniai ir dvi Krymo (grakščioji) liepos. Manoma, kad medžiams, daugiau nei šimtas metų.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  17. Vilniaus Bernardinų sode auga šimtametė keturkamienė didžialapė liepa. Ji saugoma kaip botaninis gamtos paveldo objektas.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  18. Vilniaus Bernardinų sode auga keturkamienis paprastasis uosis. Jo būklė gera, iš keturių, likę trys kamienai. Amžius daugiau nei šimtas metų.
    Išsami informacija,
    schema;
  19. Centrinėje Bernardinų sodo dalyje auga įspūdingų matmenų, daugiau nei šimto metų uosis. Jis saugomas kaip botaninis gamtos paveldo objektas.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  20. Kalnų parko Dainų slėnio pietvakarinis kalvos šlaite, už žiūrovų tribūnų, auga daugiau nei šimto penkiasdešimties metų dvikamienė paprastoji pušis. Ji saugoma kaip botaninis gamtos paveldo objektas.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  21. Antakalnyje, Sapiegų parke prie buvusios ligoninės pastato, vakariniame parko pakraštyje auga seniausia Vilniaus liepa. Manoma, kad jai daugiau nei trys šimtai metų. Mažalapė dvikamienė liepa mena laikus, kai buvo kuriamas Sapiegų rūmų parkas. Aukštis – apie 28 m. Kamieno apimtis 1,3 m. aukštyje – apie 4,40 m.
    Išsamiausia informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  22. LR Prezidentūros parke auga dešimt ąžuolų senolių, kurie skaičiuoja daugiau nei šimtą penkiasdešimt metų. Tvirti ir įspūdingi ąžuolai – geros būklės. Jie saugomi kaip gamtos paveldas.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  23. Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme (Universiteto g. 5, Vilnius) auga karpotasis beržas, kuris dar žinomas, kaip filologų beržas arba Poezijos pavasario beržas. Nors apie 2002 m. senasis beržas išvirto, jo vietoje atsodintas naujas. Prie beržo mėgsta rinktis filologijos fakulteto studentai, vyksta poezijos pavasario skaitymai. Medis dendrologinės vertės neturi, neišsiskiria nei amžiumi nei matmenimis, tačiau jis įvertintas istoriniu požiūriu ir paskelbtas gamtos paveldo objektu.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)

  24. Vilniaus universitete M. Daukšos kieme (Universiteto g. 7, Vilnius) auganti šimtametė liepa saugoma kaip gamtos paveldo objektas. Ant medžio kamieno įtaisyta nežinomo autoriaus išdrožta koplytėlė – senovės karžygys su kardu.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  25. Vilniaus universiteto S. Daukanto kieme (Universiteto g. 5, Vilnius) švenčiant 400 metų Vilniaus universiteto įkūrimą pasodintas ąžuolas. Ąžuoliukas atvežtas iš S. Daukanto gimtojo Klevų kaimo Skuodo rajone. Pusę amžiaus skaičiuojantis ąžuolas įtrauktas į gamtos paveldo objektų sąrašą.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  26. Vilniaus universiteto A. Mickevičiaus kiemo (Pilies g. 13, Vilnius) auga paprastasis uosis. Dabartinis kiemo vaizdas susiformavo XIX a. pabaigoje, gali būti kad uosis sodintas tuo laiku, nes uosiui – daugiau nei šimtas metų. Jo būklė gera ir jis įtrauktas į gamtos paveldo objektų sąrašą.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  27. Antakalnyje netoli 10 ir 12 numeriu pažymėtų sklypų auga reta kedrinė pušis. Dėl jų retumo, kedrinės pušys Lietuvoje saugomos.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  28. Petro Vileišio rūmų ansamblio (dabar – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto) kieme auga šešių klevų grupė. Įspūdingi medžiai skaičiuoja daugiau nei šimtą metų ir yra saugomi kaip gamtos paveldo objektas.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  29. Žvėryne, Sielių g. 64, auga šešiakamienė liepa. Bendra visų kamienų apimtis apima daugiau nei šešis metrus. Liepa – virš šimto metų. Įspūdingos formos medis – saugomas gamtos paveldo objektas.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  30. Žvėryne, Sielių g. 66, yra retai pasitaikančios glaustašakės lajos formos ąžuolas. Jam daugiau nei šimtas metų. Retas medis – saugomas gamtos paveldo objektas.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  31. Lazdynuose, vaikų lopšelio-darželio „Obelėlė“ teritorijoje (Architektų g. 204, Vilnius) auga daugiau nei šimto penkiasdešimties metų liepa. 2,5 metrų aukštyje ji šakojasi į du kamienus, dar vienas kamienas nupjautas. Išskirtinių matmenų medis – saugomas gamtos paveldo objektas.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  32. Vingio parke auga daugiau nei du šimtmečius skaičiuojanti liepų alėja. Kairėje pusėje botanikos sodo kryptimi auga 18 senų liepų, dešinėje pusėje – 23 senos liepos. Likę 8 pašalintų liepų kelmai, tarpuose pasodinta 15 jaunų liepaičių. Alėją sudaro dvi liepų eilės, tarp kurių atstumas – 4 m. Liepų alėja – Jėzuitų vienuolyno ir kitų statinių komplekso vertingųjų savybių sudėtinė dalis.
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)
  33. Vilniaus senamiestyje, viešbučio „Vilniaus Narutis“, „Kristupo“ kavinės ir gyvenamųjų namų kiemas (buvęs Medicinos kolegijos kiemas – pirmoji Vilniaus universiteto Botanikos sodo vieta) auga keturi senmedžiai – du klevai, uosis ir liepa. Jų amžius siekia daugiau nei du šimtus metų. 
    Išsami informacija,
    schemaapsauginių zonų schema (teikiama tvirtinti)

Vilniaus miesto teritorijoje saugomų gamtos paveldo objektų sąrašas »

(dokumentas atsisiųsti)


Vilniaus miesto teritorijoje saugomų gamtos paveldo objektų schema


Apsaugos ir tvarkymo reglamentas »

Bernardinų sodo ąžuolai

Miesto kraštovaizdis

Vilniaus miestas garsėja ne tik kultūros paminklais, bet ir vaizdingomis gamtinėmis teritorijomis. Kraštovaizdžio įvairove, vaizdingumu ir natūralumu jam negali prilygti joks kitas Europos lygumų miestas. Vilniaus plotas – 392 kvadratiniai kilometrai, iš jų želdiniai užima 43,9% proc., o Verkių regioniniam parke miškai užima apie 80 proc. teritorijos. Vilnius ir jo apylinkės iki šiol gali didžiuotis nesuniokotų miškų masyvais, juosiančiais miestą iš visų pusių.

Vilniaus miestas įsikūręs unikalioje vietoje – kelių tipų kraštovaizdžio kompleksų sandūroje, Neries ir Vilnios upių santakoje. Ypatingą vaizdingumą, savitumą ir žavesį miestui suteikia kalvotų moreninių aukštumų ruožą kertantys slėniai, raižyte išraižyti mažų slėniukų, senovinių griovų, raguvų, cirkų, bei prie jų prigludę ištisi eroziniai kalvynai, ištisai padengti mišku.

Vilniaus kraštovaizdį galima suskirstyti į tris grupes: aukštumas pietuose ir pietryčiuose, aukštumas vakarinėje miesto dalyje, ir jas skirianti Nėries slėnio žemuma.

Pietų ir pietryčių kalvos stambiai banguotos, užima didelius plotus Tai senojo apledėjimo aukštumos, išraižytos upelių, tačiau jose neliko ežerų. Senojo apledėjimo paviršiuje susidarė Lyglaukių reljefas (Sapieginės, Šveicarijos ir Lyglaukių eroziniai atragiai). Siauros ir ilgos kalvos – tai buvusio žemės paviršiaus liekanos, susidariusios tarp gausybės tekančio vandens išgraužtų raguvų, slėniukų.

Ledynmetyje vakarinėje Vilniaus dalyje driekėsi ledyno pakraštys, o rytinėje – plytėjo peršalusių moreninių nuogulų dykuma. Tirpstant ledynui, dabartinėse Vilnios baseino lygumose tvenkėsi tirpsmo vandenys. Jie, galingais srautais staigiai prasiveržę pro įšalusią dabartinę miesto teritoriją, tekėdami į vakarus neįprasta vaga, sukūrė slėnių darinius. Ištekėjus vandeniui, slėniai išsausėjo, čia dabar liko tik vienas Kaukysos upelis. Šiltesnis už ledą vanduo tirpino gruntą, šliaužiančio purvo srautai sparčiai gilino užsimezgusias griovas, taip susiformavo Ribiškių kalvynas, čia yra ir bene aukščiausias Vilniaus taškas – Liepkalnio kalnas (216 m).

Paskutiniu tarpledynmečiu Neris ir Vilnelė tekėjo 8 m aukščiau nei šiandien (tą mena Pylimo gatvė), jų vaga buvo kur kas lygesnė. Tačiau ledynų atplukdytos sąnašos darė upėms kliūtis. Upės, vis keisdamos vagą aplenkdavo kliūtis, tai liudija ir itin vingiuota šiandienos Vilnios vaga, kartais primenanti sraunią kalnų upę. Dabar Neris teka senslėniu, kurį kadaise išgraužė vandens srautai ištekėdami iš prieledyninių marių, susitvenkusių tirpstant ir traukiantis paskutiniajam ledynui.

Naujosios Vilnios ir Žaliųjų ežerų apylinkes galutinai suformavo paskutinis ledynas. Čia plyti paskutiniojo apledėjimo sustumtos aukštumos, jos smulkesnės nei senojo ledyno formuotos, pasižyminčios aklinų daubų ir ežerų gausa. Pagal kilmę dalis ežerų yra rininės kilmės. Jų dubaklonius – rinas – išgraužė tekantys tirpstančio ledyno vandenys maždaug prieš 18 tūkst. metų. Kiti ežerai – termokarstinės kilmės – atšilus klimatui ir traukiantis ledynui, tvenkėsi prieledyninės marios, dar vėliau pradėjo tirpti didžiuliai palaidoto ledo luitai, kurių vietoje ir susiformavo ežerėliai.

Vilniaus senamiestis yra „gilioje“ dauboje, palyginus su pietiniais miesto rajonais – Kirtimais ar Salininkais. Šie išsidėstę Medininkų aukštumoje ir iškilę daugiau nei 200 m virš jūros lygio.

Vilniuje yra du regioniniai parkai – Pavilnių ir Verkių. Apie juos daugiau skaitykite https://www.pavilniai-verkiai.lt/.

Vilniaus meras

Vilniaus istorija – tai visų mūsų istorija. Todėl negalime pamiršti puoselėti tos vienybės ir laisvės dvasios, kuri priklauso mums visiems. Naująjį sostinės puslapį kviečiu rašyti dar plačiau atveriant miesto vartus tiems, kas vadina ir nori vadinti jį namais. ❯❯❯
Darbotvarkė

Savivaldybės prioritetai

  • Kurti ir įgyvendinti miesto strateginę viziją
  • Teikti kokybiškas paslaugas gyventojams
  • Pritraukti į miestą investicijas, kuriančias gerai apmokamas darbo vietas
  • Veikti skaidriai, greitai ir būti atvirai gyventojams, svečiams, investuotojams