Search Icon

Struktūra ir kontaktai

Dažniausiai užduodami klausimai

Pranešti apie problemą mieste

Registracija į darželius ir mokyklas

Gyvenamosios vietos deklaravimas

Dokumento statuso patikrinimas

„Įpūsti tai, kas dar neužgesę valstybėje, tautoje ir žmoguje“

(Lietuvos aidas, 2009-01-24; Savivaldybių žinios)

Nieko nėra mielesnio akiai už vėlyvą vakarą gautą tokį elektroninį laišką:
„Labas, Albina!
Gal tu gali parašyti man dvi tris problemas, susijusias su valstybinės kalbos vartojimu, ką reikėtų įteisinti ar keisti, ar pan. Porą sakinių. Man reikia jų įrašyti į kultūros institucijų naują kultūros politiką, nes ne tik šokiais ir dainomis visi turi rūpintis, bet ir paveldu, kalba ir kt.
Ačiū. Renė“

Nebijau pasirodyti sentimentali, bet širdį užplūdo šiltas dėkingumo jausmas. Užgesusi viltis tarytumei iš naujo sužibo – o gal dar ne viskas prarasta?.. Remdamasi ilgamete darbo patirtimi, vilniečių sueigų nuoskaudomis ir atsakingų institucijų kurtumu ir neveiklumu dėl sostinės, kuri nebyloja lietuviškai, pamėginau atsakyti šitaip:
Lietuvių kalba – Lietuvos žmonių kultūrinio ir socialinio savitumo, tautos orumo ir vienijimo išraiška – yra vienas svarbiausių valstybės suverenumo ir vientisumo garantų.
Rūpinantis tautinio tapatumo ir pilietinio solidarumo išsaugojimu, būtina:

1. Vadovautis Lietuvos valstybės ir visuomenės interesu užtikrinti valstybinės kalbos funkcionavimą visose viešojo gyvenimo srityse – ypač svarbu siekti išlaikyti lietuvių kalbą daugiakalbėje Europoje ir per išteklių visuotinį prieinamumą, gausinimą stiprinti jos įvaizdį. Tais atvejais, kai užsienio kalba ima vyrauti kurioje nors viešojo gyvenimo srityje, imtis priemonių, kad nebūtų pažeidžiamas viešasis interesas – lietuvių kalba toje srityje turi būti vartojama lygiagrečiai su užsienio kalba (jei teisės aktais numatyta išimtys).

2. Gerinti Vilniaus miesto įvaizdį ir turtinti lietuviškąją aplinką – ugdyti tautinę savimonę, žadinti visuomenės patriotinius jausmus (saugoti, branginti ir išlaikyti tautinės tapatybės simbolį – lietuvių kalbą); skatinti tęsti gyvąsias lietuvių tautos tradicijas – atsispirti žalingiems masinės kultūros reiškiniams ir deramą dėmesį skirti etninei kultūrai ir jos savitumui pažinti, įstatymų nustatyta tvarka puoselėti ir skleisti tarmių apraiškas viešojoje erdvėje.

3. Siekti, kad tarp valstybės ir Savivaldybės apdovanojimų už nuopelnus Vilniui ar Lietuvai (ypač kultūros, turizmo ir verslo srityse) būtų apdovanojami ir tie, kurie viešojoje erdvėje, be daugelio specialiųjų kriterijų, užtikrina nacionalinį interesą. *

Tai būtų didelė paskata rinktis vardą lietuvišką, kuo įdomiau surengti lietuvišką vakaronę ir kt. Kad turistas, atvykęs į Vilnių (2009 m. Europos kultūros sostinę), regėtų Lietuvą, kad išeiviai (pvz., kaip prieš kelerius metus viena jų – Jadvyga Damušienė) nepriekaištautų – „Grįžau į Lietuvą – Lietuvos neradau. Tiek Amerikoj, tiek ir Lietuvoj užrašai tie patys – angliški“. Kad eilinė restorano darbuotoja nesistebėtų (dažnai tenka kolegėms išgirsti), jog Vilniuje dar esama „kažkokios valstybinės lietuvių kalbos“ (!). Atseit, jei jau čia Europos Sąjunga, tai ir kalba turi būti tiktai anglų (!).

Visa tai kyla iš švento reikalo, idant nebūtų, pasak Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos, sparčiai dirbamas nutautinimo darbas. Kad, esant globalizacijos ir kosmopolitų apsupty, nebūtų liekama nuošaly – visomis įmanomomis priemonėmis konstitucinė teisė garantuoja nelikti abejingiems ir kuo ilgiau būti savitiems!

* Iš Savivaldybės interneto svetainės (2008 m. lapkritis): „Šiandien Vilniaus rotušėje iškilmingai pasveikinti ir apdovanoti dalyviai ir nugalėtojai. Konkursas „Vilniaus svetingumas 2008“ buvo surengtas siekiant gerinti Vilniaus atvykstamojo turizmo agentūrų, viešbučių, svečių namų, restoranų, kavinių, muzikinių klubų, barų, muziejų, galerijų ir gidų teikiamų paslaugų kokybę, skatinti svetingiau aptarnauti vilniečius ir miesto svečius…“

Apdovanotųjų sąraše beveik nebūta nė vieno lietuviško vardo! Vargiai ar buvo sugebėta įteikiant apdovanojimus taisyklingai perskaityti: „Zoe’s bar & grill“, „Cozy“ (pelnę svetingiausių Vilniaus restorano ir kavinės vardus), „D’oro“ (už jaukią aplinką), viešbutis „Grotthuss“ (už romantišką aplinką ir šiltą aptarnavimą), svečių namai „Litinterp“ (už jaukumą ir atidumą svečių poreikiams), restoranas „Riverside“ (už stilingą interjerą, išradingumą ir profesionalų aptarnavimą). Deja, daugelis jų, vertinant viešuosius užrašus kalbos vartojimo ir taisyklingumo požiūriu, niekaip negalėtų lygiuotis į geriausiuosius.

Pabaigoje telieka palinkėti visiems, stovintiems už valstybės vairo ar sėdintiems valdžios įstaigų kabinetuose – niekada nepamiršti Justino Marcinkevičiaus žodžių, pasakytų prieš 20 metų (atidarant Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą): „Visų mūsų darbas, kūrybiškumas, susiklausymas ir kantrybė privalo prikelti ir išauginti tai, kas dar gyva, įpūsti tai, kas dar neužgesę valstybėje, tautoje ir žmoguje“.

Albina Šiupienienė
Valstybinės kalbos kontrolės skyriaus vedėja-vyr. kalbos tvarkytoja