Search Icon

Struktūra ir kontaktai

Dažniausiai užduodami klausimai

Pranešti apie problemą mieste

Registracija į darželius ir mokyklas

Gyvenamosios vietos deklaravimas

Dokumento statuso patikrinimas

„Kadaise rusenome, dabar anglėjame“ (interviu „Vilniaus dienai“)

Jūratė Žuolytė, „Vilniaus diena“, 2008 m. vasario 23 d. http://vilniausdiena.lt

Interviu atsisiųsti

Miesto vitrinos rėkia sunkiai suprantamais vardais, lietuviška iškaba jau tampa retenybe. „Liūdna matyti parklupusį Vilnių“, – apgailestauja miesto kalbos tvarkytoja Albina Šiupienienė.

Kas bloga dairantis po Vilnių?

– Ilgiuosi jaunystės Vilniaus – kad ir su menkesniu užvalgiu, prastesniu apdaru, bet su neapsakomo grožio vardais. Būtent: Birutė, Gražina, Sigutė, Vaiva, Sadutė, Mėta, Rūta, Rožė, Žarija, Akimirka, Atžala, Vidudienis, Ridikas, Puriena, Pasaga, Gintaras, Šešupė, Klumpė, Ąžuolas, Lakštingala, Nemunas, Neris, Lokys, Sakalas, Šaltinėlis, Vyturėlis. Išvardijau kuo daugiau, galbūt kam nors patiks… Tai žodžiai iš praeities, kai buvome Maskvos glėbyje – be rusiškų pavadinimų ant pastolių, sienų ar langų vitrinose! Ačiū Dievui, ištrūkome ir kas sau kaip zuikiai parūkome. Kadaise rusenome, dabar dienom anglėjame. Smetoniškai tariant, per greitai nutaustame. Globalizacija sujaukė mūsų protą, atšaldė jausmus… Kur kas parankiau šiandien „naujalietuviui“ į kosmopolitus išvirsti.

Kodėl, jūsų manymu, lietuviški vardai pranašesni už užsieninius?

– Todėl, kad juose daugiau ar mažiau slypi tautos gyvastis ir savastis. Pavadinimai – lietuviški ar angliški – vienodai gražūs. Kas be ko, savi marškiniai arčiau kūno. Bet žodžiai nekalti – iš žmonių pareina nuodėmė.

Dažnai lietuviai teisinasi tuo, kad jie vykdo tarptautinę veiklą ir todėl pasirinko nelietuvišką pavadinimą.

– Iki gyvo kaulo įgriso kasdieniai paistalai: „Ką pagalvos pasaulis? Juk mes Europos Sąjungoje! Užsienis mūsų nesupras…“ Anaiptol – išeiviai pasmerks. Ir Briuselis vargiai pagirs – veikiau tylės. Keista, dažniau tylima ir pačioje Lietuvoje. Tiktai vienetams terūpi kalbos, kaip ir tautos, reikalai. Pripažinkime, nulietuvintas Vilnius lietuviui svetimas. Et, ką čia beišverkausi, tokia jau ta mūsų savivoka – per amžius pataikauti ir kinkas nuolat drebinti, kad tik negera darant neįtartų, nacionalistais neapšauktų…

Nacionalistas, nacionalizmas, nacionalinis… Tik pastarasis ypač paplitęs vartosenoje.

– Visi to paties galo. „Nacionalinis“ tolygus žodžiui „tautinis“, o „nacionalistas“ – tarsi šovinistas – daugumai siaubą kelia. Gaila, „tautinis“ kai kam atrodo per menkas ir per siauras, užtat „nacionalinis“, nors ir tarptautinis, esą pasauliniu lygiu ir reikšmingesnis, ir svaresnis. Šitaip išvedžiodami patys sau prieštaraujame. Ten, kur tarybiniais laikais klijavom „valstybinį“, nūnai be proto ir saiko kišam „nacionalinį“. Kaip gražiai skambėtų – Valstybės dramos teatras!

Kiek supratau, Nacionalinio stadiono pavadinimas nelabai patinka?

– Iš bėdos. Neseniai surengiau elektroninę apklausą dėl stadiono vardo. Iš 100 su viršum atsakiusiųjų daugiau kaip pusė nubalsavo už pavadinimą, kuriame buvo žodis „Lietuva“. Jei atvirai, toks pasirinkimas netikėtai mane nustebino ir maloniai nudžiugino. Būtų mano valia, įteisinčiau pavadinimą tiktai – „Lietuvos stadionas“ arba „Lietuvos arena“. Bet statybos sustojo…

Vis dėlto kokius lietuviškus pavadinimus norėtumėte pagirti?

– Kai jų nedaug – norėtųsi pagirti kiekvieną be išimties! Šit kolegė Diana pastebėjusi Pilaitėje kylantį prekybos centrą „Pupa“. Belieka tikėtis, gal kur nors išdygs ir „Žirnis“. Antai ne per seniausiai Žvėryne duris atvėrė kavinė nuostabiu pavadinimu – „Blindė“. Ne Blindžių gatvė davė vardą (Blindė ne karklas ir ne gluosnis, bet į jį panašus – ankstyvą pavasarį pražysta kačiukais).

Vilniečiai ir net užsieniečiai suglumo atsiradus sostinėje viešbučiui ir restoranui „Klaipėda“.

– Lenkiuosi žemaičiui, kuris nušluostė vilniečiams nosį. Skaičiau apie tai jūsų dienraštyje ir naiviai džiaugiausi – vis vienu lietuvišku vardu daugiau! Ir piktinausi keistais praeivių išvedžiojimais – neva prašalaičiai Vilnių sumaišysią su Klaipėda! Tada kodėl niekam nė motais regint pastatus, išrašytus valstybių pavadinimais: Amerika, Danija, Italija, Šveicarija, Kinija…

Išties, menkas džiaugsmas, kai „Lietuvos“ ar „Vilniaus“ Vilniuje nėra?

– Kuo „Vilniaus diena“ per prasta? Taigi, turbūt geras dešimtmetis, kai kino teatro „Vilnius“ patalpose įsikūręs italų „Benetonas“ su apranga, o „Vilniaus“ viešbutyje – madingasis „City“. Na, gerokai toliau, prie Seimo, esama pramogų ir verslo komplekso „Vilniaus vartai“. Daugelio nuomone, lipte prilipęs pavadinimas. Lietuviškas, skambus, aukštai iškeltas – tik ne į paradinę pusę. Užtat einant nuo Gedimino prospekto regėti nevykęs pavadinimas „Ranga Group“ – teisėtas, nes registruotas kaip ženklas. Jaučiuosi prie „Vilniaus vartų“ prikišusi nagus, kadangi atšnekinau savo kraštiečius nuo 3 angliškų žodžių iškaboje. Kaip dzūkė dzūkams piršau „Dainavą“ – matyt, pabūgo. Šiaip ar taip, vienas kitas norėtų vadintis anų laikų vardais – nedrįsta: „Ką žmonės pasakys? Sovietmečio nostalgija apkaltins…“

Ar neprasilenkiama su logika lietuviškuose pavadinimuose vartojant ženklus?

– Iš tikrųjų, viešuosiuose užrašuose anokie pavadinimai. Dažniausiai – ženklai, arba vadinamieji simbolinių vardų pakaitalai. Kai rašai žodžiais, nori nenori – privalai rašyti lietuviškai! Kas kita ženklintis: Valstybiniame patentų biure įregistruoji ką nori, ir turi. Nesvarbu, kad nesąmonė, bet pasaulietiška!

– Ant kiekvieno kampo pilna įvairiausių žodinių „pusfabrikačių“: palacių, loungų (vienur taikliai paaiškinta: naktinis dykinėjimas), villų, pubų… Žiniasklaidoje buvo skelbta, kad Lvovo gatvėje šalimais Savivaldybės iškils ištaigingas kompleksas „Charisma Vilnius“… Tai bent būsianti graikiškoji malonė, dovana ar ypatinga Dievo malonė! Tik kam – Vilniui ar kam kitam – nuo Vilniaus. Dzūkiškų skibukių (vytinta dešra, pjaustyta griežinėliais) parduotuvių lentynose senokai pasigedau, o va, Dominikonų gatvėje atsirasiančioje „Beigelinėje“ (nepaisant kalbininkų nuomonės, nepagrįstai įregistruotas kaip ženklas!) Klaipėdos krašto beigelių (lietuviškai – poprasčių riestainių) bus prikepta į valias.

Apskritai ženklų radimasis viešojoje erdvėje tampa masiniu reiškiniu. O svarbiausia, kai verslui, arba asmeniniam interesui, užtikrinti parklupdoma valstybinė kalba – visa tai prilygsta nusikaltimui.