Search Icon

Struktūra ir kontaktai

Dažniausiai užduodami klausimai

Pranešti apie problemą mieste

Registracija į darželius ir mokyklas

Gyvenamosios vietos deklaravimas

Dokumento statuso patikrinimas

Vilniaus miesto savivaldybės 2011–2020 metų kultūros strategijos gairės

 

2011-2020 m. kultūros politikos ilgalaikiai tikslai ir priemonės(dokumentas atsisiųsti)

PATVIRTINTA
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
2011 m. balandžio 15 d.
sprendimu Nr. 1-2116

Vilniaus miesto savivaldybės 2011–2020 metų kultūros  strategijos gairės
Kultūros politikos ilgalaikiai tikslai ir priemonės

Vilnius, 2011

Turinys

Įvadas.

I. Bendrosios nuostatos.

1.1. Svarbiausios sąvokos.

1.2. Strategijos rengimo metodika.

II. Kultūros plėtros vizija, pagrindinės kryptys ir tikslai

2.1. Vilniaus kultūros vizija:

2.2. Vilniaus miesto savivaldybės misija:

2.3. Kultūros politikos strategijos principai

2.4. Strateginės kultūros ir meno plėtros kryptys.

III. Vilniaus kultūros būklės analizė.

3.1. Išorės veiksniai

3.1.1. Politiniai, teisiniai veiksniai

3.1.2. Ekonominiai veiksniai

3.1.3. Socialiniai veiksniai

3.1.4. Technologiniai veiksniai

3.2. Vidiniai veiksniai

3.2.1. Kultūrinis ir gamtinis paveldas.

3.2.2. Miesto urbanistinė struktūra ir kultūros infrastruktūra.

3.2.3. Kultūros paslaugas teikiančios institucijos.

3.2.4. Vilniaus miesto renginiai

3.2.6. Sprendimų priėmimas.

3.2.7. Kultūros finansavimas.

3.2.8. Informavimas, komunikavimas ir koordinavimas.

3.2.9. Kultūrinis švietimas.

IV. SSGG analizė.

V. Rekomendacijos.

VI. Priedai
Priedas 1. Vilniaus seniūnijų gyventojai
Priedas 2. Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūra
Priedas 3. Sprendimų priėmimas kultūros klausimais Vilniaus miesto savivaldybėje.
Priedas 4. Vilniaus savivaldybės finansinės paramos veikloms, susijusioms su kultūra, struktūra.
Priedas 5. Kultūros rėmimo programų projektų konkurso nuostatai
Priedas 6. Savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo nekomerciniams renginiams finansavimo     taisyklės
Priedas 7. Visuomeninių komisijų nuostatai
Priedas 8. Dailiųjų amatųetnografinių verslų ir mugių programoje dalyvaujaunčios galerijos.
Priedas 9. Vilniaus miesto savivaldybės išlaikomis ir dotuojamos institucijos.

Lentelių indeksas
1 lentelė. Baltijos šalių palyginimas. Turizmas.
2 lentelė. Kultūrinių industrijų sektoriaus įmonės
3 lentelė. Vilniaus gyventojų sudėtis 2009.
4 lentelė.  Vilniaus apskrities namų ūkiai, turintys asmeninį kompiuterį ir interneto prieigą (proc.)
5 lentelė. Teatrų ir bibliotekų lankomumas. Baltijos šalių palyginimas
6 lentelė. Vilniaus miesto įsteigtos kultūrinės biudžetinės ir viešosios įstaigos
7 lentelė. Bibliotekų tinklų palyginimas. Baltijos šalių sostinės
8 lentelė. Vilniaus KI struktūra pagal įmonių skaičių, užimtų kūrybinių darbuotojų dalį ir finansinę apyvartą, 2008 m.
9 lentelė. Vidutinė Savivaldybės finansinės paramos kultūrai ir kultūros industrijoms lyginamoji dalis per metus.
10 lentelė. Biudžetinių įstaigų finansavimas.
11 lentelė. Kultūros ir meno skyriaus reguliavimui priskirtų viešųjų įstaigų dotacijos.
12 lentelė. Lėšos kultūros ir meno programoms remti

Paveikslų indeksas
1 pav. Vilniaus gyventojai pagal tautybę ir pagal tikybą.
2 pav. Vilniaus miesto savivaldybės asignavimai kultūrai
3 pav. Nacionalinių įstaigų ir Vilniaus miesto savivaldybės kultūros biudžetų palyginimas.

 

Įvadas

Vilnius – reikšmingas Rytų Europos istorinis, kultūrinis ir mokslo židinys, turintis vieną didžiausių senamiesčių (įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą). Čia susisieja Europos kultūros tradicijos ir dabarties iššūkiai. Istoriškai Vilnius visuomet buvo daugelio tautų namai. Sparčiai besiplečiantis miestas visuomet pasižymėjo atvirumu ir iš Rytų, ir iš Vakarų atvykstantiems kitataučiams. Čia buvo įsikūrusios stiprios lenkų, žydų, rusų, vokiečių, karaimų bendruomenės.

Šiandien sparčiai besiplečiantis Vilnius – Lietuvos širdis. Parengtas miesto plėtros planas iki 2011 metų, siekiantis paversti Lietuvos sostinę vienu iš patogiausių ir labiausiai plėtojamų Europos miestų – tarptautiniu verslo, mokslo ir kultūros centru. Vilniuje yra visi kūrybiškumui reikalingi komponentai – kūrybinio potencialo koncentracija, kultūrinė įvairovė, stipri socialinė infrastruktūra, pagrindinės šalies aukštosios mokyklos.

Pastaraisiais metais reikšmingais objektais pasipildė kultūrinė infrastruktūra. Atidaryta Nacionalinė dailės galerija, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos šokio teatras, duris atvėrė pirmasis kūrybinių industrijų kvartalas šalyje, jungiantis VšĮ „Menų spaustuvė“ ir Vilniaus dailės akademijos inovacijų ir dizaino centrą „Titanikas“. Vilniuje įkurti nauji menų inkubatoriai: „Meno uostas“, „Užupio meno inkubatorius“, „Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius“, „Architektūros srities menų inkubatorius Hilarijaus Raduškevičiaus rūmuose“.

Įgyvendinus ambicingą projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, kultūriniai miesto ištekliai pasipildė naujais ir perspektyviais festivaliais bei renginiais.

Gerėjanti gyvenimo kokybė, organizuota miesto plėtra ir intensyvus kultūrinis gyvenimas prisideda prie svetingos ir patrauklios aplinkos kūrimo. „Financial Times“ grupės užsienio tiesioginių investicijų žurnalas yra paskelbęs Vilnių „Rytų Europos ateities miestu“ ir „Baltijos regiono ateities miestu“.

„Kultūros politikos gairės“ sukuria konceptualų ir teisinį savivaldybės vykdomų miesto kultūros valdymo iniciatyvų kontekstą, apibrėžia ir pagrindžia Vilniaus miesto savivaldybės kultūros politikos tikslus, principus, uždavinius ir priemones.

Strategijos rengėjai dėkoja Visuomeninės kultūros ir meno tarybos nariams, kultūros įstaigų vadovams, bibliotekų ir kultūros centrų darbuotojams, konsultantams, visiems prisidėjusiems rengiant šią strategiją, už pateiktą informaciją, vertingas pastabas ir patarimus.


I. Bendrosios nuostatos

Rengiant miesto kultūros politiką, svarbiausia apibrėžti miesto identitetą, paremtą materialiomis ir simbolinėmis vertybėmis, atpažįstamą tarptautiniame kontekste ir suprantamą vietinei bendruomenei, apimantį istoriją, dabartį ir ateitį, infrastruktūrą ir renginius, esamas vertybes ir svajones.

Priėmusi šį dokumentą, Savivaldybė turėtų parengti strategijos įgyvendinimo priemonių planą, kuris taptų Savivaldybės kultūros strateginio planavimo pagrindu. Ši strategija turi būti integrali Savivaldybės rengiamos Vilniaus 2011–2020 m. raidos strategijos dalis.


1.1. Svarbiausios sąvokos

Institucijos misija – institucijos paskirtis ir įsipareigojimai, atspindintys su institucija susijusius esamus ir numatomus visuomenės poreikius, ir naudojama tolesniuose institucijos strateginio veiklos plano rengimo etapuose.

Institucijos strateginiai tikslai – siektinas institucijos ilgalaikis veiklos rezultatas, susijęs su atitinkamais poreikiais, sąlygomis ir galimybėmis.

Kultūra – tai žmogaus ir visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes, normas, elgesį.

Kultūros organizacija – formali struktūra, siekianti specifinių tikslų, kurie siejami su kultūros produktų bei paslaugų gamyba, pateikimu, platinimu ir mokymu.

Menas – meistriškumo ir vaizduotės panaudojimas, kuriant estetinius objektus, aplinką ar patirtį, kuria būtų galima dalintis su kitais žmonėmis. Žmogaus kūrybinės veiklos estetinė-sensualinė (grožinė-jutiminė) išraiška.

Kultūros politika atspindi organizuotą kultūros praktiką, produktus ir jų gamybos, cirkuliacijos bei vartojimo formas, kurios priskiriamos kultūros sričiai. Kultūros politika siekiama keisti santykius tarp kultūros išraiškos formų ir tarp gyvenimo būdų. Kultūros politika pasireiškia per Vyriausybės ar Savivaldybės institucijas, kurios nustato kultūros išteklių naudojimo gaires.

Mėgėjų kūrybinė veikla – žmogaus laisvalaikio užimtumo forma, pagrįsta saviraiška ir savanoriškumu bei sukurianti kultūrinį-meninį produktą.

Prioritetai – svarbiausios veiklos kryptys, kurias nustato Vyriausybė (ar Savivaldybė) ir kuriomis vadovaujamasi rengiant metinius planus ir biudžetą.

Strategija – strateginio planavimo rezultatas, apimantis institucijos tikslų suformulavimą ir jų įgyvendinimą.

Vertinimo kriterijus – rodiklis, suteikiantis informaciją apie strateginio veiklos plano ar ūkio šakos (sektoriaus) strategijos įgyvendinimą.

Vizija – ko nors įsivaizdavimas, vaizdinys. Iššaukianti, bet realistiška, pasiekiama ateitis, besiremianti šiandienos realybe.


1.2. Strategijos rengimo metodika

Vilniaus savivaldybės kultūros plėtros strategija 2011–2020 m. rengiama remiantis 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827, patvirtinta ir 2004 m. papildyta Strateginio planavimo metodika, kuri rekomenduoja tokią ūkio šakos (sektoriaus) plėtros strategijos struktūrą:

  1. ūkio šakos (sektoriaus) būklės analizė;
  2. strategijos tikslai ir prioritetinės kryptys;
  3. atitinkamo laikotarpio uždaviniai ir priemonės.

Atsižvelgiant į tarptautinę miestų kultūros politikos metodologijos specifiką, Vilniaus miesto kultūros politikos strategijos struktūra yra neženkliai modifikuota. Ją sudaro šios dalys:

  1. kultūros plėtros vizija, pagrindinės kryptys ir tikslai;
  2. Vilniaus savivaldybės kultūros būklės analizė:
    1. bendras kultūros būklės apibūdinimas,
    2. išorinės aplinkos analizė,
    3. vidaus aplinkos analizė;
  3. rekomendacijos dėl tikslų įgyvendinimo priemonių.

 

Apibendrinta strategijos schema (struktūra)

Strategijos centre yra žmonės, kuriems ji taikoma, – vilniečiai, Lietuvos gyventojai ir užsienio svečiai. Kultūros politikos adresatas bus detaliau aptariamas skyrelyje „Išorės aplinkos analizė –  socialinė aplinka“.

Antrasis sluoksnis – kultūros politikos principai: demokratiškumas, atvirumas ir multikultūriškumas.

Trečiasis sluoksnis – pagrindinės kultūros strategijos kryptys (ilgalaikiai tikslai): bendruomenės integracija ir lygios galimybės, pasiekiamos per bendruomenės dalyvavimą; kūrybiškumas, kuris pasiekiamas per inovacijas ir skirtingumą; konkurencingumas, pasiekiamas per kokybę.

Ketvirtasis sluoksnis: Vilniaus miesto ir Savivaldybės kultūros ištekliai, kurie atspindi kultūros būklę ir lemia tikslų įgyvendinimą:

  • infrastruktūra;
  • sprendimų priėmimas (bendruomenės grupių įtraukimas į sprendimų priėmimą);
  • finansai ir skatinimo priemonės;
  • žmonių ištekliai (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir meno skyriaus ir kitų skyrių darbuotojų, pavaldžių įstaigų darbuotojų kiekis ir kompetencija);
  • informacija ir komunikacija (kiek ir kaip bendraujama su kitais Savivaldybės skyriais, bendruomene, valstybinėmis ir nacionalinėmis kultūros įstaigomis, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijomis, Lietuvos valstybiniu turizmo departamentu. Kaip Vilniaus įvaizdis skleidžiamas šalyje ir užsienyje.

Penktasis sluoksnis: politinė, ekonominė, socialinė ir technologinė aplinka, kurioje rutuliojasi Vilniaus kultūra.

 

II. Kultūros plėtros vizija, pagrindinės kryptys ir tikslai

2.1. Vilniaus kultūros vizija:

Kultūra, skirta vilniečiams ir Vilniaus svečiams, atvira naujovėms ir jas skatinanti, besiremianti daugiataučiu Vilniaus paveldu ir kviečianti įvairių kultūrų atstovus prisidėti prie Vilniaus kultūros turtinimo, pagrįsta demokratiškai priimamais sprendimais miesto bendruomenės labui, sudaranti lygias galimybes dalyvauti kultūrinėje veikloje ir taip sukurianti kūrybiško ir dinamiško miesto įvaizdį, sukeliantį pasididžiavimo jausmą Vilniaus ir Lietuvos gyventojams bei patrauklų užsieniečiams.

Vilniaus kultūros strategijos tikslinės grupės:

  1. Vilniaus ir Lietuvos gyventojai:
    • vaikai ir jaunimas iki 17 metų;
    • jauni suaugusieji (18–35 metų);
    • daugiau kaip 55 metų žmonės.
  2. Atvykstantys užsienio svečiai:
    • akademinis jaunimas;
    • vidurinės klasės jauni suaugusieji su šeimomis.

Tikslinės grupės pasirinktos atsižvelgiant į Vilniaus kultūros politikos prioritetus, miesto kultūrinės infrastruktūros ir išteklių specifiką, pastarųjų metų sociologinius tyrimus apie skirtingų amžiaus grupių poreikius ir socialinės integracijos galimybes, taip pat pasaulines tendencijas.

Vaikai, jaunimas ir vyresnio amžiaus gyventojai yra labiausiai pažeidžiamos socialinės grupės Vilniuje (neskaitant mažumų bendruomenių). Kultūrinės paslaugos mieste nėra orientuotos į šių grupių poreikius, o daugeliui ir finansiškai neprieinamos.

Vaikai ir jaunimas svarbūs kultūros politikai ir dėl to, kad jie yra būsimieji kultūros ir meno kūrėjai bei vartotojai. Kūrybiškumo skatinimas šiame amžiuje padės pagrindus ir socialinei integracijai, ir ekonominei gerovei.

Vilniuje sukoncentruotos aukštosios mokyklos: universitetinės ir  kolegijos. Jame yra didžiausia jaunų žmonių proporcija. Ši amžiaus grupė taip pat apima jaunas šeimas, todėl svarbu kurti programas šeimai bei sudaryti sąlygas šeimoms dalyvauti kultūrinėje veikloje.

Vilniaus ir Lietuvos gyventojai, kuriems yra daugiau kaip 55 metai. Šiame amžiaus tarpsnyje plėtojami suaugusiojo žmogaus laisvalaikio užsiėmimai, išauga ir subręsta vaikai, silpsta profesinis veržimasis į priekį. Daugiau laiko lieka visuomeninei veiklai ir kitiems pomėgiams tenkinti. Galimybė dalyvauti kultūriniuose renginiuose bei realizuoti save per kūrybą šiai amžiaus grupei itin svarbi kaip socialinės integracijos, kartų dialogo faktorius.

Amžiaus grupės nuo 35 iki 55 metų žmonės labiau ekonomiškai nepriklausomi, patys aktyviai renkasi kultūrines paslaugas. Grupės imtis, aktyvumas bei perkamoji galia lemia ir didžiausią kultūrinių paslaugų spektrą, orientuotą į šios grupės poreikius. Šio amžiaus tarpsnio žmonės kultūros politikos strategijoje nėra ignoruojami, tačiau prioritetai siejami su pirmomis trimis amžiaus grupėms.

Vilniui, kur suburta didžiausia akademinio jaunimo koncentracija, svarbu pritraukti ir jaunus turistus. Kultūrinio ir akademinio jaunimo koncentracija sudarytų prielaidas plėsti kultūrinių paslaugų įvairovę, plėtoti alternatyvias išraiškų formas, skatintų aktyvesnį netradicinių erdvių panaudojimą kultūros ir laisvalaikio poreikiams. Skirtingų šalių jaunimo dialogas sudarytų prielaidas kūrybiškumo sinergijai, pritrauktų kūrybingus žmones, skatintų kultūrinį atvirumą.

Turizmo situacijos mieste analizė atskleidžia, kad Vilnius nėra patrauklus pagrindinėms kultūrinio tuzimo grupėms – jaunimui ir jaunoms šeimoms. Vyraujantys turistų srautai Vilniuje susideda iš organizuotų tranzitinių vyresnio amžiaus grupių ir verslininkų. Tokia turistų sankloda neskatina kultūrinio turizmo paslaugų plėtros ir įvairovės, formuoja pavojingą tranzitinio miesto, pakeliui į labiau išplėtotos kultūros ir pramogų infrastruktūros sostines, įvaizdį.

Siekiant pritraukti naujas tikslines turistų grupes, būtina koreguoti mieste teikiamų kultūros ir laisvalaikio pramogų pobūdį, taip pat turistams skirtą infrastruktūrą, pavyzdžiui, daugiau dėmesio skirti kempingų ir nebrangių viešbučių plėtrai. Ypač svarbi  tikslinga tarptautinė rinkodara.


2.2. Vilniaus miesto savivaldybės misija:

Vilnius – draugiškas, jaukus, pokyčiams ir naujovėms atviras miestas, puoselėjantis savo tradicijas ir kultūrą, skatinantis nuolatinę pažangą ir tobulėjimą.

Vilniaus savivaldybės misija, plėtojant Vilniaus kultūrą ir meną:

Sudaryti sąlygas Vilniaus gyventojams dalyvauti kutūriniame gyvenime, laisvai plėtotis profesionaliajam menui ir mėgėjų kūrybinei veiklai.

Savivaldos funkcijos realizuojamos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu (Žin., 2008, Nr. 113-4290) nustatytosios savarankiškosios Savivaldybės funkcijos – gyventojų bendrosios kultūros ugdymas ir etnokultūros puoselėjimas (dalyvavimas kultūros plėtros projektuose, muziejų, teatrų, kultūros centrų ir kitų kultūros įstaigų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas, likvidavimas ir jų veiklos priežiūra, savivaldybių viešųjų bibliotekų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas ir jų veiklos priežiūra).


2.3. Kultūros politikos strategijos principai

Demokratiškumas – tai sprendimų priėmimo būdas, reiškiantis, kad svarbūs kultūros sprendimai mieste priimami tariantis su miesto bendruomene, sudaromi konsultavimosi su bendruomene mechanizmai ir instrumentai.

Atvirumas – tai galimybės pasireikšti įvairioms menos srovėms bei kultūros reiškiniams. Viena iš pagrindinių kūrybiškumo sąlygų.

Multikultūriškumas  – tai sąlygos plėtotis įvairioms Vilniuje gyvenančių tautų kultūroms, atvirumas kitoms kultūroms, kurios praturtina vilniečių ir Vilniaus svečių supratimą apie kultūrų įvairovę ir praturtina pačią Vilniaus kultūrą.


2.4. Strateginės kultūros ir meno plėtros kryptys

Skiriame tris pagrindinius ilgalaikius tikslus (prioritetus):

  • kūrybiškumo skatinimą;
  • bendruomenės dalyvavimą;
  • tarptautinio konkurencingumo siekimą.

Kūrybiškumo skatinimas reiškia, kad Savivaldybė pati ieško kūrybiškų kultūros plėtros formų ir skatina vilniečių kūrybines galias kiekviename gyvenimo aspekte. Kūrybiškumas susijęs su atvirumu bei permainų priėmimu. Kūrybiškumas reiškia kitoniškumą ir įdomumą, skatina smalsumą, norą pamatyti, dalyvauti. Jis yra pagrindas tiek bendruomenei įtraukti, tiek ir tarptautiniam konkurencingumui pasiekti.

Bendruomenės dalyvavimas. Miesto kultūros plėtra pirmiausia turi būti nukreipta į miesto benduomenę ir sudaryti sąlygas miestiečiams, nepriklausomai nuo pajamų, amžiaus, religinių įsitikinimų, tautybės, seksualinės orientacijos, dalyvauti kultūros renginiuose ir patiems užsiimti kūrybine, kultūrine veikla.

Tarptautinio konkurencingumo siekimas susijęs su kūrybiškumu, skirtingumu, ir svarbiausia – kokybe. Kokybe visais aspektais: kultūros ir meno infrastruktūros, paslaugų, aplinkos, elgesio ir kt.

Aptarti tikslai atlieka ir kriterijų vaidmenį vertinant kultūros, meno projektus ir kultūros įstaigų veiklą.


III. Vilniaus kultūros būklės analizė

3.1. Išorės veiksniai

3.1.1. Politiniai, teisiniai veiksniai

Kultūros sričiai aktualūs pagrindiniai strateginiai tarptautiniai ir valstybės raidos planavimo dokumentai, tarptautinės kultūros sutartys ir kiti susitarimai nustato valstybės kultūros politikos kontekstą, kuris svarbus ir Vilniaus savivaldybės valdomai kultūros plėtrai.

Pagrindiniai valstybės kultūros politikos tikslai ir uždaviniai, aprašyti Lietuvos kultūros politikos nuostatose, kurioms pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 542 (Žin., 2001, Nr.42-1454), bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), taip pat Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse, patvirtintose LR Seimo 2010 birželio 30 d.

Vilniaus miesto 2002–2011 metų strateginis planas apibrėžia Vilniaus savivaldybės programines ir finansines numatytų priemonių įgyvendinimo sąlygas. 2010-2020 metų strateginis planas numato ateities kaitos gaires. Bendrasis Vilniaus miesto planas iki 2015 m.  numato kultūrinės infrastruktūros plėtros kryptis.

Atskiras kultūros sritis reglamentuojantys teisės aktai bei valstybinės plėtros programos taip pat aktualios vertinant politines valstybės ir jos sostinės kultūros politikos demokratiško ir nuoseklaus plėtojimo bei įgyvendinimo sąlygas.

Iš jų svarbiausi – Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), kurioje akcentuojama kūrybiškumo svarba didinant Lietuvos visuomenės ir ekonomikos konkurencingumą, Nacionalinio saugumo strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (Žin., 2002, Nr. 56-2233; 2005, Nr. 15-473), kurioje pabrėžiama būtinybė išsaugoti Lietuvos kultūros tapatumą reprezentuojantį kultūros paveldą; Nacionalinė darnaus vystymo strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin. 2003, Nr. 89-4029), skatinanti didinti kultūros srities atvirumą ir integralumą plėtojant socialinį, ekonominį ir ekologinį kultūros aspektus, pabrėžianti, kad kultūra yra susijusi su svarbiausiais valstybės raidos prioritetais – žinių visuomenės plėtra, nacionalinio saugumo užtikrinimu, darniu valstybės ūkio plėtojimu.

Pagrindiniai valstybinės raidos strateginiai dokumentai sudaro prielaidas stabiliai kultūros politikos plėtrai.

Kultūros sąsajas su kitomis valstybės politikos sritimis įgyvendinti padedaKūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategija, patvirtinta 2007 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-217 (Žin., 2007, Nr. 39-1460) parengta ir pateikta Švietimo ir mokslo ministerijai tvirtinti 2009 m. pradžioje, atnaujinta 2010 m., akcentuojant tarpdinstitucinės polikos būtinybę vystant KI Lietuvoje. Nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa (2008–2010 m.), patvirtinta LR Vyriausybės 2008 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1047, kuri yra pirmasis ir šiuo metu reikšmingiausias strateginis dokumentas Lietuvoje, pabrėžiantis kultūrinių industrijų reikšmę ekonomikai ir visuomenei, numatantis KI plėtros priemones. Integruota meno, mokslo, studijų ir verslo nacionalinė kompleksinė programa „Lietuvos kūrybinės ir kultūrinės industrijos“ orientuota į KI žmogiškojo kapitalo ugdymą.

Artima nagrinėjamai sričiai yra 2010 vasario 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr.163 patvirtinta Lietuvos inovacijų 2010–2020 metų strategija, kurios tikslas – „kurti kūrybingą visuomenę, sudaryti sąlygas plėtoti verslumą ir inovacijas“ sutampa ir su teikiamos Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos tikslu.

Deja, Lietuvos inovacijų strategija visiškai ignoruoja kultūrą ir meną, kaip vieną ryškiausių inovacijų ir kūrybiškumo šaltinių.

Tarptautinam šalies ir Vilniaus kultūrinio konkurencingumo įvaizdžiui itin svarbi buvo 2009 m. įgyvendinta „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programa. Pagrindinės programoje akcentuotos vertybės – miesto kultūros gyvenimo veržlumas ir vitališkumas – atliepė Lietuvos ir Europos Sąjungos skelbiamus konkurencingumo, atvirumo ir kūrybiškumo tikslus, taip pat strateginius miesto tikslus: Vilnius – Lietuvos sostinė, moderniausias Vidurio ir Rytų Europos miestas, tarptautinis politikos, verslo, mokslo ir kultūros centras – tapo rengiamos miesto kultūros politikos kelrodžiu.

Atskiras kultūros sritis reglamentuojantys Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai apibrėžia teisinį šalies ir jos sostinės kultūros kontekstą. Itin svarbus Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas (Žin., 1996, Nr. 84-2002, 2004, Nr. 153-5573) apibrėžiantis meno kūrėjo, meno kūrėjų organizacijos statusą ir įtvirtinantis paramos meno kūrėjams ir organizacijoms galimybes.

Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas (Žin., 1995, Nr. 53-1292; 2003, Nr. 59-2638) apibūdina Lietuvos Respublikos muziejų fondą, nustato Lietuvos muziejų sistemą, muziejų steigimo ir likvidavimo tvarką, muziejinių vertybių apskaitą ir apsaugą, finansavimą ir valdymą. Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymas (Žin., 1995, Nr. 51-1245; 2004, Nr. 120-4431) nustato Lietuvos bibliotekų sistemą, ryšius tarp bibliotekų, bibliotekų finansavimą ir valstybinį reguliavimą, apibūdina Lietuvos bibliotekų fondą ir jo apsaugą. Lietuvos Respublikos kino įstatymas (Žin., 2002, Nr. 31-1107) apibrėžia kino valstybinio valdymo pagrindus, nacionalinių filmų gamybos, platinimo ir viešo rodymo tvarką bei finansavimą, užsienio filmų platinimo ir viešo rodymo Lietuvoje tvarką. Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas (Žin., 2004, Nr. 96-3523) reglamentuoja teatrų ir koncertinių įstaigų vykdomą profesionalaus scenos meno veiklą, šių įstaigų finansavimą, darbuotojų darbo sąlygų ir socialinių garantijų ypatumus.

Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (Žin., 1999, Nr. 50-1598; 2003, Nr. 28-1125) reglamentuoja autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų teises (gretutines teises), autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą, kolektyvinį teisių administravimą ir gynimą. Teisinė bazė autorių teisių ir gretutinių teisių srityje yra suderinta su tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės reikalavimais

Sostinės tarptautinis kultūrinis bendradarbiavimas vyksta per daugiametes ir trumpalaikes programas, pasirašius bendradarbiavimo sutartis. Vilniaus miesto savivaldybė yra pasirašiusi 29 bendradarbiavimo sutartis: iš jų 10 susigiminiavusių miestų (town-twinning) ir 19 bendradarbiavimo sutarčių(cooperation agreements) su įvairiais pasaulio miestais, kurių pagrindiniai tikslai– skatinti dialogą tarp įvairių šalių, jų kultūros bei istorijos pažinimą ir siekti, kad kultūra būtų aiškiai pripažįstama vienu iš ekonominės ir socialinės integracijos ir pilietiškumo faktorių.

Regionų kultūros plėtros teisinį pagrindą sudaro: Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas (Žin., 2000, Nr. 66-1987; 2002, Nr. 123-5558), Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas (Žin.,1994, Nr. 101-2015), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290), Lietuvos Respublikos kultūros centrų įstatymas (Žin., 2004, Nr. 120-4435), Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 14-352; 2008, Nr. 81-3183), Muziejų įstatymas, Bibliotekų įstatymas, Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas (Žin., 1999, Nr. 82-2414), Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 32-852; 2002, Nr. 123-5507), Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571).

Nuo 2005 m. balandžio 19 d. įsigaliojo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nauja redakcija (pakeitimai 2007-07-19 ir 2007-07-21), kurios tikslas – pertvarkyti ir sustiprinti kultūros paveldo apsaugos administravimą, siekti, kad kultūros paveldas būtų integruotas į kitas valstybės gyvenimo sritis.

Siekiant įgyvendinti šiuos paveldo apsaugos pertvarkos principus, vykdoma Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos ir atgaivinimo programa ir kitos programos bei sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto. Sukurti visi numatyti poįstatyminiai aktai, reikalingi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui įgyvendinti. Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas nustato bendrus lietuvių etninės kultūros valstybinės globos pagrindus, jos apsaugos ir tęstinumo priemones bei sąlygas.

Visuomenės informavimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 71-1706; 2006, Nr. 82-3254) nustato viešosios informacijos gavimo, parengimo, platinimo tvarką ir viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų ir žurnalistų teises bei atsakomybę.

Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus. Įstatymiškai įteisinta galimybė Lietuvos gyventojams dalį (2 proc.) savo pajamų skirti pasirinktos kultūros įstaigos veiklai remti.

Nepaisant palankios teisinės ir politinės aplinkos tendencijų, tiek nacionaliniuose, tiek Vilniaus miesto strateginiuose dokumentuose kultūros vaidmuo atskleistas nepakankamai. Svarbiausiame sostinės dokumente – strateginiame plane – kultūriniai prioritetai integruoti į žinių ekonomikos, turizmo ir infrastruktūros programas. Kultūra, kaip savarankiška miesto plėtros sritis, nėra išskirta. Menkai atskleistas kultūros vaidmuo formuojant tarptautinį miesto įvaizdį, telkiant vietinę bendruomenę. Ženkliai didesnis dėmesys kultūrai atsispindi Vilniaus miesto strateginiame plane, apimančiame 2010-2020 m. laikotarpį.

Nors pagrindiniai valstybės raidos strateginiai dokumentai sudaro prielaidas stabiliai kultūros politikos plėtrai, kultūra juose vis dar traktuojama kaip gretutinis veiksnys siekiant kitų strateginių tikslų. Nepakankamai išnaudotos kultūros ir meno galimybės skatinant inovacijas, įskaitant ir ekonomines, kuriant geresnę gyvenimo kokybę, sprendžiant socialines problemas. Kultūra ir kūrybiškumas menkai integruoti į tarpsektorines Valstybės programas. Pasigendama tarpinstitucinio bendradarbiavimo, veiklų ir lėšų koordinavimo tarp atskiras sritis kuruojančių ministerijų, taip pat valstybės ir savivaldybės lygmenyse.

Įvardintų ilgalaikių strategijos tikslų kontekste išorinis politinis-teisinis aspektas yra neutralus, t.y. sukuriantis prielaidas kultūros plėtrai, tačiau neskiriantis tam prioriteto. Todėl itin svarbu, kokią vietą visuomenės kūrybiniai gebėjimai užims rengiamoje Lietuvos ilgalaikės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“.


3.1.2. Ekonominiai veiksniai

Vilnius yra aktyviausiai besiplečiantis Lietuvos miestas, pasižymintis aukščiausiu BVP, tenkančio vienam gyventojui, lygiu ir sparčiausiais augimo tempais. Vilniaus potencialą didžiąja dalimi lemia sostinės statusas, atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios institucijų bei užsienio investicijų koncentracija, veikiančios didžiosios bendrovės ir pagrindinės finansinės institucijos. Šalies bendrasis vidaus produktas 2009 m. pradžioje buvo 20981,0 mln. litų, kurio apie 39 proc. sukuriama Vilniaus apskrityje ir, palyginti su 2008 m. tuo pačiu laikotarpiu, sumažėjo 12,6 procento.

Vilniaus miestas pritraukia apie 2/3 visų tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje, kurios 2009 m. pabaigoje siekė 34,2 mlrd. litų, tačiau buvo 3,7 procento mažesnės nei 2008 m. (35,50 mlrd. litų). Vienam Vilniaus miesto gyventojui tenka tris kartus daugiau investicijų, palyginti su šalies vidurkiu[1]. Sostinės gyventojams palankesni ir gaunamų pajamų rodikliai. Statistikos departamento atliekamo namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, vidutinės disponuojamosios pajamos (piniginės ir natūrinės) 2008 m. Vilniaus apskrityje buvo 1 186 litai vienam asmeniui per mėnesį. Per pastaruosius trejus metus jos išaugo 354 Lt ir yra 200 Lt didesnės negu šalies vidurkis.

Didžiausią įtaką disponuojamųjų pajamų augimui 2008 m. turėjo samdomojo darbo pajamų didėjimas. Vilniaus apskrityje jos per 213 Lt didesnės vienam namų ūkio nariui negu šalies vidurkis.

Vartojimo išlaidų statistika atskleidžia, kad kultūros ir laisvalaikio reikmėms statistinis vilnietis gali skirti tik 4,8 proc. disponuojamų pajamų. Tuo tarpu didžioji dalis jų atitenka pirmo būtinumo reikmėms – maistui, nealkoholiniams gėrimams (34,8 proc) ir būsto išlaikymui (12,6 proc.).

Vilniuje koncentruota ir šalies ūkio subjektų infrastruktūra. 2010 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 83 tūkst. veikiančių ūkio subjektų, iš jų 20,4 tūkst. registruoti ir vykdo veiklą Vilniaus mieste (25 proc.). Dauguma įmonių veikia paslaugų sektoriuje (82,5 proc.), tuo tarpu bazinių veiklos rūšių (pramoninė gamybos, žaliavų, kuro, energetikos) įmonės sudaro mažesnę dalį. Toks santykis tarp paslaugų ir gamybos sektorių būdingas Europos šalių sostinėms, kuriose sutelktas šalies politinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas. Šių metų pradžioje, palyginti su 2009 m. pradžia, veikiančių ūkio subjektų sumažėjo 1,6 procento. Didžiausi pokyčiai užfiksuoti statybos, apdirbamosios gamybos ir viešojo valdymo, mažiausi – nekilnojamo turto operacijų, administracinės ir aptarnavimo veiklos bei kitose aptarnavimo srityse.

Vilniuje veikia daugiau nei ketvirtadalis šalies įmonių, iš kurių 2/3 dirba prekybos ir paslaugų sektoriuje. Miestas pirmauja šalyje pagal pramonės pardavimus, gyvenamosios statybos apimtis. Iš miesto įmonių surenkama apie 94 proc. visų Vilniaus apskrities mokesčių, sumokėtų į nacionalinį biudžetą, arba 22 proc. nacionalinio biudžeto. Ekspertų vertinimais, Vilniaus mieste visi šie ūkio sektoriai sukuria apie 90 proc. Vilniaus apskrities ir apie 25 proc. – šalies BVP.

Kita vertus, palankioms tendencijoms didelės įtakos turėjo pasaulinis ekonomikos sąstingis bei 15-osios Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtas krizės įveikimo planas, lėmęs kultūros prekių ir paslaugų kainų augimą bei finansavimo kultūrai mažėjimą. Dėl to dalis kultūros įstaigų ir paslaugų tiekėjų buvo privesti apriboti vykdomas veiklas. Kai kurios kultūros prekės ir paslaugos tam tikrai visuomenės daliai gali tapti neprieinamos. Dėl pasaulinės krizės ženkliai buvo sumažintas ir strateginio projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ biudžetas, todėl projekto ilgalaikis poveikis ypač vietinės kultūros infrastruktūros ir miesto įvaizdžio kūrimo prasme buvo mažesnis nei tikėtasi.

Prie nepalankių ekonominių rodiklių reikia paminėti kultūros ir meno darbuotojų atlyginimus. Jų darbo užmokestis vis dar nepagrįstai mažas ir nesiekia šalies vidutinio darbo užmokesčio. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 401 (Pavadinimo pakeitimai: Nr. 962, 2009-08-26, Žin., 2009, Nr. 107-4481 2009-09-08) patvirtino Kultūros ir meno darbuotojų darbo užmokesčio didinimo 2009–2013 metų programą, tačiau ekonominė krizė ir ankstesnės Vyriausybės priimti nepamatuoti įsipareigojimai akivaizdžiai neleis šios programos įgyvendinti.

Ekonomines kultūros plėtros sąlygas pablogino po 2009 m. sausio 1 d. įgyvendinti pradėta Mokesčių reforma Lietuvoje. Panaikinus PVM lengvatas leidybos, pramogų organizavimo, viešbučių aptarnavimo ir kitoms KI arba tiesiogiai susijusioms veikloms, sumažėjo šių sričių konkurencingumas, pablogintos sąlygos plėtoti kūrybinius verslus asmenims, užsiimantiems individualia veikla bei dirbantiems pagal autorines sutartis – jiems taikomi mokesčiai padidėjo 2–3 kartus.

Kultūros paslaugų ir prekių vartojimui įtakos turi ir mažėjantys užsienio turistų srautai. Greta pasaulinės ekonomikos krizės atvykstamąjį turizmą itin apribojo 2009 m. nutraukti tiesioginiai skrydžiai į Vilniaus oro uostą. Statistikos departamento duomenimis, 2009 metų pirmąjį pusmetį visose Vilniaus kolektyvinio apgyvendinimo įmonėse buvo apsistoję 246 496 svečiai, kurie praleido 470 206 naktis. Palyginti su tuo pačiu 2008 metų laikotarpiu, svečių ir nakvynių skaičius atitinkamai sumažėjo 20,9 proc. ir 17,3 proc. Per pirmąjį 2009 metų pusmetį Vilniaus viešbučiuose ir svečių namuose apsistojo 9,9 proc. mažiau nei per tą patį 2008 metų laikotarpį. Vilniui nepalanki ir lyginamoji Baltijos sostinių turistų srautų analizė, kurioje neabejotinas regiono lyderis yra Talinas.

1 lentelė. Baltijos šalių palyginimas. Turizmas.

Viešbučiai
Vietų skaičius Suteikta nakvynių
Estija 22 694 3 440 647
Talinas 11 768 1 822 227
Latvija 15 749 2 252 359
Ryga 9 432 1 622 590
Lietuva  21 871 2 591 262
Vilnius 7 105 1 051 433

Dokumento atnaujinimo data: 2009 02 11

Ekonominį kultūros plėtros kontekstą teigiamai veikia augantis kūrybinių industrijų (KI) sektorius. Pagal Statistikos departamento duomenis, KI sektoriuje Lietuvoje 2007 metais veikė 6 149 įmonės, kuriose dirbo 61 297 darbuotojų. Tai sudarė 8 proc. visų Lietuvoje veikusių įmonių, jose dirbo 4,02 proc. visų Lietuvoje užimtų žmonių. KI sektoriuje kasmet vidutiniškai susikuria apie 246 naujas įmones, dirbančiųjų skaičius vidutiniškai padidėja 1 049 naujais darbuotojais. KI įmonių augimas 2006–2007 metais siekė 8 proc. ir 2,84 proc. augo darbuotojų skaičius.

2 lentelė. Kūrybinių industrijų sektoriaus įmonės.

Rodiklio pavadinimas 2005 m. 2006 m. 2007 m.
KI įmonių skaičius 5 412 5 693 6 149
KI įmonių skaičiaus augimo tempai (%) 5,19 8,01
KI darbuotojų skaičius 58 149 59 605 61 297
KI darbuotojų skaičiaus augimo tempai (%) 2,50 2,84
Viso įmonių skaičius Lietuvoje 72 330 73 344 76 516
KI įmonių dalis nuo Lietuvos įmonių (%) 7,5 7,8 8,0
Viso užimtų žmonių skaičius Lietuvoje 1 484 000 1 498 000 1 525 000

Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Šie duomenys rodo, kad KI sektorius yra sparčiai besiplečiantis ir turi didelį potencialą. Nuolat didėjantis darbuotojų kiekis rodo, kad naujai besikuriančioms įmonėms jų reikia vis daugiau. Darbuotojų skaičius sparčiausiai augo reklamos, architektūros, meno įrenginių eksploatavimo, meninės ir literatūrinės kūrybos veiklose. Tačiau akivaizdu, kad kūrybinis ir mokslinis potencialas šalyje išnaudotas nepakankamai. Tai byloja faktai, kad 2007 metų Europos inovacijų švieslentės duomenimis, Lietuva pagal suminį inovatyvumo indeksą (toliau vadinama – SII) 0,27 užimė 19 poziciją tarp ES-27 valstybių, nors inovacijų įeigos grupėje Lietuvos veiksnių, skatinančių inovacijas, rodikliai buvo aukštesni už ES-27 vidurkį, tuo tarpu pagal 2009 m. SII rodiklius Lietuva atsidūrė 28 pozicijoje (Latvija – 31, Estija – 21), o veiksnių, skatinančių inovacijas, rodikliai tapo žemesni už ES-27 vidurkį.

Atkreiptinas dėmesį į faktą, kad greta pagrindinių inovacijų šaltinių Lietuvoje nurodyta aukšta darbo jėgos kvalifikacija, ypač doktorantų skaičius, tačiau vykdoma aukštojo mokslo reforma, orientuota į bakalauro studijas, šį rodiklį gali stipriai sumažinti.

Analizuojant žmogiškųjų išteklių panaudojimo galimybes ekonomikos augimo aspektu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors kūrybinių industrijų specialistų šalyje parengiama santykinai daug, šios srities specialistai nėra įtraukti į Mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) programą.

Prie teigiamų ekonominių veiksnių minėtina sostinės kultūros įstaigų galimybė dalyvauti LR Kultūros ministerijos vykdomose kultūros ir meno rėmimo, ES kultūros rėmimo, ES struktūrinių fondų programose. Tačiau išorinio finansavimo priemonės dažnai aplenkia kultūros ir kūrybinių industrijų sektorių dėl kultūros ir KI įmonių veiklos specifikos, neatitinkančios formaliųjų programų reikalavimų, pritaikytų tradicinėms verslo įmonėms.

Apibendrinant galima teigti, kad dideli Vilniaus ekonominės ir socialinės plėtros mastai bendrųjų Lietuvos ekonominės ir socialinės raidos tendencijų kontekste yra reikšmingi miesto kultūros infrastruktūrai ir gyvenimui. Santykinai aukštesnės sostinės gyventojų pajamos ir stabilesnė paslaugų sektoriaus plėtra sudaro palankesnes sąlygas kultūrinių paslaugų plėtrai ir jų vartojimui, tačiau kultūros ir laisvalaikio reikmėms statistinis vilnietis gali skirti tik 4,8 proc. disponuojamų pajamų. Didžioji dalis jų atitenka pirmo būtinumo reikmėms. Nekonkurencingas ir kultūros srities darbuotojų darbo užmokestis.

Nors mieste koncentruotas kultūrinių industrijų žmogiškasis ir infrastruktūrinis potencialas, jo galimybės nėra išnaudotos. Į kultūrą ir kūrybos ekonomiką valstybė investuoja nepakankamai. Kultūra menkai integruota į šalies ekonomikos konkurencingumą skatinančias programas. Tuo tarpu nesant gausių gamtinių išteklių ir daug pigios darbo jėgos, būtent visuomenės kūrybiniai gebėjimai yra jos tvarumo iš konkurencingumo pagrindiniai ištekliai.

Įvardintų ilgalaikių tikslų atžvilgiu išorinė ekonominė aplinka vertintina kaip mažinanti dalyvavimo galimybes, menkai orientuota į tarptautinio konkurencingumo, kūrybiškumo skatinimą.

3.1.3. Socialiniai veiksniai

2009 m. pradžioje Vilniuje gyveno 558,2 tūkst. žmonių, t.y. 16 proc. visų Lietuvos gyventojų. Etninė Vilniaus gyventojų sudėtis gerokai skiriasi nuo šalies vidurkio. Tai lėmė istorinės, administracinės ir ekonominės priežastys. Sparčiai besiplečiantis Vilnius buvo atviras ir iš Rytų, ir iš Vakarų atvykstantiems kitataučiams. Ilgainiui mieste ėmė kurtis stiprios lenkų, rusų, žydų, vokiečių, karaimų ir kitos bendruomenės. Kiekviena jų savaip prisidėjo prie kultūrinio ir ekonominio miesto formavimosi.

Vilniuje sukoncentruota dauguma Lietuvos mokslo įstaigų. Beveik trečdalis sostinės gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą, ir šis rodiklis kasmet didėja. Tai sudaro palankias sąlygas didinti gyventojų kultūrinę kompetenciją, skatinti naujas bendruomenės meno ir kultūros iniciatyvas, kelia aukštus kultūrinio gyvenimo kokybės reikalavimus.

Įvairių tautybių ir konfesijų sukurtas kultūros vertybes paveldėjusiame mieste gyvena daugiau negu 40 tautybių (Lietuvių – 58 proc., lenkų – 19 proc., rusų – 14 proc.) ir daugiau negu 17 tikybų (Romos katalikų – 66 proc., ortodoksų – 10 proc., 13 proc. – nepriskiria jokiai konfesijai) gyventojai.

1 pav. Vilniaus gyventojai pagal tautybę ir pagal tikybą

Kiekybinis santykis tarp lietuvių katalikų daugumos ir kitų miesto gyventojų dalies yra palankus siekiant išsaugoti nacionalinį Lietuvos sostinės tapatumą ir puoselėjant turtingas kitų kultūrų įvairovės tradicijas dialogo ir tolerancijos dvasia.

Nors natūrali gyventojų kaita (skirtumas tarp gimusiųjų ir mirusiųjų skaičiaus) 2008 m. Vilniaus apskrityje buvo neigiama (- 0,7 tūkst.), bet mažesnė nei 2007 metais (- 2,3 tūkst.).

Gyventojų natūralus prieaugis Vilniaus apskrityje 2009 m. sausio–lapkričio mėn. buvo teigiamas – 533 gyventojai (2008 m. sausio–lapkričio, mėn. – minus 696).

Gyventojų skaičių mieste papildo ir iš kitų šalies regionų ir užsienio atvykstantys gyventojai. Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, 2009 m. sausio 1 d. Vilniaus apskrityje gyveno 849,9 tūkst. gyventojų, t. y. 1 808 gyventojais daugiau nei prieš metus, ir sudarė daugiau kaip ketvirtadalį (25,4 proc.) Lietuvos gyventojų. Tuo tarpu  Lietuvoje 2009 m. pradžioje gyveno 3 350,1 tūkst. gyventojų, t. y. per metus jų sumažėjo 16,3 tūkst. Nuo 2000 metų gyventojų Lietuvoje sumažėjo 3,9 procento. Vilniaus apskritis 2009 metų pradžioje buvo vienintelė, kurioje gyventojų ne sumažėjo, bet padaugėjo.

Į Vilniaus apskritį per 2008 m. atvyko 15 925 gyventojai (iš jų į miestus – 11 463, į kaimus – 4 462 gyventojai), išvyko – 13 373 (atitinkamai 10 224 ir 3 149 gyventojai). Taigi per 2008 m. Vilniaus apskrityje migracijos saldo išliko teigiamas – 2 552. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybėse daugiau gyventojų atvyko negu išvyko.

Gyventojų skaičius yra vienas iš pagrindinių rodiklių, nusakančių rinkos dydį ir ekonomikos plėtros galimybes. Regione 300 km atstumu aplink Vilnių yra 16 mln. Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos gyventojų. Tarp Baltijos sostinių pagal šį rodiklį Vilnius yra neabejotinas lyderis. Ryga nuo Vilniaus atsilieka 2 kartus (8 mln. gyv.), Talinas kartu su Helsinkiu ir Sankt Peterburgu – 1,6 karto (10 mln. gyv.).

Prie teigiamų socialinių tendencijų minėtina Vilniaus gyventojų sudėtis: 87,71 proc. sudaro jauni ir darbingo amžiaus žmonės (įskaitant vaikus).

3 lentelė. Vilniaus gyventojų sudėtis 2009

 

Eil. Nr. Rodiklis Gyventojų (šeimų) skaičius
2. Iš bendro gyventojų skaičiaus:
2.1.      vaikai (iki 15 m. amžiaus) 83 634
2.2.      darbingo amžiaus gyventojai 376 002
2.3.      pensinio amžiaus gyventojai 96 097

Kita vertus, esant sudėtingai šalies ekonominei situacijai, sostinėje auga bedarbystė. Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis 2010 m. pradžioje Vilniaus mieste 12,4 proc., Lietuvoje – 13,3 proc.

Prie neigiamų socialinių tendencijų minėtinas nepakankamas kultūros integravimas į socialinių miesto bendruomenės problemų sprendimą, tvarios visuomenės kūrimą, gyvenimo kokybės ugdymą, taip pat netolerancijos plitimas miesto bendruomenėje. Nors Diskriminacijos suvokimo tyrimas rodo, kad diskriminacija dėl tautinės, religinės priklausomybės ar įsitikinimų, Lietuvos gyventojų nuomone, nėra tokia paplitusi kaip dėl negalios, amžiaus ar lyties, tačiau tarp nelietuvių santykinai didesnis nedarbas. Tautinės mažumos pasižymi silpnesniu socialiniu mobilumu ir pačios prasčiau vertina savo pasiektą socialinį statusą.

Netolerancija Lietuvoje stiprėja. Tuo tarpu teisinė sistema nepasirengusi sustabdyti ksenofobijos apraiškų.

Pasigendama kultūrinės infrastruktūros neįgaliesiems, kuriems trūksta ne specialių renginių (vienadienio dėmesio), o galimybės patekti į renginius visiems.

Lietuviai, santykinai labiau nei kitų ES šalių gyventojai, susirūpinę diskriminacija, patiriama dėl amžiaus. Į vyresnio amžiaus žmonių interesus neatsižvelgiama, jiems sunku gauti reikiamas socialines paslaugas. Kita vertus, Lietuvoje nėra gera gyventi ir jauniems žmonėms – 71,6 proc. jų, progai pasitaikius, norėtų išvažiuoti gyventi į užsienį.

Homofobijos mastą Lietuvoje atskleidžia statistika, teigianti, kad 67 proc. gėjų ir lesbiečių neprisipažįsta šio fakto net savo tėvams. Pastebima tendencija, kad daugelis diskriminuojamų grupių labiau linkę išvykti į užsienį, nes Lietuvoje negali rasti darbo arba nesijaučia laisvi ir saugūs.

Prie teigiamų socialinių tendencijų minėtinas teigiamas bendruomenės nusiteikimas ir pozicija kultūros atžvilgiu. Remiantis Eurobaromentro pateikta statistine informacija, 78 procentams lietuvių kultūra yra asmeniškai svarbi.

Visuomenėje auga kultūrinių industrijų produktų ir paslaugų poreikis. Pagal atskirų KI sričių apyvartą, Vilniuje ženkliai pirmauja reklamos sektorius (23,5 proc. Vilniaus KI pajamų – iki 1,9 mlrd. Lt/m.).

Apibendrinant galima teigti, kad išorinė socialinė aplinka yra potencialiai palanki tarptautiniam konkurencingumui stiprinti (didelė gyventojų koncentracija, tautinė, etninė, kultūrinė įvairovė, daug jaunimo), bendruomenės dalyvavimui ir kūrybiškumui skatinti (palankus požiūris į kultūrines veiklas). Kita vertus, turimas potencialas nėra pakankamai išnaudojamas. Skirtingų tautinių, etninių, kultūrinių bendruomenių veikla nėra tikslingai koordinuojama, skatinama, todėl neretai plėtojama stichiškai. Į vyresnio amžiaus žmonių interesus neatsižvelgiama, jiems sunku gauti reikiamas socialines paslaugas. Kita vertus, 71,6 proc. jaunų žmonių, progai pasitaikius, norėtų išvažiuoti gyventi į užsienį. Stiprėjanti netolerancija, teisinės bazės ir kryptingos veiklos jai stabdyti stoka, nesudaro sąlygų mažumų bendruomenėms įtraukti ir kūrybiškumui skatinti.


3.1.4. Technologiniai veiksniai

Naujų informacinių technologijų plėtra, spartus tobulėjimas lemia intensyvius informacinės visuomenės pokyčius. Šiuolaikinės informacinės technologijos sukuria palankias sąlygas visų kūrybinių produktų ir paslaugų rinkodarai nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Tai sudaro prielaidas šalyje sukurtų kultūrinių paslaugų ir produktų pasaulinei auditorijai.

Technologinei aplinkai svarbi ir pastaraisiais metais itin aktyvi nacionalinė inovacijų politika, orientuota į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą. Šios tendencijos atsispindi šalies Nacionalinėse kompleksinėse programose, taip pat struktūrinių fondų finansuojamose programose. Tai ypač aktualu kultūrinių industrijų skatinimui. Šiuo aspektu svarbūs ir technologinės infrastruktūros pasikeitimai – šalyje ir sostinėje įsteigti pirmieji kultūriniai ir kūrybiniai inkubatoriai, suteikiantys technologinę ir infrastruktūrinę bazę kūrybinių verslų plėtrai.

Prie teigiamų technologinių veiksnių priskirtinas ir nacionalinių kompiuterinių tinklų kūrimas, ypač Lietuvos mokymo, mokslo ir tyrimo institucijas jungiantis Lietuvos mokslo ir studijų kompiuterių tinklas LITNET. Bendras prie LITNET prijungtų institucijų skaičius siekia 900, o naudotojų skaičius – 200 tūkst. ribą. Sukurtas Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas (LABT), integrali bibliotekų informacinė sistema, apimanti komplektavimo, katalogavimo, klasifikavimo, dalykinimo, skaitytojų registravimo, spaudinių paieškos ir išdavimo, tarpbibliotekinio abonemento, administravimo ir apskaitos posistemius.

Prie teigiamų technologinės aplinkos aspektų sostinėje minėtinas ir sostinės gyventojų kompiuterinis raštingumas – pusė Vilniaus apskrities gyventojų kasdien naudojasi internetu.

4 lentelė.  Vilniaus apskrities namų ūkiai, turintys asmeninį kompiuterį ir interneto prieigą (proc.)

2005
I ketvirtis
2006
I ketvirtis
2007
I ketvirtis
2008
I ketvirtis
2009
I ketvirtis
Kompiuteris 35,5 46,4 51,4 54,8 57,6
Interneto prieiga 19,3 41,3 50,0 58,2 61,6

Nepaisant įvardintų teigiamų tendencijų, akivaizdu, kad daugelį kultūros sričių inovaciniai ir naujų technologijų diegimo procesai aplenkia dėl formalių reikalavimų specifikos, taip pat dėl nepakankamo pačių kultūros institucijų pasirengimo įsisavinti struktūrinių fondų lėšas.

Ryškiai juntama ir tarpsektorinio bendradarbiavimo, skatinant kūrybiškumą ir inovacijas, stoka. Pasigendama tarpsektorinių programų. Skatinant aukštųjų technologijų, eksperimentinės plėtros, kūrybos, mokslo ir verslo partnerystę, būtina nuosekliai, strategiškai kurti ne tik KI produkcijos komercializavimui skirtą infrastruktūrą, bet ir tikslingą į potencialiai konkurencingas veiklas/produktus orientuotą programą.

Didžiąja dalimi veikiančių mokslo technologijų ir meno inkubatorių veikla orientuota ne į stimuliuojančios infrastruktūros („kietosios ir minkštosios“) sukūrimą ir plėtojimą, o į elementarią patalpų ir technologinės bazės nuomą bei aptarnavimą. Pozityvaus socialinio kapitalo formavimas ir plėtra turėtų būti vienas iš pagrindinių menų inkubatorių tikslų. Menų inkubatoriuose turėtų dirbti specialistai, profesionaliai formuojantys kūrybišką bendruomenę, jos ryšius bei integracijos strategijas į kitas bendruomenes.

Apibendrinant galima teigti, kad turimos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros infrastruktūros kokybė, su retomis išimtimis, netenkina dabartinių kūrybos, mokslo ir verslo poreikių. Atskiri veiksmai nėra koordinuojami valstybiniame ir miesto lygmenyse, todėl nesukuria sinergijos, nesiformuoja kūrybiniai klasteriai.

Nepakankamas dėmesys informacinių technologijų teikiamų galimybių versle ir perspektyvaus fundamentalių ir taikomųjų mokslų potencialo panaudojimui, kūrybiškumui ir inovacijoms lemia Lietuvos ūkio bei darbo rinkos orientaciją į žemos kvalifikacijos darbuotojų reikalaujančias ekonomikos sritis. Kūrybiškumo bei su juo susijusio atsinaujinimo stoka gali sukurti prielaidas stagnacijai, negalėjimui reaguoti į aplinkybių kaitą kultūroje, versle ir kitose srityse, nesudaro galimybių atsirasti naujovėms Lietuvoje, veda prie mėgdžiojimo ir pasikartojimo, o tai savo ruožtu mažina tarptautinio konkurencingumo galimybes.

3.2. Vidiniai veiksniai

Kultūrinis planavimas apima platų miesto kultūrinių išteklių spektrą, kuris atsiduria kultūrinio žemėlapio centre. Kūrybiniai miestai reikalauja naujų sistemų ir infrastruktūros, kuri turi derinti kultūrinius ir kūrybinius išteklius, skatinti viešo-privataus-visuomeninio sektorių bendradarbiavimą.

Tokio bendradarbiavimo stoką neretai lemia informacijos išsisklaidymas. Todėl būtina šią informaciją suvienyti ir panaudoti kultūros plėtros planavimo procesui.

Prie miesto kultūrinių išteklių priskirtina:

  1. kultūrinis ir gamtinis paveldas;
  2. miesto urbanistinė aplinka ir kultūros infrastruktūra;
  3. kultūros paslaugas teikiančios institucijos;
  4. kultūriniai renginiai ir festivaliai;
  5. kūrybinės industrijos;
  6. sprendimų priėmimas;
  7. finansai;
  8. žmonių ištekliai;
  9. informacija ir komunikacija;
  10. kultūrinis švietimas.


3.2.1.Kultūrinis ir gamtinis paveldas

Miesto kultūros paveldas – per amžius sukauptos įvairiatautės ir skirtingoms konfesijoms priklausančios kultūrinės patirties visuma. Vilniaus kultūra šiandien turi daugelio kultūrų bruožų, nes ir šiandien tautinės mažumos – lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai ir kt. – Vilniuje sudaro 42 proc. gyventojų. Mieste veikia daugybė čia gyvenančių tautų meno ir kultūros organizacijų bei institucijų.

Labiausiai gyventojų vertinama Vilniaus kultūros sritis yra jo nekilnojamasis paveldas (2003–2004 metais atlikto sociologinio tyrimo duomenimis). Neatsitiktinai įvairius Europos architektūros stilius atspindintis Vilniaus senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, nemažiau nei garsusis Vilniaus barokas, vertinama unikali jo medinė architektūra.

Šiuo metu Vilniaus mieste į Kultūrinių vertybių registrą įrašyta 11 urbanistikos paveldo objektų, 21 statinių kompleksų, 11 archeologinių vietų.

Vilniaus savitumą ir išskirtinumą taip pat formuoja unikali gamtinė aplinka su dviem regioniniais parkais.

Kultūrinio paveldo apsauga ir pritaikymas šiuolaikinėms vartojimo reikmėms integruoti į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 m. Bendrajame plane siekiama išryškinti, išsaugoti ir plačiau panaudoti Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo savitumą kuriant miesto įvaizdį, didinant tarptautinį konkurencingumą, skatinant visuomeninę ekonominę paskirtį, ypač kultūrinį turizmą. 1998–2005 m. pastebėtos teigiamos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos tendencijos: pagal Senamiesčio atgaivinimo strategijos programas buvo tvarkyti svarbūs kompleksiniai Senamiesčio objektai; pagerinta daugelio Senamiesčio, Gedimino prospekto zonos, Užupio pastatų ir erdvių fizinė būklė. Tvarkyti svarbūs nekilnojamojo kultūros paveldo kompleksai: atkurti Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelio statiniai, atkuriami Žemutinės pilies Valdovų rūmai, renovuotas Bernardinų vienuolyno ansamblis, šv. Onos bažnyčia. Planingai tvarkytos istorinės Rasų, Antakalnio, Saulės ir Užupio žydų kapinės. Įrengta Senamiesčio apžvalgos vieta Maironio ir Subačiaus gatvių sankirtoje. Renovavus Vilniaus universiteto observatoriją, atsirado naujas senamiesčio apžvalgos aukštuminis taškas. Pradėtas tvarkyti Kūdrų parkas Senamiestyje, rekreacijai ir turizmui pritaikomi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų kultūros paveldo objektai, ruošiamasi Trakų Vokės parko atgaivinimui. Įgyvendinta statinių dekoratyvinio apšvietimo programa.

Tačiau nepakankamai efektyvi išliko apsaugos įgyvendinimo kontrolė. Išnyko žymus skaičius vertybės statuso neturinčių senųjų medinių pastatų Šnipiškių, Užupio, Žvėryno istoriniuose priemiesčiuose. Dėl naujų aukštų pastatų miesto centro dešiniajame Neries krante, Naujamiestyje ir Senamiestyje pakito Senamiesčio siluetai ir panoraminiai vaizdai, buvo sumenkinta jo istorinių vertikaliųjų dominančių – Aukštutinės pilies ir bažnyčių bokštų – vizualinė svarba.

Nevykdyta 1998 m. Bedrajame plane numatyta išskirtinės vertės objektų tvarkyba: Sapiegų, Radvilų, Sluškų rūmų ansamblių, buvusios Miesto gynybinės sienos kompleksto restauravimas ir išryškinimas (buvęs numatytas prioritetine Senamiesčio tvarkybos programa). Nepakankamai gera kitų statinių kompleksų, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą, būklė. Iki šiol nesutvarkyti buvę vienuolynų ansamblių sodai, Sapiegų rūmų sodas, nepakankamai tvarkomas Sereikiškių parkas.

Šiuo metu kultūrinis paveldas yra vienas svarbiausių Vilniaus kultūrinio turizmo išteklių, kuris taip pat prisideda prie paveldo išsaugojimo, jį propaguodamas bei dalyvaudamas bendroje miesto ar vietovių plėtroje. Kultūrinis turizmas – taip pat svarbi verslo ir ekonomikos sritis, Lietuvoje remiama iš ES struktūrinių fondų pagal 2007–2013 metų programą „Paveldas ir turizmas“.

Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane iki 2015 m. pateikti konkretūs kultūros paveldo vietovių bei objektų naudojimo turizmui pasiūlymai, atsižvelgiant į tris turistų tikslines grupes: užsienio, krašto-regiono bei vietos lankytojus. Geriausiai visų trijų grupių poreikius atitinka Senamiestis, tačiau jame turizmo plėtrą sunkina neišspręstos transporto problemos. Pėsčiųjų trasų stoka, parkavimo aikštelių Senamiesčio prieigose trūkumas.

Kultūrinio paveldo išteklių turizmo plėtroje analizė pateikta Vilniaus miesto turizmo plėtros strategijoje 2008–2010 m., kurioje tarp 140 kultūros paveldo objektų identifikuotų Vilniaus mieste išskirti turizmo plėtrai aktualiausi:

Vilniaus senamiestis, Aušros vartai, Vilniaus Arkikatedra ir jos aikštė, Viešpaties Jėzaus arba Trinitorių bažnyčia, buvęs Vilniaus Laterano Kanauninkų vienuolynas bei Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Šv. Onos bažnyčia, Vilniaus universitetas, Tymo kvartalas, Rasų kapinės, Bernardinų kapinės, Pūčkorių piliakalnis, Rokantiškių piliavietė, Rokantiškių pilkapiai, Trakų Vokės dvaras, Markučiai.

Nesunku pastebėti, kad dauguma įvardintų objektų koncentruojasi nedideliame geografiniame miesto fragmente – senamiestyje – ir atlieka tik edukacinio-pažintinio turizmo funkcijas.

Kompleksinių projektų-programų parengimui prioritetine tvarka BP yra pateikiamos šešios lankymo zonos: 1. Verkių kultūrinis draustinis; 2. Vilnios slėnis; 3 Sapieginė; 4. Karoliniškių draustinis; 5. Žalieji ežerai ir 6. Ribiškės kalvynas.

Nors ir 1998 m. Vilniaus BP buvo pateikti pasiūlymai rengti lankymo zonų projektus, tokių planų rengimą pradėjo tik Pavilnio ir Verkių regioniniai parkai.

Numatytas turizmui pasirinktų maršrutų detalizuotų schemų parengimas parenkant lankymo objektus pagal pasiūlytas kultūros ir gamtos paveldo vietoves:

  • Vilniaus senamiesčio maršrutas;
  • Vilniaus centro, kaip Naujamiesčio dalies su Šnipiškėmis ir Žvėrynu, maršrutas;
  • Petro ir Povilo bažnyčios – Antakalnio maršrutas;
  • saugomose teritorijose: Sapieginės zonos, Verkių zonos bei Vilnios slėnio arealo maršrutai;
  • atskiros svarbios užmiesčio kultūrinio turizmo trasos su parinktais miesto teritorijos objektais:
  • Vilnius–Trakai (įjungiant Trakų Vokės dvaro sodybą);
  • Vilnius–Kernavė (pro Pilaitę);
  • Vilnius–Medininkai (su Liepkalnio zona).

Atskiras investicijas planuojama skirti senamiesčio viešosioms erdvėms, pasižyminčioms išskirtine kultūrine verte. Tikimasi įtraukti vietos bendruomenes ir atskirų objektų savininkus bei naudotojus į nekilnojamojo paveldo išsaugojimą; bendradarbiauti su kaimyninėmis Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybėmis rengiant bendras nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, kultūrinio turizmo plėtotės ir etnokultūros tradicijų rėmimo programas, gretimų vietovių ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektų.

Greta materialaus paveldo, svarbus miesto kultūrinio paveldo išteklius yra žmonių veikla, pasireiškianti per tradicinius amatus, menus, renginius ir pan. Šie ištekliai turėtų būti intensyviau išnaudojami kaip visų kitų išteklių elementų jungiamoji grandis, formuojant miesto turizmo išteklių pateikimą turistams bei stiprinanti jų patrauklumą.

Vertinant strategijoje numatytų ilgalaikių tikslų aspektu, kultūrinis ir gamtinis Vilniaus paveldas yra potencialiai konkurencingas tarptautiniu mastu, palankus bendruomenės dalyvavimo ir kūrybiškumo veikloms plėtoti. Tačiau nepakankamai išnaudojamas dalies svarbių urbanistikos, architektūros, archeologijos, gamtos vertybių pažintinis ir ypač rekreacinis potencialas. Didžioji dalis kultūriniam turizmui aktualių kultūrinio paveldo objektų koncentruota nedidelėje Vilniaus senamiesčio teritorijoje.

Nemažai paveldo objektų nėra aktualizuoti šiandieniniame miesto kontekste. Didžioji dalis su paveldo pažinimu susijusių paslaugų yra pasyvaus pobūdžio, todėl neskatina visuomenės, ypač vaikų ir jaunimo, įsitraukti, neatlieka rekreacinių funkcijų. Trūksta glaudesnio paveldo objektų sąsajų su miesto ir šalies istorija interpretacijų (tekstinių, vaizdinių, pramoginių).

Turizmo plėtros aspektu neišnaudotos vandens turizmo galimybės Neries upe, nors nemažai kultūrinio paveldo objektų yra įsikūrę upės maršrute.

Nepakankamai išnaudojami žmonių veiklos paveldo ištekliai, neatskleista tautinių, etninių, etnografinių išteklių įvairovė.

Kaimyninių sostinių senamiesčiuose teikiamų kultūrinių ir laisvalaikio paslaugų kontekste Vilniaus senamiestis šiuo metu yra nekonkurencingas.

Planuojant kultūrinio paveldo apsaugą bei pritaikymą visuomenės ir kultūrinio turizmo reikmėms, trūksta koordinacijos ir bendradarbiavimo valstybės ir savivaldybės lygmenyje, per menkai išnaudojamos privataus sektoriaus ir verslo investicijų galimybės.


3.2.2. Miesto urbanistinė struktūra ir kultūros infrastruktūra

Miesto unrbanistinė plėtra strategijos rėmuose apžvelgiama tik tais aspektais, kurie aktualūs kultūros infrastruktūrai ir jos perspektyvoms. Pagrindinis kiekvieno miesto urbanistinio formavimo instrumentas yra bendrasis planas – svarbiausias miesto teritorijų planavimo dokumentas, sprendžiantis darnios raidos uždavinius, įgyvendinantis miesto viziją ir jo plėtros prioritetus.

Bendrasis Vilniaus planas iki 2015 metų atspindi policentriškumo, darnios plėtros, mišrios žemėnaudos, viešojo transporto prioriteto ir taršos mažinimo principus, siekiant kad Vilnius taptų vieninga socialine, ekonomine ir urbanistine erdve, kad visos jo zonos plėtotųsi tolygiai.

Įvertinusi pagrindines miesto gyventojų problemas, Bendrojo plano iki 2015 metų darbo grupė dokumentu didino gyvenamųjų rajonų daugiafunkciškumą ir visuomeninių centrų su paslaugų funkcijomis plėtrą. Bendrasis miesto planas numato, kad bus išlaikomas žaliasis miesto karkasas, tausojamos saugomo paveldo teritorijos ir visuomenei svarbūs objektai. Palankiai įvertinta ir naujajame Bendrajame plane iki 2015 metų parengta gyvenamųjų rajonų plėtros strategija. Naujasis planas sudarė sąlygas darnios plėtros prioritetus atitinkančiai gyvenamojo būsto ir socialinės inžinerinės infrastruktūros plėtrai mieste.

Vilniaus Bendrojo plano iki 2015 metų sprendiniuose pabrėžiami mišrios paskirties struktūrinių miesto elementų privalumai prieš homogeninius. Metodiškai nauju ir svarbiu yra priimtas Vilniaus miesto teritorijos skirstymas į centrinę,vidurinę ir periferinę zonas, apibrėžiant joms dominuojančius plėtros principus ir policentrinės struktūros formavimo priemones, kas sudaro palankias prielaidas toliau plėtoti šių teritorijų pritaikymą miesto gyventojų ir verslo poreikiams, pozicijonuojant zonas pagal jų funkcijas, plėtojant miesto kultūros industrijas (kūrybinius verslo rajonus, kultūrinį miesto karkasą, rekreacijos zonas, vietos gyventojus įtraukiant į gyvenamųjų miesto rajonų aplinkos peržiūrėjimą, aplinkos formavimą ir t.t.).

Greta Bendrojo plano, urbanistinei miesto plėtrai svarbus ir Vilniaus istorinių pilių kultūrinio rezervato tvarkymo planas, apimantis didelę senamiesčio teritoriją ir numatantis jos panaudojimo apribojimus.

Miesto kultūrinę infrastruktūrą sudaro 38 muziejai, 13 teatrų (bei dvi salės, kartais naudojamos teatrų spektakliams), 4 kino teatrai, 24 lankytojams atviri muziejai, 68 galerijos, parodų salės-salonai, 30  bibliotekų, 7 kultūros centrai. Vilniuje šiuo metu veikia 9 daugiafunkcinės, masiniams renginiams daugiau ar mažiau tinkamos salės – 3  iš jų atitinka pakankamai aukštus reikalavimus („Forum Palace“, „Siemens arena“, „Kongresų rūmai“), apie 50 bažnyčių – kai kuriose jų vyksta europinę kultūros tradiciją aktualizuojantys renginiai, ypač sakralinės muzikos koncertai. Esamos masiniams renginiams tinkamos erdvės mieste: Vingio, Kalnų parkai, Baltojo tilto prieigos, Tymo kvartalas, senamiesčio aikštės.

Kultūros infrastruktūrą taip pat papildo 9 kūrybinių sąjungų patalpos, 4 dailės mokyklos, 9 muzikos mokyklos, užsienio šalių kultūros centrai. Netiesiogiai su kultūrine infrastruktūra sietinos 7 aukštųjų mokyklų pastatų kompleksai. Potencialiai kultūrinei veiklai gali būti naudojamos mokyklų patalpos.

Paskutiniaisiais metais kultūrinę infrastruktūrą papildė svarbūs kultūrinių industrijų projektai: „Menų spaustuvė“, „Užupio menų inkubatorius“, VDA Dizaino inovacijų centras „Titanikas“, „Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius“, taip pat Saulėtekyje, Santariškėse bei Visoriuose įkurti mokslo ir verslo centrai.

Miesto kultūrinės infrastrūktūros lauke savivaldybei priklausanti infrastruktūra užima labai menką dalį.

Strateginiame miesto plane, taip pat programų „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir Lietuvos tūkstantmečio minėjimo kontekste, miesto centrinėje dalyje buvo numatyta pastatyti naujus kultūros objektus, gerinančius kultūrinę aplinką mieste: daugiafunkcinį kultūros centrą, simfoninės muzikos salę, tarptautinių konferencijų centrą, A. Gudaičio galeriją. Šie kompleksai būtų ženkliai pagerinę kultūrinę infrastruktūrą, ypač scenos menų, tarptautinių konferencijų, bendruomeninių kolektyvų pasirodymų aspektais. Įgyvendinus šiuos projektus taip pat būtų sukurti nauji šiuolaikinės architektūros miesto akcentai ir erdvės traukos taškai. Deja, galimybės infrastruktūros kūrimo prasme buvo realizuotos tik iš dalies – įkurta Nacionalinė dailės galerija, duris atvėrė dalis „Menų spaustuvės“ patalpų. Vienok, neužtikrinus šio objekto užbaigimo, jis negalės vykdyti numatytų funkcijų ir paslaugų bei užtikrinti kūrybinių industrijų plėtros Vilniaus senamiestyje.

Didžioji dalis įvardintų kultūrinės infrastruktūros objektų sutelkti centrinėje miesto dalyje. Viena vertus, taip neišnaudojamas plėtros vietinėje rinkoje potencialas, kita vertus, netenkinami kūrybiškos aplinkos poreikiai kituose rajonuose.

Paraleliai įvardintiems plėtros procesams vyko kultūrinės infrastruktūros naikinimo veikla. Panaikintas miesto bendruomenei svarbus „Lietuvos“ kino teatras, Profsąjungų rūmai, kuriuose veikė daugiau kaip šimtas mėgėjų meno kolektyvų, Geležinkeliečių kultūros rūmai (vėliau „Kablys“), eilė kultūros klubų miesto mikrorajonuose ir kt.

Spartėjant miesto priemesčių plėtrai mieste augo dienos gyventojų skaičius, tuo tarpu retai ir gana stichiškai išsidėsčiusiose naujose gyvenvietėse mažas gyventojų tankis nesudarė prielaidų naujai kultūros infrastruktūrai kurti. Tokia miesto gyventojų sankloda nėra palanki kultūrinių paslaugų plėtrai.

Naujai įkurti KI objektai, nors įsikūrę mažoje teritorijoje, nesukelia sinerginio efekto, stokoja ryšių su aplink įsikūrusiomis kultūros bei mokslo įstaigomis. Pasigendama programos, kuri išryškintų miesto KI veiklos savitumą, programinius siekius: trūksta loginių, idėjinių jungčių tarp senamiesčio, Užupio ir naujojo miesto centro, neišnaudojamos Neries ir Vilnelės upių pakrantės, kaip kultūrinio veiksmo, rekreacijos, traukos centrai.

Atkreiptinas dėmesys, kad tose vietovėse, kur aplinkos, kultūrinio, socialinio gyvenimo pokyčius inicijavo patys gyventojai, KI plėtra buvo efektyviausia (laiko, investicijų, žmogiškųjų ir materialiųjų resursų prasme), o miesto investicijos, palyginti su galutiniu rezultatu, buvo minimalios arba nulinės (pvz., Užupio angelo atsiradimo istorija, kūrybinių dirbtuvių ir „loftų“ kvartalas buvosioje Burdenkos gamykloje).

Nepakankamai išnaudotas ne mažiau svarbus miesto urbanistinio konkurencingumo elementas yra jo vizualusis identitetas. Tam pasitarnautų šiuolaikiška viešųjų erdvių, įskaitant ir miegamuosius rajonus, dizaino strategija.

Per menkai išnaudoti ir tradiciniai miesto simboliai, pvz., Geležinio vilko įvaizdis, kurio vizualinės bei audio interpretacijos galėtų tapti svarbia miesto identiteto dalimi, marketinginiu instrumentu turizmo plėtros kampanijose (nuo skulptūros iki naktinių lazerių projekcijų, simbolinio staugimo nustatytu metu ir pan.). Vertinant numatytų ilgalaikių tikslų kriterijais, miesto tarptautinį konkurencingumą menkina profesionalios scenos menų ir konferencijų infrastruktūros trūkumas, šiuolaikinės architektūros objektų-magnetų stoka. Augantis dienos gyventojų skaičius nepalankus gyvybingo miesto įvaizdžio kūrimui ir kultūrinio gyvenimo aktyvumui. Todėl miestas praranda kūrybiškumą, kuris savo ruožtu generuoja idėjas ir skatina žinių ekonomiką. Neišnaudojamas kultūrinių industrijų potencialas miesto savitumui ir kultūrinių paslaugų įvairovei formuoti. Miestui trūksta unikalių, išskirtinių erdvių, kurios būtų patrauklios turistams ir skatintų vietinės bendruomenės tapatybės formavimąsi. Menkai išplėtotas vizualusis identitetas menkina jo žinomumą, atpažįstamumą.

Kultūrinės infrastruktūros koncentravimas miesto centre netenkina nuo centro nutolusių rajonų ir priemiesčių gyventojų kultūrinių poreikių, o mažas priemesčių gyventojų tankis nesudaro prielaidų šiai infrastruktūrai kurtis. Tai neigiamai veikia bendruomenės dalyvavimo ir kūrybiškumo galimybes. Siekiant šių tikslų, per menkai išnaudojamos dvi strategiškai svarbios viešosios erdvės – Vingio parkas ir Kalnų parkas, kuriuose dažniausiai niekas nevyksta. Bendruomenės dalyvavimo ir kūrybiškumo skatinimo galybes stipriai menkina sunaikinta tokio pobūdžio veiklai plėtoti skirta infrastruktūra.

Didinant Vilniaus tarptautinį konkurencingumą bei gerinant miesto kultūrinę infrastruktūrą, itin svarbu, kad būtų įgyvendinti strateginiai infrastruktūros projektai, numatantys svarbiausiose funkcine bei kompozicine prasme miesto vietose – dabartinių Sporto rūmų prieigose, Seimo prieigose, buv. Profsąjungų rūmuose – stambių kultūrinių objektų statybą (multifunkcinis kultūros centras, tarptautinių konferencijų centras).

Taip pat svarbus pagrindinės miesto arterijos – Neries – pilnavertis integravimas į kultūros ir laisvalaikio erdvių žemėlapį bei esamų miesto parkų (Vingio, Kalnų, Bernardinų sodo) kokybinis pagerinimas, sukuriant būtiną infrastruktūrą ir galimybes aktyviam poilsiui.

Kūrybiškumui skatinti nepalanki ir Vilniaus miesto savivaldybės nustatyta paini ir biurokratiška kūrybinių inciatyvų pristatymo, svarstymo ir tvirtinimo tvarka, ypač infrastruktūrinių projektų atžvilgiu, pvz., laikinų meninių platformų  ir pan.

 

3.2.3. Kultūros paslaugas teikiančios institucijos

Kaip ir kitose Europos sostinėse, Vilniuje sukoncentruotos pagrindinės valstybinės ir nacionalinės kutūros įstaigos, kurios daro didžiulę įtaką miesto kultūrai. Todėl miesto savivaldybei itin svarbu identifikuoti miesto bendruomenės poreikius, trūkstamas institucijas ir paslaugas, kuo jų veikla turėtų skirtis nuo valstybės bei privačių asmenų išlaikomų įstaigų veiklos ar teikiamų paslaugų, kokias kultūros paslaugas pirkti iš rinkoje jau egzistuojančių įstaigų, nepriklausomų kūrėjų ar jų grupių, užuot steigus tas paslaugas teikiančias įstaigas.

Valstybinės ir privačios kultūros organizacijos

Vilniuje veikia trys nacionaliniai muziejai: Nacionalinis muziejus ir Lietuvos dailės muziejus su savo filialais, išdėstytais daugiausia Vilniaus senamiestyje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Vilniaus dailės muziejaus filialai – Nacionalinė dailės galerija, Taikomosios dailės muziejus, Vilniaus paveikslų galerija, Radvilų rūmai – patys yra pakankamai dideli muziejai. Taip pat Vilniuje veikia du valstybiniai muziejai: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Profesionalių dailininkų kūrybą Vilniuje pristato Šiuolaikinio meno centras ir 68 galerijos bei parodų centrai-salonai, Europos skulptūrų parkas, Jeruzalės skulptorių sodas, Vilnojos skulptūrų parkas. Vilniaus miesto savivaldybė yra Jono Meko „Fluxus“ kolekcijos savininkė.

Vilniuje veikia du nacionaliniai teatrai (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ir 4 valstybiniai teatrai (Lietuvos rusų dramos teatras, Valstybinis jaunimo teatras, Vilniaus teatras „Lėlė“, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras). Taip pat Vilniuje veikia ir nevalstybiniai teatrai: Eimunto Nekrošiaus „Menų fortas“, Oskaro Koršunovo teatras, „Keistuolių teatras“, „Raganiukės teatras“, „Domino teatras“, Anželikos Cholinos šokio teatras, Gyčio Ivanausko teatras, „Elfų teatras“. Teatro bei šokio veiklas taip pat vykdo, spektaklius prodiusuoja ir naujo modelio kūrybinės organizacijos: „Menų spaustuvė“, „Teatro ir kino ir kino informacijos ir edukacijos centras“, „Lietuvos šokio informacijos centras“. Pastaraisiais metais sostinėje dinamiškai steigiasi nauji nevalstybiniai teatrai: “Atviras ratas” “Cezario grupė”, “Utopija”, “Trupė lūdi”, “No Theatre”. Sociologinio tyrimo „Vilniaus miesto kultūros ir meno institucijų klientų poreikiai“ (2003–2004) duomenimis, būtent teatrų veiklą Vilniaus gyventojai laiko viena iš svarbiausių miesto kultūros dalių.

Vilniaus mieste veikia keturios valstybinės koncertinės organizacijos: Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos Valstybinis simfoninis orkestras, Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras ,,Trimitas“ ir Valstybinis dainų ir šokių ansamblis ,,Lietuva“. Nacionalinėje filharmonijoje veikia Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, Valstybinis Vilniaus kvartetas, Čiurlionio kvartetas, kamerinis ansamblis „Musica humana“. Filharmonija organizuoja užsienio atlikėjų koncertus Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Vilniuje taip pat veikia ir daug nevalstybinių organizacijų, užsiimančių koncertų, ypač populiariosios muzikos, organizavimu, nemenkas profesionalių chorų ir šokių kolektyvų skaičius.

Vilniuje veikia 4 kino teatrai, iš kurių vienas – VšĮ „Skalvija“ dotuojamas savivaldybės. Keturiuose kino teatruose veikė 23 kino salės. Kino teatre sostinėje vienas gyventojas per metus vidutiniškai apsilankė 2,7 kartų, kai respublikoje 2008 m. kine lankėsi vidutiniškai kiekvienas gyventojas 1 kartą. Trys iš keturių pagrindinių kino filmų platinimo bendrovių – „Forum Cinemas“, „Garsų pasaulio įrašai“ ir „Lietuvos kinas“ – įsikūrę Vilniaus mieste. Jų platinami kino filmai sudaro didžiąją kino rinkos dalį.

Vilniuje sukoncentruota ir daug bibliotekų: Lietuvos Martyno Mažvydo nacionalinė biblioteka, Lietuvos medicinos biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, Lietuvos technikos biblioteka, Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, Lietuvos aklųjų biblioteka. Čia veikia seniausia Lietuvoje Vilniaus universiteto biblioteka. Kitos aukštosios mokyklos, beveik visi muziejai ir mokyklos taip pat turi savo bibliotekas.

Lyginant Vilniaus teatrų ir bibliotekų situaciją su kaimyninėmis šalimis, galima konstatuoti, kad nors teatrų skaičius trijose Baltijos valstybėse yra panašus, tačiau jų lankomumas Vilniuje mažiausias. Vilnius užima tarpinę vietą tarp Talino ir Rygos, lyginant tiek pačių bibliotekų, tiek lankytojų skaičius.

5 lentelė. Teatrų ir bibliotekų lankomumas. Baltijos šalių palyginimas

Teatrų skaičius Lankytojų skaičius Vietų skaičius Bibliotekų skaičius Išduota knygų ir žurnalų
Estija1 12 811 768 7 668 566 10 437 272
Talinas1 6 457 030 3 921 21 1 411 405
Latvija 9 860 056 7 071 866 18 568 717
Ryga 6 727 901 5 361 49 8 664 739
Lietuva 13 714 900 6 663 1 395 28 680 907
Vilnius 6 381 900 3 507 30 8 606 567

1 Valstybiniai teatrai ir viešosios bibliotekos


Savivaldybės finansuojamos kultūros įstaigos

Vilniaus miesto savivaldybė kultūros veiklai vykdyti yra įsteigusi ir finansuoja 17 biudžetinių įstaigų ir yra viena iš steigėjų ir/arba dotuoja 16 viešųjų įstaigų.

6 lentelė. Vilniaus miesto įsteigtos kultūrinės biudžetinės ir viešosios įstaigos

Biudžetinės įstaigos Viešosios įstaigos
Biliotekos:
1. Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka (su 24 filialais įvairiuose miesto rajonuose).Koncertinės organizacijos:
1. Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“;
2. Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.Kultūros centrai:
1. Grigiškių kultūros centras;
2. Kirtimų kultūros centras;
3. Kultūros ir informacijos centras M. K.  Čiurlionio namai;
4. Lietuvos menininkų rūmai;
5. >Naujosios Vilnios kultūros centras;
6. Trakų Vokės bendruomenės kultūros centras;
7. Vilniaus etninės kultūros centras.

Memorialiniai muziejai:
1. Vilniaus memorialinių muziejų direkcija:
a) Beatričės Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai“;
b) Vinco Krėvės Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus;
c) Venclovų namai;
d) Vinco Mykolaičio Putino memorialinis butas-muziejus;
2. Literatūrinis A. Puškino muziejus.
3. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus.

Kultūriniai centrai:
1.Vilniaus rotušė;
2.Žydų kultūros ir informacijos centras;
3.Kultūros ir švietimo centras Vilniaus mokytojų namai ir filialas Šv. Kotrynos bažnyčia;
4. Jono Meko vizualiųjų menų centras;
5. Jokūbo Kolaso kultūros centras.Muziejai / galerijos:
1. Lietuvos energetikos muziejus;
2. Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas;
3. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija.Teatrai:
1. Oskaro Koršunovo teatras;
2. Vilniaus senamiesčio teatras.

Kino teatrai:
1.„Skalvijos“ kino centras.

Kiti kultūros organizatoriai:
1.„Menų spaustuvė“;
2. „Užupio meno inkubatorius“;
3.„Vilniaus festivaliai;
4.„Sakralus menas“.

 

Biliotekos

Lietuvos savivaldybių bibliotekų tinklas buvo kuriamas atsižvelgiant į bibliotekininkystės mokslo, tarptautinių organizacijų UNESCO, Tarptautinės bibliotekinių asociacijų federacijos (IFLA) rekomendacijas ir remiantis LR bibliotekų įstatymu, kuris apibrėžia reikalavimus bibliotekų tinklui.

7 lentelė. Bibliotekų tinklų palyginimas. Baltijos šalių sostinės

 Šalis  Miestas  Gyventojų
skaičius
Viešųjų bibliotekų skaičius  Išduota
dokumentų
Stacionarių Mobilių ir/arba
nestacionarių
Estija Talinas 408 000 17 1 bibliobusas 1 717 357
Latvija Ryga 713 000 27 3 2 717 000
Lietuva Vilnius 562 000 24* 0 2 099 279

* Šiuo metu veikiantys Centrinės bibliotekos filialai kartu su Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąja biblioteka

Lyginant Vilniaus bibliotekų tinklą su Rygos ir Talino, galima teigti, kad jie iš esmės nesiskiria, išskyrus tai, kad Vilnius neturi nė vienos mobilios bibliotekos.

Europos Sąjungos raidos strategijoje, ją įgyvendinančiose ir remiančiose programose ir projektuose viešosioms bibliotekoms pripažįstamas ne tik tradicinis šių institucijų vaidmuo lavinant visuomenę, ugdant atskirų jos narių kūrybiškumą, išsaugant ir palaikant šalių narių kultūrinį tapatumą ir įvairovę, bet ir lankstaus mokymosi ir žinių sklaidos funkcijos. Viešosios bibliotekos tapo svarbiomis valdžios ir valdymo institucijų socialinėmis partnerėmis: sudarydamos galimybes ypatingų poreikių turinčioms gyventojų grupėms sėkmingiau integruotis į visuomenę, skatina socialinę ir kultūrinę sanglaudą, mažina socialinę atskirtį, suteikdamos gyventojams gebėjimų naudotis informacinėmis technologijomis.

Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka turi 23 veikiančius filialus skirtinguose miesto rajonuose ir atitinka LR bibliotekų įstatymo reikalavimus. Tačiau gilesnė šio tinklo paskirstymo miesto teritorijoje bei bibliotekų patalpų būklės analizė verčia daryti ne tokias optimistines išvadas. Atskirų patalpų neturi pati miesto centrinė biblioteka: jos administracija veikia miesto centre (Ašmenos g. 8), Dokumentų komplektavimo skyrius – Naujamiesčio filiale, Skaitytojų aptarnavimo skyrius – Žvėryno filiale. Išskaidyti centrinės bibliotekos struktūriniai padaliniai apsunkina visos sistemos valdymą bei riboja ir taip ne itin turtingus filialų infrastruktūros išteklius. Mieste nėra nė vieno centrinės bibliotekos filialo, kuriam būtų specialiai projektuototos ir pastatytos patalpos, filialų tinklas paskirstytas netolygiai ir neracionaliai, prieigos prie bibliotekų, paslaugų sąlygos atskirų seniūnijų gyventojams labai nevienodos.

Geriausiai pasiekiamos viešųjų bibliotekų paslaugos Senamiesčio seniūnijosgyventojams, kurie be Centrinės bibliotekos filialų nesunkiai gali pasiekti ir naudotis ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bei specialiųjų bibliotekų (Lietuvos Technikos, Vilniaus Universiteto ir kt.) paslaugomis. 5-iose miesto seniūnijose (Karoliniškių, ŠnipiškiųŽirmūnų, Antakalnio ir Naujamiesčio) centrinės bibliotekos filialų tinklas sunkiau pasiekiamas labiau nutolusiems nuo miesto centro gyventojams, tačiau jose sudarytos palyginti geros sąlygos jomis naudotis. 10-ies seniūnijų teritorijoje (Vilkpėdės, Žvėryno, Panerių, Naujosios Vilnios, Lazdynų, Justiniškių, Šeškinės, Verkių, Grigiškių ir Naujininkų) bibliotekos paslaugos teikiamos, tačiau dėl įvairių ir kiekvienoje seniūnijoje skirtingų priežasčių (nepatogios tinklo dislokacijos, nepritaikytų bibliotekų veiklai patalpų, blogos jų būklės, pasenusios infrastruktūros) gyventojams gali būti teikiamos tik minimalios bibliotekų paslaugos. 5-ių seniūnijų teritorijose (Fabijoniškių, Pašilaičių, Pilaitės, RasųViršuliškių) galimybių savo gyvenamojoje vietoje naudotis bibliotekų paslaugomis gyventojai neturi. Todėl galima daryti išvadą, kad apie trečdalis (33 proc.) Vilniaus miesto gyventojų turi palyginti geras sąlygas naudotis viešųjų bibliotekų paslaugomis jų gyvenamosiose teritorijose, apie pusė (46 proc.) – minimalias, o visiškai jų neturi penktadalis (21 proc.) miesto gyventojų.


Kultūros centrai

Vilniuje veikia 12 kultūros centrų, iš kurių 5 yra viešosios įstaigos, o 7 – miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos, veikiančios pagal LR kultūros centrų įstatymą[1], kuris, skirtingai nuo Bibliotekų įstatymo, neapibrėžia privalomojo tinklo pagal gyventojų skaičių. Kultūros centrų tinklas Vilniaus mieste formavosi keliais būdais.

Grigiškių ir Trakų Vokės kultūros centrai perėjo į Vilniaus savivaldybės pavaldumą po administracinės reformos ir aptarnauja prie Vilniaus savivaldybės prijungtų seniūnijų gyventojus.

Vilniaus etninės kultūros centras įkurtas po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1992 metais, iškilių etninės kultūros tyrinėtojų ir puoselėtojų (Norberto Vėliaus, Jono Trinkūno, Liberto Klimkos, Eugenijaus Jovaišos ir kitų) iniciatyva, siekiant įtvirtinti etninę kultūrą.

Vilniaus Rotušė 1999 m. gegužės mėnesį pradėjo darbą kaip biudžetinė įstaiga, o 2001 m. reorganizuota į viešąją įstaigą. Viena svarbiausių, unikalių įstaigos veiklos sričių – reprezentacinių ir protokolinių miesto renginių – iškilmingų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžių, įvairių Vilniaus miesto savivaldybės apdovanojimų, premijų, garbės vardų teikimo ceremonijų, valstybinių švenčių minėjimų, miesto svečių, delegacijų sutikimų bei priėmimų organizavimas ir įgyvendinimas, įvairių savivaldybės įstaigų reprezentacinių renginių (konferencijų, seminarų ir kt.) įgyvendinimas.

Kultūros ir informacijos centras M. K. Čiurlionio namai įkurtas minint M. K.Čiurlionio jubiliejų, siekiant įamžinti jo veiklą Vilniuje.

Kultūros ir švietimo centras Vilniaus mokytojų namai įkurti 1946 metais. 2003 m. Vilniaus mokytojų namai pripažįstami geriausiu Lietuvos kultūros centru miestų grupėje. Tai didžiausias Vilniuje multikultūrinis centras, vykdantis Vilniaus bendruomenės kultūrinio akiračio plėtimą, vaikų ir jaunimo užimtumą, plėtojantis įvairių tautinių ir etninių bendrijų, klubų pagal pomėgius, meno mėgėjų veiklą. Organizuoja profesionalius koncertus, vykdo švietėjišką ir mokytojų profesinio tobulinimo programą. Nuo 2005 m. Mokytojų namai, kaip filialą, administruoja šv. Kotrynos bažnyčios koncertų salę.

Žydų kultūros ir informacijos centras. Dalininkai – Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos žydų bendruomenė, Vilniaus žydų bendruomenė, Tel Aviv Jaffa miesto turizmo asociacija. Pagrindinė veikla: Lietuvos žydų bendruomenės reprezentavimas visuomeniniame ir kultūriniame miesto gyvenime.

Jokūbo Kolaso kultūros centras. Dalininkai – Vilniaus miesto savivaldybė, Gudų kultūros draugija Lietuvoje. Veiklos – baltarusių rašytojo Jokūbo Kolaso gyvenimo bei kūrybinės veiklos Vilniuje propagavimas, gudų bendrijos integracija į sostinės kultūrinę erdvę.

Jono Meko vizualiųjų menų centras. Vienintelis dalininkas – Vilniaus miesto savivaldybė. Pagrindinės veiklos kryptys  – edukacinė ir Ermitažo – Guggenheimo multifunkcinio centro projekto įgyvendinimas.

Didelė dalis kultūros centrų, išskyrus Grigiškių, Kirtimų, Naujosios Vilnios ir Trakų Vokės kultūros centrus, yra susitelkę Vilniaus centre. Kitose seniūnijose (Žr. Priedą 1), kurios yra ne mažesnės, o dažnai ir didesnės už Grigiškių, Kirtimų, Naujosios Vilnios ir Trakų Vokės, tokių centrų neturi. Nemažai miesto centre įsikūrusių centrų nevykdo veiklos, nukreiptos į miesto periferinių rajonų gyventojų poreikius. Todėl galima teigti, kad kultūros centrų ar panašios infrastruktūros, skirtos bendruomenės kultūrinei veiklai trūkumas yra aktualus daugeliui miesto rajonų. Tuo tarpu daugelyje esamų (Grigiškių, Kirtimų, Naujosios Vilnios ir Trakų Vokės kultūros centrų) technologinė bazė yra skurdi. Trūksta kompiuterinės įrangos, muzikos instrumentų, kokybiškos garso aparatūros ir pan.


Muziejai ir galerijos

Visi Vilniaus miesto savivaldybei priklausantys muziejai yra memorialinio pobūdžio. Vilniaus savivaldybė yra ir vieno specializuoto muziejaus – Lietuvos Energetikos muziejaus – dalininkė.

Trys iš savivaldybės muziejų įkurti Sovietiniais laikais, kiti, nors įsteigti po 1991 m., iš esmės pratęsė ligtolinę ekspozicijų formavimo tradiciją. Didžiausias dėmesys VMS muziejuose skiriamas chronologiniam faktų dėstymui. Mokomasis ekspozicijų poveikis gana menkas. Šiuolaikinei miesto bendruomenei aktualūs klausimai nekeliami, nepatrauklios ekspozicijos. Atotrūkį tarp miesto bendruomenės ir šių muziejų atspindi palyginti mažas jų lankomumas. Pagrindinėmis tikslinėmis grupėmis galima įvardinti siaurą lankytojų ratą – žinovus ir ekspertus bei moksleivių grupes. Ši problema kiek mažesniu laipsniu būdinga M. ir J Šlapelių namams-muziejui, literatūriniam A. Puškino muziejui ir nebūdinga Lietuvos energetikos muziejui. Įkūrusi Vilniaus memorialinių muziejų direkciją, Savivaldybė išsprendė kai kurias muziejų valdymo problemas, pagerino veiklą, tačiau tolesnę raidą apriboja pati memorialinių muziejų specifika.

Racionalūs sprendimai dėl galimo VMS tinklo reorganizavimo yra pateikti Vilniaus miesto savivaldybės muziejų plėtros koncepcijoje, parengtoje VšĮ „KULTUR 2008“.

Pritariame pasiūlymui praplėsti A. Puškino muziejaus funkcijas ir tematinį veiklos spektrą, priartinant šios įstaigos veiklą prie bendruomenės kultūros centro Rasų seniūnijoje bei turizmo informacijos centro ir reakreacinių paslaugų plėtros Pavilnių regioniniame parke; taip pat pritariame  pasiūlymui M. ir J. Šlapelių muziejui aktyviau integruotis į pagrindinės turizmo arterijos – Pilies gatvės – audinį.

Studijos autoriai teisingai pastebi, kad apjungus memorialinius Venclovų namus-muziejų, V. Krėvės-Mickevičiaus butą-muziejų, V. Mykolaičio-Putino butą-muziejų į memorialinių muziejų direkciją, pakito administravimas, bet ne muziejų veikla. Logiškas yra autorių siūlymas apjungti tame pačiame name ir laiptinėje įsikūrusius V. Krėvės-Mickevičiaus ir V. Mykolaičio-Putino muziejus tiek misijos, tiek produkto lygmenyse, taip pat praplėsti kitų šiame name gyvenusių žymių kultūros veikėjų – Kazio Borutos, Kosto Korsako, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Mykolo Biržiškos, Jadvygos Čiurlionytės ir kt. – pristatymu. Tuo pačiu studijos autoriai siūlo ieškoti galimybių įrengti papildomą infrastruktūrą, skirtą renginiams ir parodoms.

Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, gana gili memorialinių muziejų kūrimo tradicija, leidžianti įamžinti išskirtinių asmenybių atminimą, sukuriantį bendruomenės pasididžiavimą. Tačiau tokiems miestams kaip Kaunas, Klaipėda ir ypač Vilnius, kur yra didelė išskirtinių asmenybių (kultūros veikėjų, politikų ir pan.) koncentracija, reikia apsispręsti dėl tolesnės memorialinių muziejų plėtros. Šiuo metu memorialinių muziejų infrastruktūra Vilniuje yra ekstensyvi.

Steigėjos ir savininkės Jūratės Stauskaitės iniciatyva, 2004 m. Vilniaus miesto savivaldybė, kartu su Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla, yra įkūrusi viešąją įstaigą „Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija“, kuri užsiima parodine, švietėjiška, mokomąja ir pramogine veikla. Planuojama bendradarbiauti su nacionaline televizija (LTV), praturtinant vaikams skirtų kultūrinių laidų skalę. Svarstoma galimybė organizuoti „keliaujančias parodas“. Greta į vaikų meninę raišką orientuotų projektų, vykdomos veiklos, nukreiptos į bendrakultūrinį kontekstą, siekiant integruotis į platų miesto ir šalies kultūrinį vyksmą bei atskirties tarp suaugusiojo ir vaiko mažinimą.

Savivaldybė yra ir viešosios įstaigos Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas bendrasavininkė. Jai priklauso 1 dalis įstaigos kapitalo, sudaranti 50 proc. visų šios įstaigos dalių ir balsų visuotiniame dalininkų susirinkime. Veiklos sritys – lauko skulptūrų sodo priežiūra, kultūrinių projektų ir edukacinių programų įgyvendinimas. Numatoma palaipsniui įtraukti vietos bendruomenę į VJSS renginius ir veiklą Skulptūrų sode.

Vilniuje taip pat veikia 39 galerijos – parodų salės. Iš jų 19 dalyvauja 2001 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintoje dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programoje, kuria siekiama sudaryti sąlygas dailiųjų amatų ir etnografinių mugių klestėjimui Vilniaus senamiestyje, atkurti sunykusias amatų ir verslų tradicijas, skatinti amatininkų, dirbtuvių, parduotuvių, „gyvų“ muziejų, etnografinių užeigų steigimą senamiestyje (sąrašas pateiktas priede Nr. 9). Greta amatų atgaivinimo ypač svarbi edukacinė bei pažintinė-ugdomoji šių galerijų veikla, skirta vaikams bei moksleiviams, o meninės saviraiškos užsiėmimai – suaugusiųjų grupėms. Greta teigiamų programos aspektų reikia pastebėti, kad įsikūrusios miesto centre (daugiausia senamiestyje) šios galerijos – amatų puoselėtojos – kol kas menkai pritraukia užsienio turistus. Tuo tarpu vykdoma edukacinė jų veikla dažnai yra nuostolinga arba priklauso nuo kasmetinio programinio finansavimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad Vilnius, skirtingai nuo daugumos Europos sostinių, neturi miesto galerijos.


Teatrai

Senamiesčio teatras. Savivaldybė yra dalininkė, kuriai priklauso 33 proc. Tai vienintelis gatvės teatras Vilniuje, paklausus susigiminiavusių miestų šventėse ir įvairiuose miesto festivaliuose.

Oskaro Koršunovo teatras – laimėjęs Vilniaus miesto savivaldybės skelbtą konkursą Vilniaus miesto teatro vardui gauti (3 metams). Dalyvauja daugelyje Europos ir pasaulio festivalių, yra vienas iš tarptautinio teatrų festivalio Vilniuje „Sirenos“ organizatorių.


3.2.4. Vilniaus miesto renginiai

Vilniuje vyksta daug įvairių kultūrinių renginių, skatinančių profesionalaus ir mėgėjų meno plėtrą bei keliančių jo kokybę, taip pat prisidedančių prie Vilniaus vardo garsinimo ir Vilniaus kultūros konkurencingumo. Didžioji jų dalis  inicijuoti ir vykdomi ne Vilniaus miesto savivaldybės, o kitų įstaigų ar organizacijų. Dauguma renginių pretenduoja į mažesnį ar didesnį finansavimą iš Savivaldybės biudžeto.

2009 metais Vilnius įgyvendino projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė“(VEKS), kuris turėjo didelę įtaką Vilniaus kultūriniam gyvenimui per visus 2009 metus. Tikėtasi, kad ši programa papildys Vilniaus kultūrinį gyvenimą naujais tarptautinei ir lokaliai publikai patraukliais renginiais. Programos metu buvo pasiūlyta nemažai patrauklių ir miestui aktualių iniciatyvų, kurias vertėtų atidžiai išanalizuoti planuojant Vilniaus miesto kultūrinių renginių paletę.

Analizuojant Vilniuje vykdomų renginių spektrą, akivaizdu, kad tik labai mažas procentas jų vykdomas Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva ir lėšomis. Atsižvelgiant į miesto biudžetą, skiriamą kultūrai, ši tendencija išliks nepakitusi. Siekdama strategijoje numatytų ilgalaikių tikslų, Savivaldybė, formuodama renginių programą, turėtų keisti tiek jų planavimo, finansavimo strategijas, tiek ir savo funkcijas miesto kultūrinio gyvenimo planavime.

Kita vertus, Vilniuje vykstantys renginiai ir festivaliai yra menkai koordinuojami, trūksta tikslinės informacijos sklaidos.

Atsižvelgiant į faktus, reikėtų inicijuoti Vilniaus miesto savivaldybės, kaip svarbiausių renginių koordinatorės, taip pat informacinio rėmėjo veiklas, nepretenduojant į pagrindinio organizatoriaus vaidmenį.

Nemažai bendruomenei skirtų kultūros projektų vykdomi su daliniu Vilniaus miesto savivaldybės konkursinių projektų finansavimu. Tačiau Savivaldybės vykdomuose programų konkursuose nėra aiškių tikslų ir ilgalaikės krypties, kas skatintų būtent miesto bendruomenei reikalingų projektų atsiradimą ir užtikrintų ilgo poveikio rezultatus.

Stiprinant miesto tarptautinį konkurencingumą bei mega-renginių kokybę, menkai išnaudojamos dipolio projekto sukurtos galimybės, ypač turint omenyje lėšų apjungimą ir turistų lankymosi trukmės prailginimą.

Per mažai dėmesio skiriama skirtingų tautinių etninių ir kitų subkultūrų kūrybiniam potencialui skatinti, tarpkultūriniam dialogui plėtoti.

Visiškai neskiriama dėmesio vyresnio amžiaus bendruomenės kultūrinio gyvenimo kokybei. Neskatinami projektai, kurių tikslas – kurti darnią bendruomenę, kartų dialogą, kokybišką ir išskirtinę aplinką.

Minėtina, kad Savivaldybės vykdomose programose akivaizdžiai trūksta koordinacijos tarp Savivaldybės kultūros, švietimo, socialinių reikalų ir kitų skyrių.

3.2.5 Kūrybinės industrijos

Remiantis „Eurostat“ duomenimis, 2005 metais 4,9 milijonų Europos Sąjungos gyventojų dirbo kultūrinėje veikloje, kas sudarė 2,4 proc. visų dirbančiųjų. Statistiniai duomenys rodo, kad kultūros srityje dirbantys žmonės yra labiau išsilavinę, palyginti su kitomis pramonės sferomis: net 48 proc. jų turi aukštąjį išsilavinimą, kai tuo tarpu bendrai paėmus, tik 26  proc. turi aukštojo mokslo diplomus.

Lietuvoje dirbančių kūrybinėje srityje bei kitose pramonės šakose žmonių skaičiaus santykis panašus į Europos Sąjungos ir siekia 2,5 proc. Siekiant įvertinti atskirų Vilniaus KI subsektorių mastą, gyvybingumą ir įtaką socio-ekonominei sistemai, darbo rinkos pobūdžiui ir pan., buvo nustatytas įmonių, veikiančių KI srityje Vilniuje skaičius, užimtų darbuotojų dalis KI subsektoriuose ir atskirų KI subsektorių apyvarta.

8 lentelė. Vilniaus KI struktūra pagal įmonių skaičių, užimtų kūrybinių darbuotojų dalį ir fin. apyvartą, 2008 m.[1]
KI subsektorius KI įmonių sk. Užimtųjų % dalis KI Apyvarta mln. Lt Apyvartos % dalis KI
1. Architektūra, projektavimas, aplinkos dizainas 778 19,0 % 1,566 19,74 %
2. KI kaip tradicinės pramonės dalis (pramonės dizainas) 701 17,1 % 1,614 20,35 %
3. Pramogų verslas, laisvalaikio organizavimas 657 16,0 % 1,217 15,34 %
4. Reklama 446 10,9 % 1,864 23,50 %
5. Leidyba 352 8,6 % 79 1,00 %
6. Kirpyklos, grožio centrai 329 8,0 % 40 0,50 %
7. Medija 309 7,5 % 664 8,37 %
8. Programinės įrangos, IT projektavimas 243 5,9 % 756 9,53 %
9. Kūrybinės paslaugos (fotografavimas, film., dažymas ir pan.) 156 3,8 % 38 0,48 %
10. Tautodailė, suvenyrai 105 2,6 % 25 0,32 %
11. Antikvariatai 20 0,5 % 69 0,87 %
Viso: 4 096 100 % 7 933 100,00 %

Pastaraisias metais išryškėjo dar viena veikla, kurią galima priskirti prie KI rūšių – tai įvairių mugių rengimas: tradicinė Kaziuko mugė, tarptautinė Vilniaus knygų mugė, Vilniaus dailės mugė „Art Vilnius“.

Pagal ES Struktūrinių fondų paramos priemonę „Asistentas 2“, 2009 metais Vilniaus mieste įkurti 4 menų inkubatoriai: Lietuvos architektų sąjungos, Lietuvos dailininkų sąjungos, VšĮ „Menų spaustuvės“ ir VšĮ „Užupio menų inkubatoriaus“.

Vilnius yra šių kūrybinių idustrijų objektų steigėjas:

„Užupio menų inkubatorius“. Dalininkai – Vilniaus miesto savivaldybė, visuomeninė organizacija Alternatyvaus meno centras „Užupis-2“. Vykdomi ir tęsiami edukaciniai projektai, Užupio bendruomenės susitikimai, muzikavimo, lipdymo būreliai ikimokyklinio amžiaus vaikams. Tapybos ir dekupažo kursai moterims ir vyresnio amžiaus vaikams, piešimo, foto ir video kursai jaunimui ir suaugusiems, taip pat tarptautiniai kūrybos mainų projektai ir profesionalaus meno projektai. Gavus struktūrinių fondų finansavimą, bus suteiktos patalpos menininkams, ketinantiems pradėti savo verslą kūrybinių industrijų srityje. Greta patalpų jiems bus teikiamos konsultacinės ir mokymų paslaugos.

„Menų spaustuvė“. Dalininkai – Vilniaus miesto savivadybė, VšĮ Atviros Lietuvos fondas, VšĮ Lietuvos šokio informacijos centras, VšĮ Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, VšĮ „Skalvijos“ kino centras. Pagrindinė jaunimo kūrybiškumą skatinanti institucija Vilniuje, sudaranti galimybes pasireikšti jauniems scenos meno kūrėjams. Veiklos – rezidentų programa (vadyba/biurai, gamyba/repeticijos, pristatymas/renginiai), renginiai („Menų spaustuvės“ renginiai, rezidentų renginiai, kitų organizacijų renginiai), edukacinė veikla (kursai, seminarai, trenažai menininkams, repeticijų salių nuoma), komercinės paslaugos (su scenos menais susiję verslai ir nuoma), papildoma veikla (kavinė-baras, svečių namai, įrangos nuoma). Pagrindinė problema – nuolatinis finansavimo stygius.

„Skalvijos“ kino centras. Vienintelis dalininkas – Vilniaus miesto savivaldybė (galvojama ieškoti naujo dalininko, pvz ., užsienio ar Lietuvos kino srityje dirbančios organizacijos). Veiklos kryptys – nekomercinių filmų pristatymas, edukacinė veikla įvairaus amžiaus auditorijoms, socialinės akcijos: specialūs seansai senjorams, tėvams, auginantiems kūdikius, socialinė-ekologinė akcija „Žaliasis Skalvijos sezonas“. „Skalvijoje“ 2008 m. vyko 15 kino festivalių.

Vilniaus festivaliai. Vienintelis dalininkas – Vilniaus miesto savivaldybė. Veikla – Vilniuje vykstančių nacionaliniu ir tarptautiniu mastu pripažintų festivalių „Sirenos“, „Vilniaus festivalis“, „Gaida“, „Vilniaus Mama Jazz“, „Naujasis Baltijos šokis“, „Kristupo vasaros festivalis“, „Kino pavasaris“, „Banchetto musicale“, „Vilnius jazz“, „Sostinės dienos“ organizatorius. Veikla apima festivalių vykdymo strategiją, patekimo į festivalius reglamentavimą. Numatomi veiksmai – suformuluoti ilgalaikę festivalių strategiją bent keletui artimiausių etapų (etapas – 3–5 metai) ir festivalių atrankos/patekimo į „Vilniaus festivalius“ reglamentą. Sustiprinti „Vilniaus festivalių“ koordinavimo darbą, siekiant, kad ilgainiui visą festivalių techninį įgyvendinimą vykdytų viena bendra „Vilniaus festivalių“ techninė tarnyba. Tuo būdu VF perimtų didelę dalį partnerių atliekamų funkcijų įgyvendinant festivalius. „Vilniaus festivaliai“ užima lyderių pozicijas Baltijos šalyse, ateityje numatoma siekti lyderiaujančių pozicijų platesniame Rytų Europos regione.

Apibendrinant pateiktą informaciją, akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybė turimos infrastruktūros ir finansinių išteklių aspektu miesto profesionaliosios kultūros plėtrą veikia (ir gali veikti) itin ribotai.

Dėl šių pačių priežasčių Savivaldybės vaidmuo formuojant miesto renginių paletę taip pat ribotas. Todėl, siekdama stiprinti tarptautinį miesto konkurencingumą, Savivaldybė turi keisti veiklos ir finansų skirstymo strategijas bei Savivaldybės kultūrą kuruojančių padalinių funkcijas.

Skurdi ir netolygiai išdėstyta saviveiklos veikloms skirta infrastruktūra nėra palanki bendruomenės dalyvavimui.

Šiuo metu galiojantis itin biurokratiškas kultūrinių iniciatyvų svarstymo ir įgyvendimo būdas neskatina bendruomenės kūrybiškumo.


3.2.6. Sprendimų priėmimas

Svarbiausias sprendimų priėmimo organas yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba, susidedanti iš 51 Tarybos nario, renkama ketveriems metams daugiamandatėse rinkimų apygardose.

Po 2007 m. rinkimų pasikeitė valdančioji koalicija ir 2 merai. Tai atskleidžia, kad politinė situacija Vilniaus mieste nėra labai stabili ir neužtikrina nuoseklaus ilgalaikių tikslų bei programų įgyvendinimo.

Vilniaus miesto savivaldybės valdymo bei administracijos struktūra pateikta  Priede Nr 2.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba taip pat sprendžia pagrindinius miesto kultūros strategijos, institucinės struktūros, institucijų vadovų, finansavimo klausimus, kuriuos svarstymui parengia savivaldybės Kultūros, turizmo ir sporto departamentas. Prieš pateikiant Tarybai, klausimai apsvarstomi Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitete, kuris susideda iš 9 narių.

Šis komitetas taip pat svarsto siūlomų apdovanoti asmenų kandidatūras, nustato premijų ir stipendijų dydžius (jei nenustatyta nuostatuose), Kultūros rėmimo projektų konkursui pateiktų paraiškų Kultūros ir meno skyriaus siūlomą finansavimą ir priima sprendimus.

Projektų paraiškų svarstymo ir sprendimo priėmimo schema (pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 30-2186 patvirtintą tvarką):

Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas Svarsto Kultūros rėmimo projektų konkursui pateiktų paraiškų siūlomą finansavimą ir priima sprendimą.
Lėšų skyrimo komisija Sudaro biudžeto lėšų skyrimo projektams projektą.
Administracijos direktorius Sudaro lėšų skyrimo projektams komisiją. Pasirašo sprendimą dėl lėšų skyrimo.
Ekspertų komisija Vertina projektus pagal nustatytus kriterijus (neskiria finansavimo, tik vertina).
Kultūros, sporto ir turizmo departamento direktorius Sudaro ekspertų komisiją projektams vertinti.
Vokų atplėšimo komisija Atplėšia vokus, nustato atitikimą techniniams reikalavimas, sudaro ekspertų vertinimui teikiamų projektų sąrašą.
Kultūros ir meno skyrius Sudaro vokų atplėšimo komisiją ir organizuoja visą svarstymų procesą.

 

Schemoje yra keletas akivaizdžių trūkumų:

Projektų vertinimo atskyrimas nuo lėšų skyrimo skatina didelį finansuotinų projektų skaičių ir mažas lėšas, skiriamas šiems projektams įgyvendinti. Dėl to nukenčia įgyvendinamų projektų kokybė.

Ekspertų ir lėšų skyrimo komisijų vaidmuo yra demotyvuojantis, nes jų sprendimus gali pakeisti Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas, remdamasis savais kriterijais arba siekdamas politinių tikslų. Ekspertai nėra tiesiogiai atsakingi už priimtus sprendimus. Tuo tarpu Komitetas nėra ir negali būti įsigilinęs į visų svarstomų projektų turinį.

Nuostatuose apibrėžtos lėšų skyrimo kryptys (sritys), tačiau nėra suformuluoti prioritetai tose kryptyse. Jie nebūtinai turi būti aprašyti nuostatuose, nes skirtingais metais gali būti kitokie, tačiau turi būti aiškiai suformuluoti skelbiant kvietimą teikti paraiškas.

Svarstymo ir sprendimų priėmimo procese nedalyvauja Kultūros taryba, nors būtent tam 2007 spalio 24 d. ji buvo įkurta.

Neįgyvendinamos ir kitos Kultūros tarybai deleguotos svarbios funkcijos – užtikrinti bendruomenės dalyvavimą miesto kultūrinio gyvenimo planavime ir įgyvendinime. Tarybos narių svarstymui dažniausiai pateikiami jau parengti dokumentai, tikintis ne patarimo, o pritarimo. Intelektinis Tarybos narių potencialas, patirtis yra nepanaudojami. Didesnės įtakos Savivaldybės sprendimams Taryba neturi. Tai, o taip pat neapmokamo darbo pobūdis, menkina Tarybos narių motyvaciją dalyvauti šioje veikloje.

Neaiškus Tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto vaidmenų santykis, pavyzdžiui, nustatant Savivaldybės kultūros politiką, prioritetus (Kultūros tarybos nuostatai pateikti priede Nr.8).


Kultūros ir meno skyrius

Funkcijos ir kompetencija:

  • miesto kultūros politikos įgyvendinimas ir plėtojimas;
  • sostinės kultūrinio įvaizdžio formavimas;
  • kultūrinis bendradarbiavimas su kitais miestais, tarptautiniais fondais ir organizacijomis;
  • kultūrinis bendradarbiavimas su užsienio šalimis;
  • kultūrinių renginių mieste organizavimas ir koordinavimas;
  • pavaldžių įmonių ir įstaigų organizacinės veiklos koordinavimas.

Įvardintos funkcijos ir kompetencijos yra netolygios, reikalaujančios skirtingų įgaliojimų ir gebėjimų. Dalis itin svarbių funkcijų nėra numatytos, o kitoms įgyvendinti yra visiškai neadekvati skyriaus struktūra ir profesinės kompetencijos. Didžioji dalis veiklų yra administracinio vykdomojo lygmens (įgyvendinti, koordinuoti). Tuo tarpu įvaizdžio formavimas yra sritis, reikalaujanti strateginių sprendimų ir specifinių kompetencijų, kuriems skyriaus darbuotojai neturi įgaliojimų ir profesinių žinių. Skyriaus veiklos kokybei įtakos turėjo ir ilgalaikės miesto kultūros strategijos stoka, dėl ko nebuvo galimybių kryptingai plėtoti infrastruktūros ir renginių vertinimo. Nesant strateginių vertinimo kriterijų, daugelis įstaigų teikiamų ataskaitų tapo formalios, neturinčios vertės tiek poreikiams įvertinti, tiek permainoms planuoti.  Kita vertus, ir sukaupta informacija nėra išsamiai analizuojama ar panaudojama sprendimams priimti.

Funkcijų ir kompetencijų sąraše nenumatytos tokios svarbios funkcijos kaip informavimas, komunikavimas ir koordinavimas. Turint omenyje ribotus miesto savivaldybės infrastruktūrinius ir finansinius resursus miesto kultūrinio gyvenimo kokybei lemti, būtent šios funkcijos turi būti svarbiausios, siekiant efektyviai panaudoti miesto kultūrinius resursus, žmogiškuosius išteklius, technologinį potencialą. Informacija taip pat svarbi plėtojant išorinius ryšius tiek su Lietuvos miestais ir regionais, tiek su užsienio šalimis.

Informacijos sklaida, tikslingas koordinavimas ir sėkmingos komunikavimo strategijos turi sustiprinti ryšius tarp miesto kultūros įstaigų, kultūros paslaugas teikiančių operatorių ir potencialių vartotojų, tarp kultūros, švietimo, turizmo ir verslo įstaigų, taip pat padėti efektyviau panautoti esamus išteklius. Tikėtina, kad šios veiklos teigiamai veiktų ir miesto savivaldybės užsienio politiką kultūros srityje, sudarydamos prielaidas pereiti nuo formalaus, sutartimis grįsto bendradarbiavimo, prie kūrybiškų tinklinių struktūrų ir neformalių iniciatyvų.

Vertinant miesto savivaldybės sprendimų priėmimo struktūrą stategijoje numatytų tikslų atžvilgiu, galima konstatuoti, Kultūros ir meno skyriui neteisingai deleguotos funkcijos neigiamai veikia visus tris ilgalaikius tikslus.

Nėra vieningos valdymo ir įgyvendinimo grandinės, kuri užtikrintų strateginį planavimą ir analizę, įgyvendinimo kokybės kontrolę, permainų inicijavimą. Valdymo ir sprendimų proceso delegavimas skirtingoms struktūroms lemia, kad niekas nekontroliuoja proceso visumos ir nėra už ją atsakingas.

Painus, biurokratiškas ir ilgai trunkantis sprendimų priėmimo procesas nepalankus kūrybiškumui ir miesto bendruomenės dalyvavimui skatinti.


3.2.7. Kultūros finansavimas

Vilniaus miesto savivaldybės biudžetas kultūrai skiriamas pagal programą „Kultūros veiklos plėtra ir jos vaidmens bendruomenės gyvenime stiprinimas“. Analizuojant miesto kultūros biudžetą 2008 m. ir 2009 m., pastebimas didelis šuolis, tačiau jis neatspindi ilgalaikių finansavimo tendencijų, nes yra susijęs su strateginio projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ įgyvendinimu. Tuo tarpu 2010 metams skirtos lėšos yra net mažesnės už 2007 metų biudžetą. Tai akivaizdžiai byloja, kad kultūra nėra traktuojama kaip prioritetinė miesto politikos dalis.

2 pav. Vilniaus miesto savivaldybės asignavimai kultūrai

*Šaltinis: Vilniaus miesto savivaldybė

Palyginus Savivaldybės biudžetą kultūrai, apimantį bibliotekų, muziejų, kultūros centrų išlaikymą, konkursines programas ir renginius, su Vilniuje įsikūrusių nacionalinių kultūros įstaigų biudžetais, akivaizdu, kad svarbi koordinacija tarp skirtingos priklausomybės mieste veikiančių kultūros įstaigų, taip pat jų veiklų papildomumas.

3 pav. Nacionalinių įstaigų ir Vilniaus miesto savivaldybės kultūros biudžetų palyginimas

Savivaldybės parama kultūrai ir KI taip pat skiriama per kultūros produktų, paslaugų pirkimus miesto reikmėms (viešųjų pirkimų, konkursų metu), kultūros produktų ir paslaugų užsakymus. Miesto biudžete asignavimai kultūrai ir kultūrinėms industrijoms sudaro beveik 3 proc. (9 lentelė).

9 lentelė. Vidutinė Savivaldybės finansinės paramos kultūrai ir kūrybinėms industrijoms lyginamoji dalis per metus

2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m.
Miesto biudžetas (asignavimai) 821 488 869 939 1 015 538 1 142 851
Vidutinė % biudžeto dalis kultūrai ir kultūros industrijoms per metus 2,78 % 3,17 % 5,47 % 2,98 %

Detali finansinės paramos veikloms, susijusioms su kultūra, struktūra pateikta Priede Nr.4.

Analizuojant Vilniaus miesto savivaldybės finansinės paramos kultūrai būdus, kryptis ir metodus, išryškėjo keli svarbūs aspektai:

  • Didžiausia finansine apimtimi per paskutinius ketverius metus Vilniaus miesto savivaldybės buvo stimuliuojamas architektūros, projektavimo, aplinkos dizaino paslaugų ir pramogų verslo, laisvalaikio organizavimo subsektoriai.
  • Kultūros ir KI finansavimui per verslo, kultūros projektų rėmimo priemones, subsidijas, Vilniaus miesto savivaldybėje skiriamas ganėtinai menkas (iki 20 proc. visų kultūrai ir KI skiriamų biudžeto lėšų) dėmesys. Tai Centrinėje ir Vakarų Europoje neįprasta rėmimo proporcija. Dažniausiai apie pusė visos paramos skiriama būtent per projektinį finansavimą.


10 lentelė. Biudžetinių įstaigų finansavimas

Paragrafas Biudžetinė įstaiga Gautas finansavimas (tūkst.Lt)
2008 metai 2009 metai
Bibliotekos Centrinė biblioteka 4603,5 4940,0
Kultūros įstaigos Čiurlionio namai 183,5 183,2
Kirtimų kultūros centras 208,9 275,3
Grigiškių kultūros centras 274,0 512,2
Naujosios Vilnios kultūros centras 391,2 468,2
T.Vokės kultūros centras 160,3 191,7
Lietuvos menininkų rūmai 63,2 99,1
IŠ VISO: 889,9 1 261,5
Meno įstaigos Memorialinių muziejų direkcija (Beatričės namai, Venclovų namai, V. Krėvės-Mickevičiaus ir V. Mykolaičio-Putino memorialiniai butai-muziejai) 336,3 411,1
A.Puškino muziejus 269,1 487,9
M. ir J.Šlapelių muziejus 176,2 190,9
IŠ VISO: 781,6 1 089,9

 

11 lentelė. Kultūros ir meno skyriaus reguliavimui priskirtų viešųjų įstaigų dotacijos

Viešoji įstaiga 2007 2008 2009 2010
Šv. Kristoforo kamerinis orkestras 786 786 600 800
Kamerinis choras „Jauna muzika“ 541 550 450 500
VšĮ Vilniaus senamiesčio teatras 50 50 30,1 25
VšĮ Vilniaus rotušė 6 837,7 800 500 600
VšĮ „Skalvijos“ kino centras 115 200 125 150
Všį „Menų spaustuvė“ 6 406,8 10 880,6 8 088 3 716,4
Všį „Užupio meno inkubatorius“ 160 100 49,2 50
VšĮ Vilniaus mokytojų namai ir Šv. Kotrynos bažnyčia 1 048,059 966,6 840 000 850 000
VšĮ „Vilniaus festivaliai“ 1750 2130 1 182,5 1 500
VšĮ Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla 40 50 50 50
VšĮ Oskaro Koršunovo teatras 300 300 300 300
VšĮ Lietuvos energetikos muziejus 7 643,1 6 675,9 30 80
VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ 4 000 12 000 5 740 515
VšĮ J. Meko vizualiųjų menų centras 200 16,6 70,7 100
VšĮ „Meno dienos“ 100
Meno kolektyvams 0 400 365,2 108
VšĮ Žydų kultūros centras 0 100 100
VšĮ Azijos meno centras 55 95
Viso: 23 845,9 35 905,7 18 835,7 10 259

 

Didžioji biudžetinėms įstaigoms skiriamų lėšų dalis yra skirta darbuotojų atlyginimams ir įstaigų išlaikymui. Tuo tarpu veiklai lėšų praktiškai neskiriama. Norėdamos plėtoti veiklas, įstaigos turi teikti projektus, taip pat ir Vilniaus miesto savivaldybei. Skiriant metinį biudžetą, jo dydį taip pat lemia darbuotojų skaičius ir infrastruktūros išlaikymo kaštai, o ne įstaigos teikiamų paslaugų apimtys ir kokybė.

Nėra aiškių kriterijų, pagal ką nustatomas skiriamų dotacijų dydis Viešosioms įstaigoms.

Tai, kad didžioji dalis miesto paramos instrumentų nukreipta į kultūros funkcijų palaikymą per Savivaldybei pavaldžias įstaigas, strategijos rengėjų nuomone, bylotų apie klaidingai suprastą projektinį principą, kurį suformulavo Kultūros ministerija, o Savivaldybė nekritiškai perėmė. Pavaldžių įstaigų skatinimas veiklai skirtų lėšų siekti dalyvaujant Savivaldybės vykdomuose konkursuose ir  konkuruojant su kitais kultūros lauko veikėjais ne tik neužtikrina konkurencijos, bet sukuria nereikalingas įtampas, apsunkina nuoseklaus ir ilgalaikio planavimo galimybes. Kad ir kaip būtų, Savivaldybė vis tiek proteguoja savo įkurtas įstaigas. Kitaip būtų beprasmiška jas steigti. Siekdama tikslingai panaudoti lėšas, Vilniaus miesto savivaldybė turėtų optimizuoti išlaikomų/dotuojamų įstaigų tinklą, o pavaldžios kultūros įstaigos privalėtų teikti Savivaldybei tvirtinti biudžetą su veiklos programomis.

Atsižvelgdama į pateiktas programas, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, pasitarusi su Kultūros taryba bei Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetu, turėtų priimti sprendimą dėl biudžeto lėšų šių įstaigų veiklos funkcijoms/programoms, nuo ko priklausytų ir administravimo bei kitos išlaidos, o ne priešingai. Papildomų lėšų šios įstaigos galėtų ieškoti kituose (ne Savivaldybės) finansavimo šaltiniuose:  Kultūros ministerijos, Struktūrinių fondų ir pan.

Siekdama įgyvendinti užsibrėžtą kultūros politikos strategiją, Savivaldybė gali naudoti keletą politikos įgyvendinimo instrumentų:

  1. vieniems tikslams kurti finansuojamas įstaigas;
  2. kitiems – finansavimo mechanizmus;
  3. tretiems – ieškoti partnerystės su privačiu, visuomeniniu ir valstybės sektoriais.

Savivaldybė neturėtų steigti įstaigų toms funkcijoms arba paslaugoms vykdyti, kurias galima pirkti rinkoje. Kaip nelogiška ir Savivaldybės naudojama praktika „pirkti kultūros paslaugų ir produktų užsakymus Savivaldybei pavaldžiose įstaigose“. Tai, kas reikalinga Savivaldybei, turi būti numatyta šių įstaigų veiklos planuose ir finansuojama kaip jų veikla, o ne kaip paslaugų pirkimas. Priešingu atveju, Savivaldybė turi privatizuoti šias įstaigas ir tada pirkti paslaugas rinkoje.

Projektinis Vilniaus miesto savivaldybės kultūros finansavimas vykdomas remiantis 2008 m. lapkričio 7 d. administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2186 patvirtintais kultūros rėmimo programų projektų konkurso nuostatais. (Priedas Nr. 5)

12 lentelė. Lėšos kultūros ir meno programoms remti

2007 2008 2009
Propaguoti konkursinius kultūrinius projektus 500 5 067,5 2 866,3
Propaguoti kultūros ir meno programas 2 553,7 3 481,9 3 535,9

Projektinių lėšų skirstymas visada sukelia diskusijų dėl objektyvumo, skaidrumo, favoritizmo ir pan. Todėl būtina sukurti skaidrų mechanizmą, veikiantį per nepriklausomus ekspertus, su aiškiai apibrėžtais tikslais, prioritetais ir kriterijais. Kaip jau minėta anksčiau, Savivaldybėje šis ekspertinis mechanizmas neveikia, nes ekspertai pateikia tik rekomendacijas, į kurias Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas gali atsižvelgti arba ne.

Paprastai šioms funkcijoms atlikti įkuriamas specialus fondas, kuriam nustatomi tikslai ir uždaviniai ir sukuriama fondo priežiūros grupė, šiuo atveju tai galėtų būti Kultūros taryba (pakeitus jos sudarymo principą), kuri įgautų realų vaidmenį.

Skatinant miesto bendruomenės kūrybiškumą, aktyviau galėtų būti išnaudotos ir kitos netiesiogiai su kultūra susijusios Vilniaus miesto savivaldybės vykdomos programos: Pilietinio ir tautinio ugdymo, Vilniaus miesto jaunimo politikos, Savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento lėšų paskirstymo vaikų socializacijos programoms projektai.

Nors daugumoje įvardintų programų skatinamas kūrybiškumas, jis dažniausiai naudojamas tik kaip užimtumo priemonė. Ypač skurdžios yra socialinių programų ir kūrybinio potencialo sąsajos. Neišnaudojamos imigrantų socializacijos, patyčių mokyklose prevencijos, tolerancijos ugdymo, ligonių reabilitacijos ir terapijos galimybės. Nesuformulavus aiškių kūrybiškumo ugdymo tikslų nėra įmanomi ilgalaikiai rezultatai. Neišnaudotos kūrybinių stovyklų, dienos centrų galimybės kuriant kūrybingą ir atsakingą miesto bendruomenę, formuojant unikalią gyvenamąją aplinką, galiausiai skatinant paties miesto ir jo kultūrinio paveldo pažinimą ir jo istorinės bei meninės vertės suvokimą.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad esamas lėšų skirtymo mechanizmas nesudaro prielaidų sėkmingam ilgalaikių tikslų įgyvendinimui. Neskatina kokybiškos ir konkurencingos Savivaldybei priklausančių įmonių veiklos, miesto bendruomenės poreikius atliepiančios ir į ilgalaikius rezultatus orientuotos projektinės veiklos. Miesto biudžete numatytos lėšos kultūrai nesudaro prielaidų ambicingam kultūrinio įvaizdžio formavimui.


3.2.8. Informavimas, komunikavimas ir koordinavimas

Informavimas, komunikavimas ir koordinavimas yra tokie pat svarbūs kultūros politikos instrumentai kaip finansavimas, taisyklių kūrimas ir organizavimas. Informavimas ir komunikavimas turėtų būti svarbi Savivaldybės (kultūros skyriaus) funkcija ir svarbus veiksnys kuriant ir buriant bendruomenę.

Reikėtų peržiūrėti kultūrinės, pramoginės ir edukacinės informacijos poreikį skirtingoms tikslinėms grupėms bei identifikuoti vietas, kur ir kokiomis priemonėmis tikslingiausia šią informaciją skleisti.

Labai mažai informacijos apie Vilnių, jo renginius vietiniams ir užsienio turistams centriniuose atvykimo punktuose (oro uostas, geležinkelio stotis), viešbučiuose, viešosiose erdvėse.

Informacija apie kultūros renginius sunkiai pasiekia labiau izoliuotas gyventojų grupes (priemiesčių gyventojus, vyresnio amžiaus žmones, vaikus iš asocialių šeimų ir pan.).

Informacijos sklaida ir tikslingas koordinavimas turi sustiprinti ryšius tarp miesto kultūros įstaigų, kultūros paslaugas teikiančių operatorių ir potencialių vartotojų, tarp kultūros, švietimo, turizmo ir verslo įstaigų.

Miesto kultūrinį gyvenimą formuoja visos mieste esančios kultūrinės įstaigos. Nors tik maža dalis jų priklauso Savivaldybei, tačiau pastarosios vaidmuo svarbus apjungiant šių įstaigų veiklas ir resursus, siekiant bendrų miesto kultūros politikos tikslų. Greta kultūrinių įstaigų miesto kultūrinį įvaizdį netiesiogiai formuoja švietimo ir socialinės, urbanistinės bei verslo iniciatyvos.

Nuolatinio komunikavimo, koordinacijos mechanizmų tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir šių įstaigų bei jų iniciatyvų nėra sukurta. Bendradarbiavimas, informacijos kaupimas ir sklaida vyksta epizodiškai. Vienintelis tikras bandymas koordinuoti veiksmus su Kultūros ministerija buvo VEKS įgyvendinimas, tačiau ir čia, neturint didesnės patirties vadovauti bendriems projektams, neišvengta vadovavimo projekto valdymui problemų.

Viena iš prielaidų skatinti mieste inovacijas ir kūrybiškumą yra tarpsektorinis bendradarbiavimas ir sprendimų priėmimas. Tačiau neretai jis savaime nevyksta, tam reikia institucinės struktūros, kuri skatintų visų galimų dalininkų nuolatinį mokymąsi ir iniciatyvas, rengdama susitikimus, atvirus stalus, forumus ir pan.


3.2.9. Kultūrinis švietimas

Kultūrinis miesto piliečių, ypač vaikų ir jaunimo, švietimas yra būtina sąlyga ir instrumentas kūrybingai ir atsakingai visuomenei ugdyti. Švietimas, edukacinių programų buvimas ir jų kokybė turi būti vienas iš kriterijų vertinant įstaigų veiklą bei kultūrinių projektų kokybę. Bet kuris renginys, veikla privalo turėti edukacinį aspektą. Kultūrinis švietimas apima daug aspektų:

  1. meninį vaikų ir suaugusiųjų ugdymą;
  2. kūrybiškumo lavinimą;
  3. sveikos gyvensenos propagavimą;
  4. tarpkultūrinės kompetencijos, tolerancijos ugdymą;
  5. pilietinį, bendruomeninį ugdymą ir kt.

Iki šiol Savivaldybė daugiau dėmesio skyrė tik meniniam vaikų ugdymui, išlaikydama spacializuotas menų mokyklas bei skirdama lėšų užklasinei veiklai mokinio krepšelyje. Deja, lėšos, skiriamos šiai ypač svarbiai veiklai, nuolat mažėja.

Lėšų kitoms išvardintoms edukacinėms veikloms iš viso beveik nėra. Nenuostabu, kad Lietuva turi daug tolerancijos problemų. Pasaulio ekonomikos forumas 2007 m. Lietuvai skyrė 14 vietą pasaulyje ir pripažino, kad lyčių lygybės srityje padaryta didelė pažanga (2006 m. mūsų šaliai buvo suteikta 21 vieta). Tačiau dėl kitų diskriminacijos pagrindų Lietuva kol kas negali pasigirti dideliais pasiekimais. Tyrimai rodo, kad netolerancija netradicinėms religijoms, seksualinėms mažumoms bei kitos rasės žmonėms yra viena didžiausių Europoje.

Tyrimas, kurį 2007 m. atliko Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras, parodė, kad iki 80 proc. Lietuvos gyventojų būdingos neigiamos nuostatos įvairių religinių bei pasaulėžiūrinių grupių atžvilgiu.

Dėmesys diskriminacijai dėl amžiaus yra pakankamai naujas reiškinys Lietuvoje. Dažnai koncentruojamasi ties būtinybe užtikrinti socialinę apsaugą vyresniems (daugiausia pensinio amžiaus) žmonėms, todėl ne visada atkreipiamas dėmesys į kitus diskriminacijos dėl amžiaus aspektus. Remiantis tyrimais, apie 50 proc. Lietuvos gyventojų pateisintų darbdavius, atsisakančius įdarbinti vyresnio amžiaus žmones (50 metų ir daugiau). Apie 21 proc. respondentų mano, kad vyresnio amžiaus žmonės turėtų išeiti į pensiją, kai tik sulaukia pensinio amžiaus. Informacija apie jaunų žmonių diskriminavimą darbo rinkoje bei kitose srityse yra sunkiau prieinama, tačiau atlikti tyrimai rodo, kad apie 22 proc. respondentų mano, jog jaunų žmonių teisės yra vienos iš dažniausiai pažeidžiamų.

Lietuvoje (vadinasi, ir Vilniuje) trūksta kritinio mąstymo ugdymo. Todėl neturėtų stebinti keistoki rinkimų bei savotiški reitingų rezultatai. Tenka apgailestauti, kad skirtingai nuo Šiaurės Europos šalių, Lietuvoje nesusiformavo vadinamųjų liaudies mokyklų, mokymosi ratelių tradicija, todėl turėtų būti skatinamos įvairios iniciatyvos, skatinančios visuomenės švietimą.

Kultūrinis švietimas turėtų būti horizontali Savivaldybės funkcija, vykdoma koordinuotomis visų padalinių (pradedant komunalinio ūkio ir baigiant mero) pastangomis.

IV. SSGG analizė

Stiprybės:

  • Istoriškai daugiatautė bendruomenė.
  • Didelė kultūros paveldo objektų koncentracija, Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
  • Tvarkomi svarbiausi kompleksiniai Senamiesčio objektai.
  • Unikali gamtinė aplinka su dviem regioniniais parkais.
  • Vilniuje susikoncentravusios pagrindinės nacionalinės ir valstybinės kultūros įstaigos, teatrai, koncertinės organizacijos, muziejai, bibliotekos, čia daug privačių kultūros organizacijų ir įstaigų, veikia pagrindinės kūrybinės sąjungos, daug įvairių visuomeninių organizacijų.
  • Miesto kultūros įstaigose dirba aukštąjį išsilavinimą turintys profesionalūs darbuotojai.
  • Vilniuje vyksta daug įvairių renginių, festivalių, organizuojamų savivaldybės ir kitų valstybinių ir privačių kultūros operatorių. Renginiai pritraukia daug bendruomenės gyventojų ir miesto svečių.
  • Vilniuje sparčiai plėtojasi kūrybinės industrijos, Savivaldybei remiant kuriasi menų inkubatoriai.
  • Savivaldybėje dirba profesionalūs ir motyvuoti kultūros organizatoriai.
  • Savivaldybė siekia įtraukti bendruomenę į sprendimų priėmimą, kuriamos ekspertų tarybos ir komisijos.
  • Savivaldybė randa būdų, kaip panaudoti privačią iniciatyvą kultūros plėtrai.

 

Silpnybės:

  • Nepakankama kultūros ir gamtos paveldo apsauga.
  • Nepakankamai išnaudojamas dalies svarbių urbanistikos, architektūros, archeologijos, gamtos vertybių pažintinis ir ypač rekreacinis potencialas.
  • Nepakankamai išnaudojami žmonių veiklos paveldo ištekliai, neatskleista tautinių, etninių, etnografinių išteklių įvairovė.
  • Nemažai paveldo objektų nėra aktualizuoti šiandieniniame miesto kontekste.
  • Mieste nėra unikalių pasaulinio lygio šiuolaikinės architektūros ir kitokių šiuolaikinių traukos taškų.
  • Turizmo plėtros aspektu neišnaudotos vandens turizmo galimybės Neries upe.
  • Kaimyninių sostinių senamiesčiuose teikiamų kultūrinių ir laisvalaikio paslaugų kontekste Vilniaus senamiestis šiuo metu yra nekonkurencingas. Senamiesčiui trūksta gyvybės, mažai veiklos, įvairesnių laisvalaikio leidimo galimybių pasiūlos.
  • Miesto kultūrinės infrastrūktūros lauke Savivaldybei priklausanti infrastruktūra užima labai menką dalį, Savivaldybei priklausančios įstaigos, palyginti su valstybinėmis ir nacionalinėmis, yra mažos, disponuoja mažais ištekliais, įstaigoms reikalinga struktūrinė ir technologinė renovacija, neišnaudotas bibliotekų tinklo potencialas teikti ir kitas kultūros paslaugas.
  • Kultūrinės infrastruktūros koncentravimas miesto centre netenkina nuo centro nutolusių rajonų ir priemiesčių gyventojų kultūrinių poreikių, o mažas priemesčių gyventojų tankis nesudaro prielaidų šiai infrastruktūrai kurtis.
  • Per mažai išnaudojamos viešosios erdvės.
  • Nekoordinuojami mieste vykstantys renginiai nereikalingai konkuruoja vienas su kitu dėl tų pačių tikslinių grupių gyventojų dėmesio ir lėšų.
  • Sprendimų priėmimo procesas, ypač finansuojant kultūros projektus, pernelyg komplikuotas, nėra sukurto visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus, efektyvaus konsultavimosi su visuomene mechanizmo. Neaiškūs sprendimų priėmimo kriterijai.
  • Kultūros finansavimo iš miesto biudžeto apimtys mažėja tiek santykiniais, tiek ir absoliučiais skaičiais.
  • Finansavimas nukreiptas į įstaigų išlaikymą. Naujų įstaigų kūrimas, steigėjo funkcijų prisiėmimas viešosiose įstaigose, nedidinant finansavimo apimčių, skurdina veiklos galimybių plėtrą.
  • Projektiniam ir programiniam finansavimui skiriamų lėšų kiekis neproporcingai mažas, palyginti su institucijų išlaikymo lėšomis.
  • Finansavimo mechanizmas neskatina kūrybiškumo.
  • Menkas koordinavimasis ir bendradarbiavimas su kitomis Savivaldybės atsakomybės sritimis –  švietimu, ekonomika, socialine rūpyba.
  • Menkas koordinavimasis su nacionalinėmis ir valstybinėmis įstaigomis.
  • Trūksta visuomenės kultūrinio švietimo programų vaikams ir suaugusiesiems.

Galimybės:

  • Lietuvos inovacijų 2010–2020 metų strategija, kurios tikslas – „kurti kūrybingą visuomenę, sudaryti sąlygas plėtoti verslumą ir inovacijas“ sutampa ir su teikiamos Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos tikslu.
  • Pagrindiniai valstybinės raidos strateginiai dokumentai sudaro prielaidas stabiliai kultūros politikos plėtrai.
  • Dalyvavimas ES, regioninėse ir dvišalėse bendradarbiavimo programose.
  • Europos struktūriniai fondai.
  • Didžiausios tiesioginės investicijos.
  • Didžiausios disponuojamos gyventojų lėšos.
  • Vilniuje sukoncentruota dauguma Lietuvos mokslo įstaigų. Beveik trečdalis sostinės gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą, ir šis rodiklis kasmet didėja.
  • Augantis KI sektorius.
  • Dideli Vilniaus ekonominės ir socialinės plėtros mastai bendrųjų Lietuvos ekonominės ir socialinės raidos tendencijų kontekste yra reikšmingi miesto kultūros infrastruktūrai ir gyvenimui.
  • Santykinai aukštesnės sostinės gyventojų pajamos ir stabilesnė paslaugų sektoriaus plėtra sudaro palankesnes sąlygas kultūrinių paslaugų plėtrai ir jų vartojimui.
  • Vilniaus apskrityje gyventojų migracijos saldo išlieka teigiamas.

 

Grėsmės:

  • Lietuvos inovacijų strategija visiškai ignoruoja kultūrą ir meną, kaip vieną ryškiausių inovacijų ir kūrybiškumo šaltinių.
  • Nors pagrindiniai valstybės raidos strateginiai dokumentai sudaro prielaidas stabiliai kultūros politikos plėtrai, kultūra juose vis dar traktuojama kaip gretutinis veiksnys siekiant kitų strateginių tikslų.
  • Svarbiausiame sostinės dokumente – strateginiame plane – kultūriniai prioritetai integruoti į žinių ekonomikos, turizmo ir infrastruktūros programas. Kultūra, kaip savarankiška miesto plėtros sritis, nėra išskirta. Menkai atskleistas kultūros vaidmuo formuojant tarptautinį miesto įvaizdį, telkiant vietinę bendruomenę.
  • Plataus rezonanso kultūrines programas bandoma įtakoti politiniais sprendimais. Tai atveria sąlygas lobizmui ir nesudaro prielaidų ilgalaikių tikslų įgyvendinimui.
  • Kultūra menkai integruota į šalies ekonomikos konkurencingumą skatinančias programas.
  • Nepakankamas kultūros integravimas į socialinių miesto bendruomenės problemų sprendimą, tvarios visuomenės kūrimą, gyvenimo kokybės ugdymą, tolerancijos ugdymą.
  • Stiprėjanti netolerancija, o teisinė sistema nepasirengusi sustabdyti ksenofobijos apraiškų.
  • Nekonkurencingas kultūros srities darbuotojų darbo užmokestis neskatinantis kūrybingų jaunų žmonių atėjimo į kultūros sektoriaus valdymą.
  • Kūrybiškumo bei su juo susijusio atsinaujinimo stoka gali sukurti prielaidas stagnacijai, negalėjimui reaguoti į aplinkybių kaitą kultūroje, versle ir kitose srityse, nesudaro galimybių atsirasti naujovėms Lietuvoje, veda prie mėgdžiojimo ir pasikartojimo.

V. Rekomendacijos

Remiantis išorinės ir vidaus aplinkos analizės rezultatais ir atsižvelgiant į strateginius Vilniaus savivaldybės tikslus plėtojant kultūrą, siūloma susitelkti ties tokiais veiksmais:

Eil. Nr Veiksmo formuluotė Veiksmo aprašymas, detalizacija Laikotarpis
1 UŽDAVINYS – įtraukti bendruomenę į kultūros valdymą, kūrimą ir vartojimą.
1.1. Stiprinti Savivaldybės vaidmenį koordinuojant Vilniuje vykstančius  kultūros renginius Sukurti nuolatinio/periodinio komunikavimo ir konsultavimosi/koordinavimo su Kultūros ministerija ir kitomis kultūros institucijomis mieste mechanizmą. 2010–2012
1.2. Įtraukti visuomenę į sprendimų priėmimą kultūros klausimais a) Sukurti platesnio konsultavimosi su bendruomene tvarką;
b) sukurti skaidrią ir profesionalią projektų bei programų finansavimo tvarką;
c) atnaujinti visuomeninės kultūros tarybos sudarymo ir veiklos pricipus, siekiant užtikrinti jos ekspertinę kompetenciją ir efektyvų vaidmenį miesto kultūros strategijos įgyvendinimo planavime ir kontrolėje, taip pat kultūros politikos tęstinumą.
2010–2012
1.3. Gerinti kultūros paslaugų prieinamumą a) Optimizuoti bibliotekų tinklą, atsižvelgiant į poreikius bei galimybes, taikyti mišrią – stacionaraus ir mobilaus aptarnavimo sistemą. Išnaudoti kai kurių bibliotekų potencialą būti bendruomenės kultūros bei neformaliojo švietimo ir mokymosi centrais;
b) išnalizuoti ir priimti sprendimą dėl tolesnės memorialinių muziejų Vilniuje plėtros;
c) optimizuoti kultūros centrų tinklą. Gerinti kultūros centrų materialinę bazę. Organizuoti kultūros paslaugų teikimą nuo miesto centro nutolusiose seniūnijose.
2010–2020
1..4. Remti kultūrines iniciatyvas, kurios skatina socialinės rizikos grupių integravimo į bendruomenę galimybes a) Inicijuoti ir remti projektus, skatinančius toleranciją, tarpkultūrinį dialogą, socializaciją, kartų dialogą;
b) parengti kultūros renginių ir paslaugų programą vyresnio amžiaus žmonėms;
c) skatinti ir remti jaunimo kultūrines iniciatyvas.
2010–2020
1.5. Teikti informaciją visuomenei apie miesto kultūrą ir kultūros renginius a) Išanalizuoti kultūrinės, pramoginės ir edukacinės informacijos poreikį skirtingoms tikslinėms grupėms;
b) identifikuoti vietas, kur ir kokiomis priemonėmis tikslingiausia šią informaciją skleisti;
c) sukurti visuomenei prieinamą duomenų bazę apie kultūrines paslaugas.
2010–2020
1..6. Sukurti ir įgyvendinti kultūrinės veiklos stebėsenos ir vertinimo sistemą a) Sukurti kultūros įstaigų veiklos vertinimo metodiką ir sistemą;
b) įdiegti kultūros projektų kokybės vertinimo metodiką ir sistemą.
2011–2013
2. UŽDAVINYS – skatinti Vilniaus gyventojų kūrybingumą.
2.1. Plėtoti kūrybinių industrijų sektorių a) Parengti ir įgyvendinti kūrybinių industrijų programą, kooperuojant ES, privačių struktūrų ir savivaldybės lėšas;
b) parengti Vilniaus kūrybinių industrijų žemėlapį;c) sukurti kūrybinių industrijų rėmimo strategiją ir verslumo skatinimo planą;c) dalyvauti kūrybinių industrijų patirčių mainų programose.
2010–2020
2.2. Gerinti sąlygas gyventojų kūrybingumui skleistis a) Įkurti multifunkcinį centrą, kuris sudarytų platesnes galimybes skleistis miestiečių kūrybinėms galioms, suteiktų galimybes pasirodyti Lietuvos ir užsienio kūrėjams bei kolektyvams;
b) skatinti viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimą plėtojant menų mokyklų tinklą Vilniaus mieste.c) Užbaigti Menų spaustuvės renovaciją ir įrengimą.
2010 –2020
2.3. Remti kūrybinius projektus a) Inicijuoti ir/arba finansuoti Kultūros ir meno renginius, atsižvelgiant į užsibrėžtus kriterijus/tikslus: įtraukiančius, telkiančius bendruomenę, skatinančius kūrybiškumą ir inovacijas;
b) nustatyti aiškią kūrybinių siūlymų ir iniciatyvų teikimo, svarstymo ir vertinimo tvarką miesto savivaldybėje.c) Vykdyti „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programos tęstinius projektus.
2010–2012
2.4. Remti kultūrinio švietimo projektus a) Kultūrinio švietimo programas mokiniams ir suaugusiesiems įteisinti kaip būtiną kultūros įstaigų ir finansuojamų programų bei projektų aspektą ir vertinimo kriterijų;
b) skatinti profesionalių menininkų ir privačių kultūros paslaugų teikėjų dalyvavimą bendruomeniniuose ir edukaciniuose projektuose;
c) užtikrinti savivaldybės padalinių veiklos koordinavimą kultūrinio švietimo klausimais;d) rengti ir įgyvendinti tarptautinius kultūros sektoriaus kokybės gerinimo ir patirčių mainų projektus.
2010 –2020
3. UŽDAVINYS – stiprinti Vilniaus miesto kultūros tarptautinį konkurencingumą.
3.1. Užtikrinti įstatyminį ir finansinį strateginių kultūros tikslų įgyvendinamumą Įtraukti kultūrą, kaip vieną esminių tarptautinio miesto konkurencingumo, darnaus vystymosi, socialinės gerovės veiksnių, į strateginius miesto dokumentus.Pasiekti, kad iki 2020 metų kultūros ir kūrybos ekonomikos biudžetas miesto savivaldybėje pasiektų 5% bendrojo biudžeto.
3.2. Gerinti tarptautinių festivalių, mugių ir kultūros renginių kokybę a) Identifikuoti tarptautiniame kontekste konkurencingus kultūros renginius (2011);
b) kokybiškam jų įgyvendinimui apjungti Savivaldybės, valstybės ir privačias lėšas;
c) užtikrinti tikslingą šių renginių koordinavimą tarptautiniame renginių kalendoriuje, siekiant mažinti turizmo sezoniškumą.
2010 –2020
3.3. Aktualizuoti kultūros ir gamtos paveldą a) Inicijuoti projektus, aktualizuojančius paveldo objektus šiandieniniame miesto kontekste, ieškant patrauklių paveldo objektų sąsajų su miesto ir šalies istorija interpretacijų;
b) renovuoti miesto žaliąsias viešąsias erdves (Vingio parką, Kalnų parką ir pan.), pritaikant jas kokybiškam kultūrinių renginių organizavimui;
c) užtikrinti Neries, kaip centrinės Vilniaus arterijos, aktyvų panaudojimą kultūros, turizmo ir rekreacijos veikloms.
2010–2020
3.4. Puoselėti multikultūrinį paveldą Remti su multikultūriniu paveldu susijusias programas,  tautinių bendrijų kultūrines iniciatyvas. Skatinti miesto kultūrinio gyvenimo įvairovę, panaudojant čia susitelkusį multikultūrinį ir skirtingų šalies regionų žmogiškąjį potencialą.
3.5. Koordinuoti paveldo išsaugojimą Sukurti gamtos ir kultūros apsaugos koordinavimo valstybės, Savivaldybės ir privataus sektoriaus teisinės sistemos, strateginio planavimo bei konkrečių priemonių įgyvendinimo lygiais mechanizmą. 2011–2013
3.6. Išnaudoti gamtos ir kultūros išteklius Apjungti kultūrinius ir gamtinius Vilniaus miesto ir apylinkių turizmo išteklius, kurti būtiną infrastruktūrą ir sudaryti sąlygas privatiems investitoriams teikti turizmo ir kultūros paslaugas vaizdingose miesto apylinkėse, siūlyti aktyvaus kultūrinio turizmo paslaugas, patrauklias jaunimui. 2010–2020
3.7. Skatinti šiuolaikinės architektūros objektų- magnetų sukūrimą a) Pagal parengtą S. R. Gugenheimo fondo ir Ermitažo muziejų galimybių studiją, įkurti modernų daugiafunkcinį pasaulinio lygio kultūros centrą;
b) skatinti unikalių kamerinių erdvių formavimąsi.
2010–2020
3.7. Formuoti Vilniaus įvaizdį Skatinti savito miesto vizualaus identiteto formavimąsi, aktyviau panaudoti prasminius miesto simbolius, ieškant originalios ir turizmui patrauklios jų pateikimo formos. 2010–2015

 


VI. Priedai

Priedas 1. Vilniaus seniūnijų gyventojai

Seniūnija Gyventojų skaičius, tūkst.
Antakalnio 40
Fabijoniškių 45
Grigiškių 12
Justiniškių 31
Karoliniškių 31
Lazdynų 37
Naujamiesčio 28
Naujininkų 33
Naujosios Vilnios 33
Panerių 9
Pašilaičių 28
Pilaitės 16
Rasų 13
Senamiesčio 19
Šeškinės 37
Šnipiškių 20
Verkių 30
Vilkpėdės 25
Viršuliškių 16
Žirmūnų 47
Žvėryno 12

 

 


Priedas 2. Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūra


Priedas 3. Sprendimų priėmimas kultūros klausimais Vilniaus miesto savivaldybėje

Vilniaus miesto savivaldybės taryba:

  1. priima sprendimus dėl atskirų sričių strategijų, taip pat bendros Savivaldybės strategijos tvirtinimo;
  2. priima sprendimus dėl Savivaldybės teritorijos raidos analizės, bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografinių nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo;
  3. priima sprendimus dėl valstybės socialinių ir ekonominių programų tikslinių ir kitų valstybės fondų lėšų bei materialiojo turto paskirstymo Savivaldybės biudžetinėms įstaigoms;
  4. nustato kainas ir tarifus už Savivaldybės įmonių, specialios paskirties bendrovių, Savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas;
  5. priima sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas Savivaldybės biudžeto sąskaita;
  6. priima sprendimus dėl Savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo patikėjimo teise;
  7. steigia Savivaldybės biudžetines įstaigas, savivaldybės įmones, Savivaldybės viešąsias įstaigas, akcines bendroves, įstatymų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl dalyvavimo jas steigiant ir dėl šių įstaigų, įmonių reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo arba dalyvavimo jas reorganizuojant, pertvarkant ir likviduojant, taip pat dėl šių juridinių asmenų vadovų skyrimo į pareigas ir atleidimo iš jų;
  8. skirsto biudžetinėms įstaigoms biudžeto asignavimus;
  9. saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka steigia Savivaldybės saugomas teritorijas, skelbia Savivaldybės saugomus vietinės reikšmės gamtos bei kultūros paveldo objektus, priima sprendimus aplinkos apsaugos būklei gerinti;
  10. priima sprendimus dėl premijų, apdovanojimų, stipendijų skyrimo tvarkos nustatymo.

 

Meras:

  1. analizuoja padėtį Savivaldybėje ir siūlo Savivaldybės tarybai sprendimų projektus bei rekomendacijas viešojo administravimo įstaigoms gyventojų bendrosios kultūros ugdymo, etnokultūros puoselėjimo klausimais.

 

Vicemeras:

  1. kuruoja, formuoja pavedimus departamentui arba skyriui;
  2. priima sprendimus dėl klausimų teikimo Tarybai.

 

KŠSJ komitetas:

  1. svarsto visus Tarybos sprendimų projektus;
  2. svarsto siūlomų apdovanoti asmenų kandidatūras, nustato premijų ir stipendijų dydžius (jei nenustatyta nuostatuose);
  3. svarsto Kultūros rėmimo projektų konkursui pateiktų paraiškų Kultūros ir meno skyriaus siūlomą finansavimą ir priima sprendimą;
  4. komitetai pagal savo kompetenciją priima rekomendacinius sprendimus. Savivaldybės institucijos su jų veikla susijusius komitetų sprendimus privalo apsvarstyti ir pranešti komitetams apie priimtus sprendimus. Savivaldybės administracija, jos padaliniai, Savivaldybės biudžetinės ir viešosios įstaigos bei savivaldybės kontroliuojamos įmonės su jų veikla susijusius komitetų sprendimus turi apsvarstyti ir apie svarstymo rezultatus pranešti komitetams.

 

Administracijos direktorius (AD):

  • priima įstaigų vadovus į darbą, sprendžia kitus personalo klausimus;
  • tvirtina Kultūros projektų konkurso nuostatus, pasirašo įsakymą dėl projektų finansavimo (Kultūros ir meno skyriaus teiktą ir Kultūros komiteto aprobuotą);
  • priimą sprendimus dėl Tarybai teikiamų svarstyti klausimų įrašymo į Tarybos posėdžio darbotvarkę.

 

AD pavaduotojas:

kuruoja, formuoja pavedimus departamentui arba skyriui.

 

Kultūros, sporto ir turizmo departamento direktorius:

  1. rengia ilgalaikes ir trumpalaikes veiklos programas, organizuoja jų įgyvendinimą Vilniaus mieste;
  2. organizuoja kultūros ir meno, kūno kultūros ir sporto, turizmo politikos formavimą ir jų įgyvendinimą Vilniaus mieste;
  3. koordinuoja ir kontroliuoja Kultūros ir meno, Kūno kultūros ir sporto bei Turizmo skyrių veiklą;
  4. organizuoja ir kontroliuoja Departamento reguliavimo sričiai priskirtų įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą;
  5. organizuoja Departamento reguliavimo sričiai priskirtų įmonių, įstaigų, organizacijų steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą;
  6. organizuoja ir kontroliuoja Departamento ir jo reguliavimo sričiai priskirtų biudžetinių įstaigų pajamų ir išlaidų planavimo, apskaitos ir atsiskaitymo procesą;
  7. analizuoja Departamento reguliavimo sričiai priskirtų įmonių, įstaigų, organizacijų tobulinimo galimybes ir perspektyvas;
  8. koordinuoja miesto kultūros, sporto ir turizmo investicinių, ūkinių programų bei projektų rengimą;
  9. koordinuoja iš Savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų miesto sporto  ir kultūros ir turizmo įstaigų veiklą;
  10. organizuoja priemonių, gerinančių Vilniaus įvaizdį ir didinančių turistų srautus, rengimą;
  11. koordinuoja kultūros rėmimo programų ir projektų įgyvendinimą, švenčių ir atmintinų datų paminėjimo renginius, festivalių, konkursų ir kitų švenčių renginius;
  12. teikia Tarybai pasiūlymus steigti, jungti, pertvarkyti, likviduoti iš Savivaldybės biudžeto išlaikomas ir Departamento reguliavimo sričiai priskirtas įstaigas, organizacijas ir įmones;
  13. teikia Tarybai ir Administracijos direktoriui pasiūlymus suteikti Departamento reguliavimo sričiai priskirtoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms finansines lengvatas.

 

Kultūros ir meno skyriaus vedėjas:

  1. rengia darbo planus, programas ir kitus dokumentus dėl kultūrinės veiklos administravimo, kontroliuoja, kaip jie vykdomi;
  2. organizuoja skyriaus funkcijų vykdymą, kontroliuoja skyriaus vidaus darbo tvarką ir tarnybinę drausmę, vertina pavaldžių valstybės tarnautojų veiklą;
  3. teikia pasiūlymus Savivaldybės tarybai dėl kultūros įstaigų tinklo optimizavimo, jų steigimo, pertvarkymo, reorganizavimo ir likvidavimo teisės aktų nustatyta tvarka;
  4. organizuoja kultūros politikos ir strategijos formavimą bei jo įgyvendinimą muziejų, bibliotekų, kultūros centrų, profesionalaus ir mėgėjų menų, leidybos bei kitose gyventojų bendrosios kultūros ugdymo srityse;
  5. bendradarbiauja su Savivaldybės teritorijoje veikiančiomis kitų steigėjų įkurtomis kultūros įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, vykdančiomis kultūrinę veiklą, teikia pasiūlymus dėl jų projektų rėmimo;
  6. dalyvauja rengdamas ir įgyvendindamas Savivaldybės kultūrinio turizmo plėtros, dvarų pritaikymo kultūros reikmėms bei bendradarbiavimo su Lietuvos regionais programas;
  7. konsultuoja svarbiausių sporto renginių kultūros programų rengėjus;
  8. teikia svarstyti dokumentus kultūrinės veiklos klausimais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos komitetams, komisijoms, Savivaldybės administracijai.

 

Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Verslo ir paslaugų skyriaus Reklamos poskyris

priima ir analizuoja paraiškas ir pateiktus dokumentus dėl išorinės vaizdinės reklamos leidimų išdavimo. Išrašo leidimus ir juos registruoja.

 


Priedas 4. Vilniaus miesto savivaldybės finansinės paramos veikloms, susijusioms su kultūra, struktūra

KI subsektorius,
produktai
ir paslaugos
Tiesioginės
miesto išlaidos –
KI paslaugų
ir produktų
pirkimas,
tūkst. Lt
KI paslaugų ir
produktų
užsakymas
pavaldžiose
įstaigose,
tūkst. Lt
Renginių, įvykių,
festivalių, mokymų
finansavimas
projektų,
subsidijų pagalba,
tūkst. Lt
2006 2007 2008 2009 2006 2007 2008 2009 2006 2007 2008 2009
1. Architektūra, projektavimo,
aplinkos tvarkymo pasl.
11 965 9 961 6 963 2 733
Architektūriniai, projektavimo
darbai, konkursai
15 15 70 1 101
Viešųjų miesto erdvių
projektavimas, dizainas,
mažoji architektūra
11 950 9 946 6 893 1 632
2. Pramogų verslas,
laisvalaikio org., mokymai
1 549 1 169 945 923 2 937 8 640 26 590 17 747 4 222 3 300 9 802 6 330
Kino teatrų, kino ir vaizdo
studijų produktai ir paslaugos
(Skalvijos kino centras)
150,00 115,00 200,00 125,00
Koncertų, renginių
organizavimas, kult. projektai
(festivaliai, VEKS)
1 517 5 750 14 130 6 923 4 059 3 054 9 104 6 292
Konferencijų, seminarų,
konkursų verslui organizavimas
40,00 10,00 5,00 20,00 163,00 246,00 298,00 38,5
Laisvalaikio, pramogų
organizavimas,
kūrybinė edukacija
(KC, Mokytojų namai,
Rotušės veikla )
520 1 825 4 908 4 952 400
Meno galerijų produktai
ir paslaugos
(Vaikų  ir jaunimo meno galerija,
Užupio MI, Meko VMC)
200 400 167 99
Muzikos kūrėjų  ir
atlikėjų paslaugos
(Kristoforo kam.ork.,
choras Jauna muzika)
1 336 1 050
Parodų organizavimas,
techninis aprūpinimas
1 509 1 159 940 903
Teatrų veikla, scenos menai
(Senamiesčio,
Koršunovo teatrai,
Menų spaustuvė)
550 550 5 850 4 598
3. Leidybos produktai ir
paslaugos
(Miesto pletros dep.,
Turizmo ir miesto įvaizdžio sk.)
319 292 305 255
4. Reklama, viešieji ryšiai
(Turizmo ir miesto įvaizdžio sk.)
450 465 330 93
5. Programinė įranga, paslaugos 1 377 3 689 10 477 5 879
6. Tautodailė, suvenyrai
(Turizmo ir miesto įvaizdžio sk.)
40 140 140
VISO: 15 660 15 617 19 160 10 022 2 937 8 640 26 590 17 747 4 222 3 300 9 802 6 330

*Šaltinis: Vilniaus miesto savivaldybė.

 


Priedas 5. Kultūros rėmimo programų projektų konkurso nuostatai

PATVIRTINTA
Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus
2008 m. lapkričio 7 d.
įsakymu Nr. 30-2186

KULTŪROS RĖMIMO PROGRAMŲ PROJEKTŲ KONKURSO
NUOSTATAI

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Kultūros rėmimo programų projektų konkurso organizatorius – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Kultūros ir meno skyrius (toliau – organizatorius), veikiantis pagal Kultūros ir meno skyriaus nuostatus ir besivadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais (Konstitucijos pr. 3, LT-09601 Vilnius).

2. Kultūros rėmimo programų projektų finansavimo lėšos yra numatytos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu.

3. Konkursui  pateikiami projektai, kuriems įgyvendinti iš Savivaldybės prašoma suma yra didesnė kaip 5000 (penki tūkstančiai) litų.


II. KONKURSO TIKSLAS

4. Vilniaus miestui reikšmingų kultūros ir meno projektų finansavimas siekiant skatinti:

4.1. profesionalaus meno ir kūrybos procesų plėtrą;

4.2. kultūros paveldo ir tradicinės kultūros procesų išsaugojimą;

4.3. mėgėjų meno iniciatyvas;

4.4. šiuolaikinės, intelektualiosios kultūrinės aplinkos kūrimą;

4.5. kultūrinius mainus su Lietuvos ir užsienio miestais, pabrėžiant Vilniaus miesto unikalumą ir  jo priklausymą Europos kultūrai;

4.6. naujai sukurtų kultūros vertybių platinimą ir jų prieinamumą platesnei visuomenei bei socialinės atskirties mažinimą.

III. KONKURSO UŽDAVINIAI

5. Organizuoti kultūros rėmimo programų projektų finansavimo konkursus (toliau – konkursus) šioms programoms:

5.1. kultūros renginių;

5.2. kultūros mainų;

5.3. leidybos;

5.4. profesionaliųjų menų;

5.5. mėgėjų meno.

6. Įvertinti ir finansiškai remti konkursui pateiktus projektus bei nustatyti prioritetus.


IV. KONKURSO PASKELBIMO TVARKA

7. Apie konkursą organizatorius paskelbia dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ ir Savivaldybės tinklalapyje  (www.vilnius.lt) ir kt.

8. Skelbime nurodoma ši informacija:

8.1. konkurso organizatorius;

8.2. konkurso pavadinimas;

8.3. konkurso tikslas ir uždaviniai;

8.4. paraiškų konkursui priėmimo vieta;

8.5. paraiškų pateikimo data ir laikas;

8.6. telefonų numeriai, el. pašto adresas informacijai.

9. Su konkurso nuostatais galima susipažinti Savivaldybės tinklapyje (www.vilnius.lt).

Informaciją apie konkursą teikia už konkurso organizavimą atsakingas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Kultūros ir meno skyriaus vyriausiasis specialistas.


V. PARAIŠKOS PATEIKIMAS

10. Konkurse gali dalyvauti juridiniai asmenys, registruoti Vilniaus mieste, išskyrus pelno siekiančias organizacijas.

11. Konkursui skirtos projektų paraiškos pateikiamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento Interesantų aptarnavimo skyriui (2 darbo vieta) iki kiekvienų metų lapkričio mėnesio trečios savaitės pirmos darbo dienos.

12. Tą patį projektą galima pateikti tik į vieną konkurso programą.

13. Vienas pareiškėjas gali pateikti ne daugiau kaip penkis projektus.

14. Pareiškėjo pateikta konkurso paraiška rodo, kad jis yra susipažinęs su šiais nuostatais ir griežtai jų laikysis.

15. Paraiškos, pateiktos po nustatyto termino, neįformintos pagal šiuos nuostatus arba pateiktos daugiau kaip penkios vienos organizacijos paraiškos, nenagrinėjamos.


VI. PROJEKTO PARAIŠKOS TURINYS IR ĮFORMINIMAS

16. Pareiškėjas privalo parengti ir pateikti raštišką projekto paraišką.

17. Projekto paraiška pateikiama A4 formato lapuose. Paraiškos originalo lapus privaloma sunumeruoti, susiūti ir paskutinio lapo antroje pusėje patvirtinti antspaudu ir parašu. Pirmu lapu įrišamas paraiškos blankas (2 priedas). Kartu pateikiamos dvi paraiškos su visais dokumentais kopijos.

18. Projektas turi būti parengtas lietuvių kalba. Visi prie projekto pridėti dokumentai kita kalba privalo būti išversti.

19. Projekto paraiška ir pridėti dokumentai pateikiami užklijuotame voke. Ant voko turi būti nurodytas konkurso pavadinimas, programa, dėl kurios teikiama paraiška, konkurso organizatoriaus adresas, pareiškėjo pavadinimas ir adresas, žyma „Projekto paraiška“.

20. Dokumentai pateikiami tokia tvarka: paraiškos blankas (2 priedas), kurį užpildo ir pasirašo pareiškėjas, turintis teisę pasirašyti, ir projekto vadovas, projekto aprašymas (3 priedas), projekto sąmata (4 priedas), dvi rekomendacijos (5 priedas), projekto vadovo trumpas gyvenimo aprašymas, projekto pareiškėjo registracijos pažymėjimo kopija, paraišką teikiančios įstaigos vadovo deklaracija.

21. Projektui reikalingos dviejų tam tikros srities kompetentingų asmenų rekomendacijos (5 priedas). Projekto negali rekomenduoti pareiškėjo ar projekto vadovo giminaičiai.

22. Projekto sąmatoje (4 priedas) reikia nurodyti visas sąnaudas (įskaitant išlaidas, mokesčius ir PVM) litais. Pareiškėjas būtinai turi nurodyti bendrą projekto vertę, turimas arba gaunamas iš kitų finansavimo šaltinių lėšas ir atskirai nurodyti sumą, prašomą iš Savivaldybės. Prašant tik Savivaldybės finansavimo, lėšos nebus skiriamos.

23. Projekto aprašyme pagrindžiamas projekto reikalingumas, jo tikslai ir uždaviniai, įgyvendinimo terminai, veiklos programos – projekto įgyvendinimo strategija (1–2 puslapiai).

24. Pareiškėjas pateikia trumpą projekto vadovo gyvenimo aprašymą (CV) ir informaciją apie projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį.

25. Pareiškėjas pateikia įstaigos vadovo deklaraciją, kurioje nurodoma, kad pretendentui įstatyme nustatyta tvarka nėra nustatytų procesinės veiklos pažeidimų per pastaruosius trejus metus nuo pasiūlymo pateikimo dienos, pareiškėjas nėra paskelbtas nemokiu, nėra likviduojamas, nesustabdyta ar nenutraukta jo ūkinė veikla, taip pat nepradėti teisiniai procesai dėl pareiškėjo veiklos nutraukimo, nemokumo ar bankroto.

VII. PARAIŠKŲ NAGRINĖJIMAS

26. Pasibaigus paraiškų priėmimo terminui, vokai su paraiškomis perduodami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Kultūros ir meno skyriui.  Vokų atplėšimo komisija, sudaryta Kultūros ir meno skyriaus vedėjo įsakymu, atplėšia vokus.

27. Vokų atplėšimo komisija, patikrinusi pateiktų paraiškų kokybę, įsitikina, ar pateiktas projektas atitinka šiuos nuostatų reikalavimus:

27.1. ar projekto paraiškoje yra visi reikalingi dokumentai, ar paraiška įforminta vadovaujantis  nuostatais;

27.2.  ar pateiktas bendras finansavimas projektui įgyvendinti;

27.3. ar pretendentas turi teisę ir ar gali pasirašyti projekto finansavimo sutartį (jeigu sutartis pasirašys ne įstaigos vadovas).

28. Vokų atplėšimo komisija surašo protokolą dėl neteisingai pateiktų paraiškų ir sprendžia, ar projektą teikti svarstyti Kultūros rėmimo programų projektų ekspertų komisijai. Vokų atplėšimo protokolas skelbiamas Savivaldybės tinklapyje (www.vilnius.lt).

29. Paraiškas nagrinėja ir vertina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento direktoriaus įsakymu sudaryta Kultūros rėmimo programų projektų ekspertų komisija, kurią sudaro ne mažiau kaip 3 nepriklausomi ekspertai, išrenkami Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka.

30. Prieš pirmąjį posėdį kiekvienas nepriklausomas ekspertas pasirašo patvirtinimą, kad jis nėra asmeniškai suinteresuotas dėl kurio nors iš pateiktų projektų. Priešingu atveju ekspertas nedalyvauja tolesniame komisijos darbe.

31. Nepriklausomi ekspertai pradeda nagrinėti projekto paraiškas ir garsiai perskaito kiekvieno pasiūlymo pagrindinius duomenis. Pasiūlymo paraiškoje nurodytais pagrindiniais duomenimis laikoma ši informacija: projekto pareiškėjas, projekto pavadinimas, programa, dėl kurios teikiamas projektas, trumpas aprašymas, įgyvendinimo terminai, bendros projekto sąnaudos, papildomo finansavimo ir savo finansavimo dydis, prašomas dydis.

32. Pareiškėjai neturi teisės dalyvauti nagrinėjant pasiūlymus.


VIII. PARAIŠKŲ VERTINIMAS

33. Nepriklausomi ekspertai neskiria atrinktiems projektams finansavimo, tik pateikia vertinimą.

34. Nepriklausomi ekspertai atmeta nuostatų sąlygų neatitinkančius pasiūlymus.

35. Nepriklausomų ekspertų rezultatai protokoluojami.


X. PARAIŠKŲ VERTINIMO KRITERIJAI

36.  Projekto vertinimo kriterijai yra šie:

36.1.  projekto aktualumas ir reikšmingumas bendruomenei;

36.2.  projekto novatoriškumas;

36.3.  biudžeto tikslingumas;

36.4.  tikslinių grupių poreikių pagrindimas;

36.5.  projektų vykdytojo (-ų) kvalifikacija ir patirtis;

36.6.  kiti projekto savo ir papildomų finansavimų šaltiniai;

36.7.  bendruomenių įtraukimas į projektą bei jo prieinamumas;

36.8.  įvairių socialinių miesto grupių sąveikos kultūrinei veiklai skatinimas;

36.9.  projekto tęstinumo galimybės ir perspektyvos;

36.10. išliekamoji projekto vertė.


X. LĖŠŲ SKYRIMAS

37. Nepriklausomų ekspertų atrinktiems projektams pasiūlymus dėl lėšų paskirstymo rengia  Administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija.

38. Administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija lėšų paskirstymo projektą teikia  Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetui.


XI. KONKURSO REZULTATŲ PASKELBIMAS

39.  Rezultatai paskelbiami per penkias darbo dienas nuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo pasirašymo dienos.

40. Skelbimas dėl konkurso rezultatų publikuojamas dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“, nurodant tinklapį (www.vilnius.lt), kuriame bus paskelbti tik gavę finansavimą projektai.

41.  Pateikti Kultūros rėmimo programų projektų konkursui projektai negrąžinami.


XII. SUTARTIES PASIRAŠYMO SĄLYGOS

42. Projekto finansavimo sutartis turi būti pasirašyta per 3 (tris) mėnesius po konkurso rezultatų paskelbimo.

43. Sutarties priede pateikiama skirto finansavimo sąmata.

44. Įvykdžius projektą, per 30 darbo dienų turi būti pateikta:

44.1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Kultūros ir meno skyriui projekto įvykdymo ataskaita (6 priedas);

44.2. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Planavimo ir apskaitos skyriui biudžeto išlaidų sąmatos vykdymo apyskaita (forma Nr. 2);

44.3. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Planavimo ir apskaitos skyriui visi išlaidas pateisinantys dokumentai.


XIII. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

45. Kultūros rėmimo programų projektų ekspertų komisijos ir Kultūros rėmimo programų lėšų skirstymo komisijos narių pavardės neskelbiamos.

46. Kultūros rėmimo programų projektų ekspertų komisijos ir Kultūros rėmimo programų lėšų skirstymo komisijos sekretoriato funkcijas vykdo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Kultūros ir meno skyriaus vedėjo įsakymu paskirtas darbuotojas.

 


Priedas 6. Savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo nekomerciniams renginiams finansavimo taisyklės

PATVIRTINTA
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
2009 m. liepos 15 d.
sprendimu Nr. 1-1144

SAVIVALDYBĖS BIUDŽETO LĖŠŲ SKYRIMO NEKOMERCINIAMS RENGINIAMS FINANSAVIMO TAISYKLĖS

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo nekomerciniams renginiams finansavimo taisyklės (toliau – Taisyklės) nustato Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo nekomerciniams renginiams finansavimo, paraiškų (1 priedas) pateikimo, nagrinėjimo ir vertinimo tvarką. Rėmimo išraiška – apmokėti uždarų (salės, arenos, teatrų ir kitų įvairių patalpų) ir atvirų erdvių (aikščių, parkų, stadionų, kiemų ir kt.) renginiams Vilniaus mieste vykti nuomą.

2. Paraiškas finansavimui gali teikti ne pelno siekiantys juridiniai asmenys, pageidaujantys surengti nekomercinį renginį (toliau – paramos gavėjai).

3. Nekomercinių renginių erdvių nuomos finansavimui skirti renginiams tinkamos erdvės skirstomos į kategorijas pagal žiūrovų vietų skaičių: I – iki 2000 vietų, II – iki 4000 vietų, III – nuo 4000 vietų.


II. PARAIŠKŲ PATEIKIMAS IR ĮVERTINIMAS

4. Paraiškos pateikiamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamentui (Konstitucijos pr. 3, LT-09601 Vilnius) ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki numatytos renginio datos.

5. Paraiškos priimamos ir registruojamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento Interesantų aptarnavimo skyriuje (14 arba 15 langeliai).

6. Paramos gavėjas paraiškoje privalo nurodyti konkrečią erdvę, kurioje planuojamas renginys, planuojamą renginio lankytojų skaičių ir pateikti dviejų alternatyvių tinkamų renginiui vykti erdvių ne anksčiau kaip prieš mėnesį atliktos apklausos kainų dokumentus su šios kainos sudėtinių dalių išdėstymu.

7. Skirstant lėšas renginio erdvės nuomai finansuoti, pirmenybė teikiama renginiui, kurio projektą Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas įvertina kaip svarbų ir reikšmingą, skatinantį sostinės bendruomenės, jos socialinių grupių aktyvumą, neįgaliųjų integraciją į Vilniaus miesto bendruomenę.

8. Finansuojama tik tų renginių erdvių nuoma, į kuriuos užtikrinamas nemokamas patekimas šioms socialinėms grupėms: pensininkams, žmonėms su negalia, studentams, moksleiviams, socialiai remtiniems žmonėms, vaikų namų auklėtiniams. Šių socialinių grupių lankytojų skaičius negali būti ribojamas, jei renginys vyksta atviroje erdvėje (parkas, stadionas, skveras ir pan.). Renginiui vykstant uždaroje erdvėje (pastate), šioms socialinėms grupėms turi būti skirta ne mažiau kaip 50 proc. visų renginio žiūrovams skirtų vietų.

9. Gautą pagal šių Taisyklių reikalavimus užpildytą paraišką ir būtinus papildomus dokumentus Kultūros ir ugdymo departamentas, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po tokios paraiškos ir papildomų būtinų dokumentų gavimo, pateikia svarstyti Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetui.

10. Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas gautą paraišką įvertina ir sprendimą priima ne vėliau kaip per 15 dienų nuo paraiškos pateikimo svarstymui dienos.

11. Kultūros ir ugdymo departamentas per 5 darbo dienas nuo Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto sprendimo, kuriuo pritariama renginio erdvės nuomos finansavimui, priėmimo dienos parengia ir pateikia Administracijos direktoriui pasirašyti įsakymo projektą dėl lėšų renginio erdvės nuomai apmokėti skyrimo.

12. Biudžete nesant pakankamai lėšų sumai visai renginio erdvės nuomai apmokėti, Administracijos direktorius turi teisę įsakymu skirti finansavimą dalinai renginio erdvės nuomos kainai padengti.

13. Apie priimtą Administracijos direktoriaus įsakymą dėl lėšų skyrimo renginio erdvės nuomai ir sutarties dėl renginio erdvės nuomos finansavimo pasirašymo datą ar atsisakymą finansuoti renginio erdvės nuomą paraišką pateikusį asmenį Kultūros ir ugdymo departamentas informuoja raštu per 5 darbo dienas nuo atitinkamo sprendimo priėmimo dienos.

14. Jei pateiktos paraiškos neatitinka šių Taisyklių reikalavimų, jos nenagrinėjamos. Apie tai Kultūros ir ugdymo departamentas informuoja paraišką pateikusį asmenį per 5 darbo dienas nuo paraiškos gavimo dienos.


III. INFORMACIJOS PASKELBIMAS

15. Informaciją apie paraiškų priėmimą Vilniaus miesto savivaldybė skelbia dienraščiuose „Vilniaus diena“ ir „Lietuvos ryto“ priede „Sostinė“.

16. Su Taisyklėmis ir paraiškų pateikimo tvarka galima susipažinti Savivaldybės tinklapio (www.vilnius.lt) Kultūros aktualijų puslapyje.

17. Informaciją apie Taisykles teikia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Kultūros ir meno skyrius.


VII. LĖŠŲ SKYRIMAS

18. Vilniaus miesto savivaldybės administracija lėšas renginiams remti, apmokant erdvių nuomą, skiria pagal biudžete numatytos Vilniaus miesto savivaldybės strateginio plano 9 programos „Kultūros veiklos plėtra ir jos vaidmens bendruomenės gyvenime stiprinimas“ Vilniaus miesto nevalstybinių ir kitų organizacijų nekomercinių renginių sąmatą.


IX. SUTARTIES PASIRAŠYMO IR APMOKĖJIMO SĄLYGOS

19. Taisyklių 2-ame priede nurodytos formos sutartį su paramos gavėju dėl konkrečios renginio erdvės nuomos finansavimo pasirašo Kultūros ir ugdymo departamento direktorius.

20. Sutartis turi būti pasirašyta prieš 1 mėnesį iki numatytos renginio datos.

21. Lėšos už renginio erdvės nuomą pervedamos paramos gavėjui sutartyje numatytu terminu.

 


Priedas 7. Visuomeninių komisijų nuostatai

Visuomeninės komisijos (toliau – komisijos) yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – Tarybos) sprendimu sudaromos nuolatinės visuomeninės institucijos nagrinėti svarbiausius Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybės) veiklos klausimus ir teikti siūlymus dėl jų sprendimo.

Komisijų nariai gali būti visi Vilniaus miesto gyventojai, pareiškę norą dalyvauti jų darbe, išskyrus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius.

Taryba tvirtina komisijų veiklos nuostatus ir kartu paskiria jas kuruojančius komitetus.

Kuruojantys komitetai prireikus tikslina komisijų, į kurias turi įeiti ne mažiau kaip 5 nariai tam tikros srities problemoms svarstyti, sudėtį.

Komisijų darbo trukmė sutampa su Tarybos kadencija. Komisijų veiklą per kuruojančius Tarybos komitetus koordinuoja Savivaldos plėtojimo, ryšių su visuomene ir viešosios tvarkos komitetas.

Komisijų veikla nutrūksta Tarybai nusprendus jas panaikinti.

Komisijų pasiūlymai dėl problemų ar klausimų sprendimo yra rekomendacinio pobūdžio savivaldos institucijoms.

Pagrindinė komisijų darbo forma yra posėdis. Komisijų posėdžiai šaukiami ne rečiau kaip sykį per 90 dienų. Kas 3 mėnesius komisija teikia informaciją apie svarstytus klausimus ir priimtus sprendimus ją kuruojančiam komitetui.

Komisijos savo pirmajame posėdyje išsirenka pirmininką komisijos narių balsų dauguma. Pirmininkas atsiskaito komisijai ir kuruojančiam komitetui kas metus.

Iki išrenkant komisijų pirmininkus, posėdžiams vadovauja vyriausi komisijų nariai.

Komisijų posėdžiuose sekretoriaus pareigas atlieka komisijų išrinkti sekretoriai.

Komisijų posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja daugiau kaip pusė visų jų narių. Jei tris kartus iš eilės į posėdžius nesusirenka daugiau kaip pusė jų narių, komisijų pirmininkai teikia kuruojantiems komitetams prašymus išbraukti iš komisijų sąrašo narius, kurie du ar daugiau kartų iš eilės praleido posėdžius be pateisinamos priežasties.

Posėdžiai yra protokoluojami. Posėdžių protokolus ir sprendimus, pasirašytus posėdžio pirmininko ir sekretoriaus, posėdžių sekretoriai siunčia kuruojantiems Savivaldybės komitetams.

Kuruojantys komitetai, apsvarstę pateiktą visuomeninių komisijų medžiagą, per 30 dienų Tarybos kolegijai, Savivaldybės merui, Tarybai teikia siūlymus priimti sprendimus tam tikrais klausimais ir informuoja komisijas apie klausimų sprendimo eigą.

Komisijų sprendimai priimami posėdžiuose dalyvaujančių narių balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemiamas yra pirmininko balsas.

Visuomeninių komisijų pirmininkai arba jų deleguoti atstovai kviečiami dalyvauti Tarybos komitetų arba komisijų posėdžiuose, kai svarstomi visuomeninėms komisijoms svarbūs klausimai.

Visi komisijų posėdžiai yra vieši – juose gali dalyvauti žiniasklaidos atstovai, piliečių bendruomenių, politinių partijų, visuomeninių organizacijų įgalioti asmenys, Tarybos nariai, savivaldos įstaigų atstovai, Administracijos specialistai. Komisijos į savo posėdžius gali kviesti ir kitus asmenis iš įstaigų, įmonių ir organizacijų, susijusių su nagrinėjamais klausimais.

 


Priedas 8. Dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programoje dalyvaujaunčios galerijos:

1.    Auksakalių gildijos galerija „Meno niša“
2.    Studija-galerija „Delmonas“
3.    „Audimo manufaktūra“
4.    Tekstilės dirbtuvė „Gražioji skiautė“
5.    Tautodailininko dirbtuvė-salonas (Klaidas Navickas)
6.    Galerija-dirbtuvė „Vitražo manufaktūra“
7.    Baltijos gintaro meno centras
8.    Galerija „Sauluva“
9.    Studija-galerija „D’arijaus papuošalai“
10.    Užupio kalvystės muziejus
11.    Tekstilės galerija „Aukso avis“
12.    Vilniaus puodžių cechas
13.    Manufaktūra-galerija „Jūratė“
14.    Amatų ir menų centras „Nauja sirena“
15.    Dirbtuvė-galerija „Amatų gildija“
16.    Juodosios keramikos galerija-dirbtuvė „Molio laumė“
17.    Klubas „Menas sau“
18.    Vilniaus amatininkų klubas „Dvaro meistrai“
19.    Gintaro skulptūrų muziejus „Amber“

 

 


[1] Lietuvos statistikos departamento duomenys, 2008 m.


[1] Lietuvos Respublikos kultūros centrų įstatymas. 2004 m. liepos 15 d. Nr. IX-2395.


[1] Vilniaus miesto savivaldybės 2010–2012 metų veiklos planas.

[1] Strateginio planavimo metodika. Patvirtinta LRV 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827.