Svarbi informacija
Vilniaus miesto garbės piliečiai
- 2023 m.
- Kristina Sabaliauskaitė – dailės istorikė, menotyrininkė ir šiuolaikinė lietuvių rašytoja
- 2022 m.
- Valdas Adamkus – Lietuvos prezidentas, politikas, aplinkosaugininkas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas
- 2021 m.
- Vytautas Landsbergis – politikas, visuomenės veikėjas, kultūrologas ir publicistas
- 2020 m.
- Julius Sasnauskas – kunigas
- 2019 m.
- Viktoro ir Danguolės Butkų šeima – Mo muziejaus įkūrėjai
- 2018 m.
- George’as Walkeris Bushas – Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas
- 2017 m.
- Samuelis Bakas – litvakų dailininkas
- 2016 m.
- Algimantas Nasvytis – architektas
- 2015 m.
- Algirdas Mykolas Brazauskas – pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas
- 2013 m.
- Tomas Venclova – poetas, Jeilio universiteto profesorius
Shimonas Peresas – Izraelio valstybės prezidentas - 2012 m.
- Algirdas Kaušpėdas – architektas, Lietuvos roko grupės „Antis“ įkūrėjas
- 2006 m.
- Jonas Kubilius – profesorius, ilgametis Vilniaus universiteto rektorius
- 2004 m.
- Zbigniewas Brzezińskis – Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais 1977–1981 m.
- 2002 m.
- Justinas Marcinkevičius – poetas
- 2001 m.
- Johnas Dennisas Hastertas – Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų Rūmų pirmininkas
Česlovas Milošas – poetas, Nobelio premijos laureatas - 2000 m.
- Kazimieras Vasiliauskas – monsinjoras
Mstislavas Rostropovičius – dirigentas, muzikantas, visuomenės veikėjas - 1996 m.
- Jonas Baldvinas Hãnnibalssonas – Islandijos užsienio reikalų ministras
Ronaldas Reaganas – Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas
2023 m.
Kristina Sabaliauskaitė
dailės istorikė, menotyrininkė ir šiuolaikinė lietuvių rašytoja
Kristina Sabaliauskaitė (1974 01 01) – gimusi Vilniuje dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, Vilniaus dailės akademijos Garbės daktarė ir viena žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų. 2008 m. debiutavo istoriniu romanu „Silva rerum“, tapusiu trylikos leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu „literatūros įvykiu“ Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) Vilniaus atmosferą. Kristina Sabaliauskaitė savo kūryboje Vilnių atsiskleidžia kaip įvairų miestą, turtingą savo istorija ir patirtimis. Per jos knygas Vilnių atrado ne tik Lietuva, bet ir užsienio skaitytojai. Rašytoja yra nekvestionuojama gimtojo miesto ambasadorė. Jos knygos, išverstos į kelias kalbas, skleidžia mintį apie išdidų ir kovingą miestą, turtingą savo istorija.
Kristina Sabaliauskaitė, savo kūryba grąžinusi į žmonių sąmonę Vilniaus klestėjimo aukso amžiaus vaizdus ir pasididžiavimo miestu jausmą, garsinanti Vilniaus vardą pasaulyje yra verta Vilniaus miesto savivaldybės garbės pilietės vardo.
2022 m.
Valdas Adamkus
Lietuvos prezidentas (1998 02 26–2003 02 26), politikas, aplinkosaugininkas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas
Valdas Adamkus (1926 11 03) – Lietuvos Respublikos Prezidentas, politikas, aplinkosaugininkas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, vienas iš liberalios krypties lietuvių išeivijos visuomeninės organizacijos „Santara-Šviesa“ lyderių, įkūnijęs Vidurio ir Rytų Europos tautų laisvės siekį.
Dar gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose Valdas Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aktyviai įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos kultūrinį, visuomeninį ir politinį gyvenimą. 1998 m. buvo išrinktas antruoju nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jis iškėlė spartaus šalies modernizavimo idėją ir nuosekliai rėmė jos įgyvendinimą, klojo pilietinės santarvės, politinio pliuralizmo ir tolerancijos pamatus Lietuvoje. Vienas didžiausių Valdo Adamkaus kaip Respublikos Prezidento laimėjimų buvo jo didžiulis indėlis į derybas dėl Lietuvos stojimo į NATO ir Europos Sąjungą. 2004 m. Valdas Adamkus buvo išrinktas Respublikos Prezidentu antrajai kadencijai. V. Adamkus tarptautinį pripažinimą pelnė dėl užsienio politikos, kuri buvo grindžiama pagarba žmogaus teisėms, valstybių suverenumui, šalies teritorijos vientisumui. Jis dėjo daug pastangų stiprinant Lietuvos ir Lenkijos ryšius. Prioritetu tapo Baltijos regiono valstybių sąveika. Prezidentas V. Adamkus užsienio politiką išplėtė į Europos Rytus, reikšmingai prisidėjo prie Ukrainos, Gruzijos, Moldovos ir kitų šalių laisvės stiprinimo. Valdo Adamkaus nuopelnai stiprinant civilizacijų dialogą buvo įvertinti ne vienos valstybės apdovanojimu. 2003 m. jam suteiktas UNESCO Geros valios ambasadoriaus žinių visuomenei titulas, 2007 m. už sėkmingą tarpininkavimą per svarbias Europos Sąjungos tarptautines derybas jam skirtas Metų europiečio titulas.
2021 m.
Vytautas Landsbergis
politikas, visuomenės veikėjas, kultūrologas ir publicistas
Prof. Vytautas Landsbergis (1932 10 18) – politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, kultūrologas ir publicistas. V. Landsbergis yra išleidęs virš 100 knygų, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. Jis yra buvęs Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas. 1990 m. kovo 11 d. išrinktas LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, kurioje balsuota ir paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Pagal Laikinąją Konstituciją tapo aukščiausiu valstybės pareigūnu – tai yra, valstybės vadovu. V. Landsbergis 1990–1992 m. buvo vienas Baltijos Valstybių Tarybos vadovų, o 1990–1991 m. – LR Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. Jam vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimams 1992 m. rudenį ir, priėmusreferendume, Lietuvos Konstitucija paskelbta tų metų lapkričio 6-ąją.1992, 1996, 2000 m. V. Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu, 1996–2000 m. – Seimo pirmininku, 2004–2014 m. – Europos Parlamento nariu.
V. Landsbergio visuomeninė-politinė veikla visą šį laiką sulaukė tarptautinio dėmesio. Dešimtimis įvairių valstybių aukščiausio rango apdovanojimų per tris dešimtis metų po Nepriklausomybės atgavimo pagerbtas V. Landsbergis jau daugiau nei 70 metų gyvena Vilniuje ir savo veikla garsina Lietuvos sostinės vardą. Tarybos sprendimu pažymėtas V. Landsbergio istorinis vaidmuo ir nuopelnai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui, laisvos Lietuvos, o kartu ir Vilniaus politikos bei kultūros raidai, patvirtinta, kad visa profesoriaus veikla verta Vilniaus miesto garbės piliečio vardo.
2020 m.
Julius Sasnauskas
kunigas
Julius Sasnauskas (1959 03 18) – lietuvių kunigas, pranciškonas. Julius Sasnauskas – disidentas, aktyvus Lietuvos laisvės lygos veikėjas, žurnalo „Laisvės Šauklys“ bendraautoris, žurnalistas, rašytojas, vienas iš pasaulyje didelio atgarsio sulaukusio laisvės dokumento „45 pabaltijiečių memorandumas“ iniciatorių ir rengėjų.
Ypač daug apie Vilnių J. Sasnauskas rašo kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, internetiniame dienraštyje „Bernardinai.lt“, žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“. Pasakojimų ir istorinių refleksijų apie Vilnių gausu beveik visose jo išleistose knygose, kurių skaičiuojama arti dešimties. Visą savo kūrybinę ir dvasinę energiją, pilietinę atsakomybę ir drąsą (išskyrus priverstinį atsitraukimą tremtyje ir keletą neilgų fragmentų, susijusių su jo kaip dvasininko tarnyste), J. Sasnauskas taip pat yra atidavęs sostinei. Joje yra gimęs, augęs, čia darbuojasi iki šiol.
2019 m.
Viktoro ir Danguolės Butkų šeima
Mo muziejaus įkūrėjai
Viktoro ir Danguolės Butkų šeima 1995 metais įkūrė įmonę UAB „Fermentas“. 2010 metais bendrovę pardavė JAV mokslinių technologijų milžinei „Thermo Fisher Scientifik“. Pardavus V. Butkaus įkurtą bendrovę „Fermentas“, šeima dalį gautų pajamų skyrė Modernaus meno centro Vilniuje projektavimo, statybos ir meno kūrinių komplektavimui. V. ir D. Butkų sukauptą 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją, kuri eksponuojama MO muziejuje, sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų.
V. Butkus yra paskelbęs daugiau nei 40 publikacijų tarptautinėje mokslinėje spaudoje deoksiribonukleorūgščių (DNR) restrikcijos ir modifikacijos fermentų, DNR baltymų sąveikos temomis. Jis – net 16 išradimų autorius.
1994 m. buvo apdovanotas Lietuvos nacionalinė premija, 2001 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
2018 m.
George’as W. Bushas
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas
George’as Walkeris Bushas (Džordžas Volkeris Bušas, 1946 07 06) – 43-iasis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas respublikonas, valdęs šalį dvi kadencijas (2001–2009), taip pat dvi kadencijas yra buvęs Teksaso valstijos gubernatoriumi (1994–2000).
2002 m. lapkričio 22 d. į Vilnių atvyko JAV prezidentas – iškart po NATO valstybių vadovų susitikimo Prahoje ir dokumentų pasirašymo dėl NATO plėtros (itin reikšmingas, beprecedentis įvykis pasaulio istorijoje). Tai buvo pirmasis einančio pareigas JAV prezidento vizitas į Lietuvą.
2002 m. lapkričio 23 d. G. W. Bushas baigdamas savo istorinę kalbą prie Vilniaus rotušės susirinkusiai daugiatūkstantinei miniai pasakė: „Tie, kas pasirinks Lietuvą savo priešu, taps JAV priešu“. Šis prezidento pažadas yra įamžintas atminimo lentoje ant Rotušės sienos.
G. W. Busho iniciatyva buvo pasiekta, kad Lietuvai JAV būtų įvestas bevizis režimas.
G. W. Bushas yra apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (2002).
2017 m.
Samuelis Bakas
litvakų dailininkas
Samuelis Bakas (1933 08 12) iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos gyveno Vilniuje. 1956–1959 m. mokėsi Paryžiaus dailės akademijoje. Nuo 1959 m. dailininkas rengia personalines parodas įvairiausių pasaulio miestų galerijose ir muziejuose – Romoje, Londone, Paryžiuje, Monrealyje, Jeruzalėje.
S. Bako kūryboje susipina žydų tautos istorijos, Biblijos motyvai, autentiškas stilius, jungiantis tobulų renesansinių figūrų detales ir metafizines erdves, savaip interpretuojama ikonografija, simbolizmas.
S. Bakas padovanojo Vilniui 125 savo paveikslus. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus kolekcijose yra saugomi dailininko eskizų albumai, litografijos ir itin vertingi pirmieji piešiniai, sukurti Vilniaus gete 1942–1943 m. – piešiant ant tuščių senovinės Vilniaus žydų bendruomenės kronikos (Pinko) puslapių.
Samuelis Bakas – aktyvus Vilniaus geto atminties puoselėtojas – yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2018).
2016 m.
Algimantas Nasvytis
architektas
Algimantas Nasvytis (1928 04 08–2018 07 27) 1952 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė architektūros studijas, įgijo dailininko-architekto specialybę. Dirbo įvairiose respublikinėse architektūrinėse dirbtuvėse. Nuo 1980 m. dėstė Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Urbanistikos katedroje (1983 m. – docentas, nuo 1993 m. – profesorius). Atgimimo pradžioje buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio tarybos narys. 1990–1992 m. ėjo Lietuvos statybos ir urbanistikos ministro pareigas, 1993–1996 m. vadovavo Lietuvos architektų sąjungai.
Žymiausius projektus Vilniuje A. Nasvytis parengė kartu su broliu dvyniu architektu Vytautu Nasvyčiu. Pagal Nasvyčių projektus Vilniuje pastatyta: „Neringos“ kavinė (1959) ir viešbutis (1960), Lietuvos Respublikos Seimo rūmai (1981), viešbutis „Lietuva“ (dabar „Reval hotel Lietuva“, 1983 m.), rekonstruoti Lietuvos centrinis paštas (1969) ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras (1981 m.). Kiti svarbesni A. Nasvyčio sostinėje įgyvendinti projektai: Buities rūmai Ukmergės gatvėje (su A. Samukiene, 1976 m.), Baltasis tiltas per Nerį su kavine (su J. Fišeriu, 1995 m.), SEB banko rūmų Gedimino prospekte rekonstrukcija (su A. Buču, 1996 m.), „Volkswagen“ ir „Audi“ automobilių salonai Ukmergės gatvėje (su kitais architektais, 1998 m.), buv. „Vilniaus“ viešbučio Gedimino prospekte rekonstrukcija.
Algimanto Nasvyčio nuopelnai Lietuvos architektūrai ir jos kultūrai buvo įvertinti Lietuvos valstybine premija (1965 m. ir 1971 m.), SSSR valstybine premija (1983), Olimpinio komiteto prezidento A. Samarančo prizu (1991), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi ir Lietuvos architektų sąjungos įsteigtu architektūros Riterio ordinu (1998), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Vyriausybės meno ir kultūros premija (2003), Šv. Kristoforo statulėle (2006), aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ (2010), Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“(2013).
2015 m.
Algirdas Mykolas Brazauskas
pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas
Algirdas Mykolas Brazauskas. (1932 09 22−2010 06 26) 1951−1956 m. mokėsi Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas) ir įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę. 1988 m. buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Lietuvos komunistų partijos, 1989 m. atsiskyrusios nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir 1990 m. pertvarkytos į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP), pirmininku tapo Algirdas Mykolas Brazauskas. Jis, 1990 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo nariu, yra Kovo 11-osios akto (Lietuvos Nepriklausomybės Akto) signataras. Pirmojoje Vyriausybėje dirbo Lietuvos Respublikos ministro pirmininko pavaduotoju (1990−1991), buvo Seimo narys, Seimo pirmininkas (1992−1993), laikinai ėjo Lietuvos Respublikos prezidento pareigas (nuo 1992 m. lapkričio) ir 1993 m. vasarį tiesioginiais visuotiniais rinkimais buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. 2001 m. dirbo XII Vyriausybės ministru pirmininku, 2004–2006 m. − XIII Vyriausybės ministru pirmininku.
A. M. Brazauskas − Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Kauno technologijos universiteto, Minsko humanitarinio Europos universiteto, Kijevo T. Ševčenkos universiteto, Taškento pasaulinės ekonomikos ir diplomatijos universiteto prie Užsienio reikalų ministerijos garbės daktaras.
1993 m. Lietuvos Respublikos prezidentas A. M. Brazauskas inicijavo Valdovų rūmų Vilniuje atstatymą – kaip vieną svarbiausių savo gyvenimo tikslų. 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose (Graikija) pasirašė Stojimo į Europos Sąjungą sutartį. 2004 m. kovo 29 d., eidamas Ministro Pirmininko pareigas, Vašingtone kartu su dar šešių Europos šalių vyriausybių vadovais dalyvavo prisijungimo prie Šiaurės Atlanto (NATO) sutarties ratifikavimo ceremonijoje – Lietuva tapo NATO nare.
Kadangi prezidentas inicijavo ir globojo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atstatymą Vilniuje, todėl visiems Valdovų rūmų atkūrimo darbams koordinuoti (Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, o vėliau Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu) buvo suburta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisija, kuriai nuo 2006 m. vadovavo baigęs kadenciją prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.
A. M. Brazauskas yra apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (1998), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Vytauto Didžiuoju ordinu su aukso grandine (2003).
2013 m.
Tomas Venclova
poetas, Jeilio universiteto profesorius
Tomas Venclova (1937 09 11) 1960 m. baigęs Vilniaus universiteto studijas, dirbo Istorijos fakultete.
1961–1965 m. T. Venclova gyveno Maskvoje. 1966 m. Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį. 1968 m. pradžioje kartu su rusų disidentais pasirašė protestą dėl Ginzburgo ir Jurijaus Galanskovo bylos. Aštuntajame dešimtmetyje pradėjo aktyviai dalyvauti disidentinėje veikloje: parašė „Atvirą laišką“ Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, prisidėjo kuriant Lietuvos Helsinkio grupę (įsteigtą 1976 m. lapkritį) ir dalyvavo jos veikloje. 1977 m. sovietų valdžios verčiamas, T. Venclova emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Jis yra Jeilio universiteto profesorius.
T. Venclovos kūryboje dažna Vilniaus tema. 2001 m. buvo išleistas T. Venclovos „Vilnius: vadovas po miestą“.
2006 m. pasirodė savotiškas šio vadovo po Vilnių tęsinys – I knyga „Vilniaus vardai“. Devyniuose šios knygos skyriuose yra 364 vilniečių ar su Vilniumi susijusių žymių žmonių biografijos. Pateikiama retesnės informacijos, gyvų detalių. Išleistas ir šios knygos vertimas į lenkų kalbą „Wilno: przewodnik biograficzny“ (Warszawa, 2013). Maždaug po dešimtmečio ta pati R. Paknio leidykla išleido naują, įspūdingai iliustruotą Tomo Venclovos knygos „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2017) leidimą. Knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis.
Trečioji T. Venclovos knyga apie Lietuvos sostinę – „Vilnius: asmeninė istorija“ (Vilnius, 2011). Parašyta pagal vienos vokiečių leidyklos užsakymą. Ji buvo išleista ir anglų kalba „Vilnius: a personal history“ (Riverdale-Hudson, N.Y., 2009). Tai eseistinis pasakojimas apie miestą nuo jo įkūrimo iki tragiškų 1991 metų sausio įvykių, savita miesto kultūros istorija, nuspalvinta autoriaus atsiminimais.
Tomas Venclova yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1995), Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (1999), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000) ir Šv. Kristoforo statulėle (2002).
Shimonas Peresas
Izraelio valstybės prezidentas
Shimonas Peresas (Šimonas Peresas, 1923 08 21 – 2016 09 28) gimė 100 km netoli Vilniaus esančiame mažame Višnevo miestelyje (Baltarusija), kuriame nuo viduramžių gyveno save litvakams priskiriantys žydai. Harvardo universitete (JAV) studijavo teisę ir sociologiją. 4 dešimtmečio pabaigoje įsitraukė į sionistinį judėjimą. 1948–1949 m. – I arabų-Izraelio karo dalyvis.
1994 m. Izraelio prezidentui Sh. Peresui (kartu su Izraelio premjeru I. Rabinu ir Palestinos prezidentu J. Arafatu). buvo įteikta Nobelio taikos premija už asmenines pastangas – 1993 m. Vašingtone vykusiose derybose su palestiniečiais, kai buvo pasirašyta Principų deklaracija, už taikos proceso pamatus Artimuosiuose Rytuose.
Už aktyvią veiklą puoselėjant Lietuvos ir Izraelio partnerystę, 2016 m. politikas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.
Vilniaus miesto garbės piliečio vardą suteikti Izraelio prezidentui Sh. Peresui pasiūlė Lietuvos žydų bendruomenė (2013). Sh. Peresas, laikomas vienu garsiausių pasaulio litvakų (kaip ir Vilniaus Gaonas, Jaša Heifecas, Romainas Gary ir kitos iškilios asmenybės), įeina ne tik į Lietuvos, bet ir viso pasaulio istoriją ir kultūrą.
2016 m. politikas – už aktyvią veiklą puoselėjant Lietuvos ir Izraelio partnerystę – apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.
2012 m.
Algirdas Kaušpėdas
architektas, Lietuvos roko grupės „Antis“ įkūrėjas.
Algirdas Kaušpėdas (1953 08 12) 1971–1976 m. studijavo Vilniaus inžinieriniame statybos instituto (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Architektūros fakultete. Nuo 1976 m. dirbo architektu Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale architektu, 1984–1990 m. – Kauno architektų sąjungos atsakinguoju sekretoriumi. 1990–1993 m. buvo Lietuvos televizijos direktorius.
1984 m. įkūrė roko grupę „Antis“. 1990–1993 m. buvo Lietuvos televizijos direktorius. 1988–1990 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje: buvo iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio tarybos narys, Kauno iniciatyvinės grupės narys. Savo veikla kvietė jaunimą kovai už laisvę ir nepriklausomybę. 1987–1989 m. su kitais roko muzikantais organizavo ir kartu su „Antimi“ dalyvavo „Roko maršuose po Lietuvą“, koncertavo įvairiuose festivaliuose Europoje ir JAV. 1993 m. įkūrė įmonę „Jungtinės pajėgos”, kuri užsiima pastatų projektavimu ir statyba. A. Kaušpėdas yra įvairių projektų autorius, Lietuvos ir tarptautinių architektūros konkursų dalyvis.
Algirdas Kaušpėdas yra apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).
2006 m.
Jonas Kubilius
profesorius, ilgametis Vilniaus universiteto rektorius
Jonas Kubilius (1921 07 27 – 2011 10 30) studijavo matematiką Vilniaus universitete, 1948–1951 m. – Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universiteto aspirantūroje. 1945–1958 m. dirbo Vilniaus universitete. 1958 m.,tapęs profesoriumi habilituotu daktaru, buvo išrinktas Vilniaus universiteto rektoriumi ir iki 1991 m. išlaikė rektoriaus skeptrą. J. Kubilius buvo jauniausias ir ilgiausiai ėjęs Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas (beveik 33 metus). Universitetas neįsivaizduojamas be prof. J. Kubiliaus. Būtent rektoriaus pastangomis įspūdingai paminėtas 1979 m. universiteto 400 metų jubiliejus.
Jonas Kubilius – habilituotas matematikos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Matematikos fakulteto Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros įkūrėjas ir šios katedros profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (nuo 1962 m.), Greifsvaldo, Prahos, Latvijos ir Zalcburgo universitetų garbės daktaras, Lietuvos matematikų draugijos prezidentas, pirmasis sambūrio „Patirtis“ pirmininkas, Lietuvos Respublikos Seimo narys (1992–1996).
Mokslo pasaulyje gerai žinomi akademiko parengti leidiniai, vadovėliai aukštųjų mokyklų studentams, uždavinynai, keli šimtai mokslinių ir publicistinių straipsnių. Daugelyje pasaulio šalių yra skaitęs paskaitas ir dalyvavęs mokslinėse konferencijose.
Akademikas J. Kubilius – nusipelnęs Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjas, Lietuvos valstybinės premijos laureatas (du kartus), 1993 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2006 m. – Santarvės ordinu. 2009 m. kraštiečiui Jonui Kubiliui už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir pasauliniam mokslui buvo suteiktas Jurbarko rajono savivaldybės garbės piliečio vardas.
2004 m.
Zbigniewas Brzezińskis
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais 1977-1981 m.
Zbigniew Brzeziński (Zbignevas Bžezinskis, 1928 03 28–2017 05 26) studijavo politinius mokslus Makgilo ir Harvardo (JAV) universitetuose. Dėstė Harvardo ir Kolumbijos universitetuose. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Buvo JAV prezidento Džimio Karterio (Jimmy Carter) patarėju nacionalinio saugumo klausimais. Z. Bžezinskis – komunistinės sistemos funkcionavimo ir sovietinės politikos tyrinėtojas, totalitarizmo teorijos kūrimo bendraautoris – vienas pirmųjų numatė neišvengiamą komunistinės sistemos krizę ir žlugimą.
Politikos klausimais yra parašęs keletą knygų. Į lietuvių kalbą išverstos „Nebevaldomas pasaulis: globalinė sumaištis XXI a. išvakarėse“ (Vilnius, 1998), „Strateginės įžvalgos: Amerika ir pasaulio galios krizė“ (Vilnius, 2013).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Z. Bžezinskis tapo jos advokatu JAV ir visame pasaulyje. Rėmė Vidurio Europos šalių (tarp jų ir Baltijos) įstojimą į NATO. Lankėsi Lietuvoje 1995 ir 1998 metais.
Daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, 1998 m. Z. Bžezinskis buvo tituluotas Vilniaus universiteto garbės daktaru ir apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi.
2002 m.
Justinas Marcinkevičius
poetas
Justinas Marcinkevičius (1930 03 10–2011 02 16) – lietuvių poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas, visuomenės veikėjas. 1954 m. Vilniaus universitete baigęs lituanistikos studijas, dirbo „Genio“ ir „Pergalės“ redakcijose, 1959–1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Atgimimo pradžioje buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio tarybos narys.
Pagrindinė poeto tema – Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas. Justinas Marcinkevičius išleido per šimtą knygų (poemų, eilėraščių, dramų, eseistikos, knygų vaikams ir kt.). Eilėraščių tekstais sukurta apie 200 dainų.
Poeto kūryba atskiromis knygomis išleista anglų, armėnų, bulgarų, čekų, estų, gruzinų, kirgizų, latvių, moldavų, norvegų, rumunų, rusų, serbų, slovakų, ukrainiečių, uzbekų, vengrų, vokiečių ir kitomis kalbomis.
Just. Marcinkevičius buvo išrinktas į geriausių XX amžiaus lietuvių rašytojų dešimtuką (Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo nutarimu) ir pripažintas populiariausiu lietuvių autoriumi bibliotekose (2003).
Už kūrybinius pasiekimus Just. Marcinkevičius du kartus buvo apdovanotas Lietuvos valstybine premija (1957 ir 1968 m.) ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Komandoro kryžiumi (1993), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi (1997), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000),Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (2003). Už visuomeninę veiklą ir nuopelnus Lietuvai ir literatūrai buvo skirtos Santarvės (1994), Tarptautinė J. G. Herderio (1998), Baltijos Asamblėjos (2001), Lietuvos nacionalinė literatūros ir meno (2001) premijos. 2005 metų poetui laureatui buvo įteiktas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimas (2008). Nacionalinė kultūros pažangos premija skirta 2008 m. ir 2009 m. – Vilniaus miesto savivaldybės mero premija už ciklą „Rudeninė puokštė Vilniui“ eilėraščių rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ (2008).
Justinas Marcinkevičius buvo Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Tautos namų, Monsinjoro K. Vasiliausko labdaros fondo, Lietuvai pagražinti draugijos garbės pirmininkas, F. Šilerio universiteto (Vokietija) kolegijos „Collegium Europaeum“ narys, korespondentas.
2001 m.
Johnas Dennisas Hastertas
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Atstovų Rūmų pirmininkas
Johnas Dennisas Hastertas (Džonas Denisas Hastertas, 1942 01 02) 1964 m. baigė Šiaurės Ilinojaus universitetą ir įgijo magistro laipsnį. Nuo 1967 m. dirbo istorijos mokytoju, atletikos treneriu, įkūrė savo verslą, tapo Ilinojaus valstijos įstatymų leidybos institucijos atstovu. 1980–1986 m. išrinktas į Atstovų Rūmus kaip Ilinojaus valstijos respublikonas (1980–1986).
Politikoje jis buvo stiprus JAV prezidento George Busho užsienio ir vidaus politikos koordinatorius, išsiskiriantis pacifistine veikla. Įgytą patirtį, kaip autoritetingas politikas, pritaiko diplomatiškai paremdamas besiplečiančias Europos, ypač Baltijos, šalis.
Lietuvai D. Hastertas padėjo integruojantis į NATO – ne kartą savo šalyje priėmė politikus iš Lietuvos ir pats lankėsi Lietuvoje. Pirmasis vizitas įvyko 2001 m., kitas – 2006 m. Vilniuje.
D. Hastertas yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi (2001). Vilniaus miesto garbės piliečio vardas suteiktas įvertinus JAV politiko nuopelnus Lietuvai ir jos sostinei.
Czesław Miłosz
poetas, Nobelio premijos laureatas
Czesław Miłosz (Česlovas Milošas, 1911 06 30–2004 08 14) – žymus lenkų poetas, intelektualas, kildinęs save iš paskutinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų kartos, Nobelio literatūros premijos laureatas (1980). Vienas ryškiausių rašytojų ir iškiliausių XX a. Europos ir Amerikos modernizmo autorių (lyginamas su Tomu Sternsu Eliotu, Ezra Paundu, kartais vadinamas XX a. Dante), yra saviškai tęsęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasakojimą.
Milošas labai atidžiai sekė Lietuvoje prasidėjusį Sąjūdį, Nepriklausomybės paskelbimą ir laisvos visuomenės kūrimosi procesus. Iš karto po žinių apie Sausio 13-osios įvykius Vilniuje jis inicijavo viešą trijų poetų – savo paties, Josifo Brodskio ir Tomo Venclovos – pareiškimą pasaulio bendruomenei, pavadintą „Poetai už Lietuvą“ ir paskelbtą dienraštyje „The New York Times“ 1991 m. sausio 15 d.: „Mes esame trys poetai, draugai, atstovaujantys trims kalboms: lietuvių, rusų ir lenkų. Kreipiamės į pasaulio bendruomenę – mūsų kolegas rašytojus ir visus sąžiningus žmones – prašydami protesto balsu pasmerkti nežmonišką Sovietų išpuolį, įvykdytą prieš Lietuvos žmones. Pastarųjų dienų įvykiai mums karčiai primena pačius sunkiausius Sovietų valstybės nusikaltimus“. Matyt, kaip tik tuo metu Milošas atliko simbolinį veiksmą – išvertė į lenkų kalbą Lietuvos himną, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.
Č. Milošas yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1995).
2000 m.
Kazimieras Vasiliauskas
monsinjoras
Kazimieras Vasiliauskas (1922 04 09-2001 10 04) – žymus lietuvių katalikų dvasininkas, politinis kalinys ir tremtinys.
1949 m. rudenį Rimšės (Ignalinos r. sav.) bažnyčioje per šv. Mišias suimtas KGB, kunigas buvo apkaltintas ryšiais su „banditais“ už tai, kad 1948 m. dar kunigaudamas Švenčionių parapijoje ir kalėdodamas vienoje sodyboje bendravo su ten buvusiais partizanais. 1950 m. „už tėvynės išdavimą ir antitarybinę agitaciją“ buvo nuteistas 10 metų kalėti. Iki 1958 m. kalėjo Intos ir Vorkutos lageriuose, dirbo anglies kasyklose. Kazimieras Vasiliauskas buvo pirmasis atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas (nuo 1989 m.), pirmasis Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius (1993–1995). Nuo 1997 m. buvo atleistas paties prašymu iš Vilniaus arkikatedros – Lietuvos šventovės, apie kurios istoriją ir reikšmę tikintiesiems yra nuolat kalbėjęs ir dažnai minėjęs savo pamoksluose – klebono pareigų ir paskirtas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios emeritu.
1989 m. popiežius Jonas Paulius II suteikė kunigui K. Vasiliauskui monsinjoro (popiežiaus kapeliono) garbės titulą. Monsinjoras yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1994), jam buvo skirta Santarvės fondo premija (1995),
Vilniaus miesto savivaldybės apdovanojimai – Šv. Kristoforo statulėlė ir „Vilniaus garso“ premija (1996), 1998 m. suteiktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės nario vardas, 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Prof. Viktorijos Daujotytės knygoje „Žmogus ir jo kalnas“ rašoma: „Daugiau kaip dešimt metų Monsinjoras buvo neabejotinai ryškiausias Vilniaus, o gal ir visos Lietuvos žmogus. Ne žinomiausias, ne žymiausias, o būtent ryškiausias“. Jis stengėsi visiems padėti ir kiekvieną paguosti, pasižymėjo nepaprasta tolerancija ir žmoniškumu, mylėjo žmones, buvo labai gerbiamas ir pelnęs didelį pasitikėjimą. „Visi jį suvokė kaip neginčijamą moralinį autoritetą“, – yra sakiusi prof. Vanda Zaborskaitė.
Mstislavas Rostropovičius
dirigentas, muzikantas, visuomenės veikėjas
Mstislavas Leopoldovičius Rostropovičius (Mstislav Leopoldovich Rostropovich, 1927 03 27–2007 04 27) – pasaulinio garso violončelininkas, dirigentas, mecenatas, Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo steigėjas. Baigė Maskvos konservatorijos violončelės klasę. Koncertavo kaip solistas ir įvairių kamerinių ansamblių violončelininkas bei dirigentas didžiausiose koncertų salėse.
Žymus muzikantas ne kartą koncertavo ir Vilniaus koncertų salėse.
Lietuvos kamerinis orkestras iškart po 1991 m. sausio 13-osios įvykių surengė gastroles Ispanijoje – čia maestro buvo savotiškas mūsų šalies laisvės ruporas.
M. L. Rostropovičius, rodydamas palankumą Lietuvai, savo iniciatyva 2003 metais Vilniuje įsteigė Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondą „Pagalba Lietuvos vaikams“, kuris išties ženkliai padėjo ne tik gabiesiems muzikai, bet ir daugeliui sunkiomis ligomis sergančių Lietuvos vaikų.
M.L. Rostropovičius yra apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1995).
1996 m.
Jonas Baldvinas Hannibalssonas
Islandijos užsienio reikalų ministras
Jonas Baldvinas Hannibalssonas (Jónas Baldvinas Hanibalsonas, g. 1939 02 21) – Islandijos ekonomistas, politikas, diplomatas. Baltijos kraštų istorija J. B. Hannibalssoną sudomino vyresnysis brolis filosofas Arnoras Hannibalssonas, sovietiniais laikais studijavęs Maskvoje kartu su keliais lietuviais, vėliau Islandijoje įkūręs Lietuvos bičiulių draugiją. Jis nuolat informuodavo brolį apie Lietuvą.
J. B. Hannibalssonas rėmė Baltijos šalių išsivadavimo kovą. Baltijos kraštų laisvės klausimą jis kėlė NATO, Europos Tarybos, Jungtinių Tautų Organizacijos renginiuose, per Žmogaus teisių konferenciją Kopenhagoje 1990 metais. Iškart po kruvinųjų 1991 m. sausio 13-osios įvykių Vilniuje, sausio 17-ąją tuometis Islandijos užsienio reikalų ministras J. B. Hannibalssonas kartu su broliu atvyko į Vilnių susipažinti su padėtimi. Tai buvo pirmasis jo apsilankymas Lietuvoje. Kol didžiosios pasaulio valstybės, vengdamos konfliktuoti su Rusija, tyliai stebėjo Lietuvos išsilaisvinimo iš okupacijos įvykius, Islandija pirmoji oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir padėjo jai žengti nelengvu laisvos, demokratinės valstybės keliu. 1991 m. vasario 12 d. šalies parlamentas (Altingas) priėmė rezoliuciją, raginančią užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva.
J.B. Hannibalssonas yra apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, Šv. Kristoforo statulėle (1996), Santarvės ordinu (2010), atminimo ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ (2012). Islandijos diplomatui 2016 m. buvo suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas.
Ronaldas Reaganas
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas
Ronaldas Wilsonas Reaganas (Ronaldas Vilson Reiganas, 1911 02 06– 2004 06 05) – 40-asis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas (1981–1989) ir 33-iasis Kalifornijos gubernatorius (1967–1975).
Nuo pat prezidentavimo pradžios Ronaldas Vilsonas Reiganas reikalavo laisvės sovietų pavergtoms Europos šalims, taip pat ir Baltijos tautoms. 1983 m. birželio 13 d. Baltuosiuose rūmuose priėmęs 200 Amerikos lietuvių, latvių ir estų delegaciją, R. Reiganas savo kalboje žadėjo visomis jėgomis padėti okupuotoms Baltijos tautoms. Paskui, pasirašęs Baltų laisvės dienos proklamaciją, birželio 14-ąją iškilmingai paskelbė Baltų laisvės diena. 1987 m. stovėdamas vos keletą žingsnių nuo Berlyno sienos, JAV prezidentas į tuometį Sovietų Sąjungos vadovą, generalinį sekretorių Michailą Gorbačiovą kreipėsi tokiais žodžiais: „Jeigu Jūs siekiate taikos, jeigu Jūs trokštate gerovės ir suklestėjimo Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje, jeigu Jūs norite išlaisvinti tautas, ateikite prie šių vartų! Pone Gorbačiovai, atidarykite šiuos vartus! Pone Gorbačiovai, nutrinkite nuo žemės paviršiaus šią sieną.“
Rolandui Vilsonui Reiganui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – tai padėka už indėlį į Sovietų Sąjungos žlugimą, lėmusį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Informacija surinkta iš įvairių šaltinių.