,,Aš noriu būt toks kaip TU“ giedojo jaunimas vienoje Vilniaus bažnyčioje ir nors į tokias vietas einame kiek kitais tikslais, mintys šiam tekstui susidėliojo būtent tada.
Gegužės viduryje grupė Vilniaus Verkių mokyklos-daugiafunkcio centro mokinių ir juos lydinčių mokytojų bei padėjėjų lankėsi kaimyninėje Lenkijoje, kur buvo svetingai priimti partnerių iš Švietimo ir mokymo centro Barycz mieste. Draugystė šiuos centrus suveda jau ne pirmą ir tikrai ne paskutinį kartą. Praėjusių metų rudenį, puiki svečių iš Lenkijos komanda lankėsi mūsų – Verkių centre.
Kuo svarbūs tokie vizitai ir kodėl reikia apie juos kalbėti?
Kelionės yra viena iš veiklų, kuri praturtina mūsų gyvenimą, suteikia naujų įspūdžių ir patirčių. Deja ne visi gali mėgautis šiuo malonumu vienodai. Neįgaliems žmonėms kelionės gali būti iššūkis dėl fizinių ar psichologinių barjerų, prieigos stokos ir kitų socialinių bei specialių poreikių. Nepaisant to, tokios kelionės labai stipriai prisideda prie socialinės integracijos, asmeninio augimo, visuomenės švietimo, o mūsų atveju ir tarptautinės bendruomenės kūrimo.
Vienas svarbiausių kelionės tikslų buvo socialinės integracijos skatinimas.
Pirmiausiai, lankydamiesi pas mūsų partnerius Lenkijoje, turėjome galimybę susipažinti su šalies istorija, kultūra, tradicijomis ir gyvenimo būdu. Šeimininkų paruošta kultūrinė programa kiekvieną dieną stebino tiek vaikus, tiek lydinčiuosius. Žinoma skolingi nelikome ir mes. Vietos bendruomenei padovanojome pasirodymą su lietuviškomis sutartinėmis, žaidimais ir šokiais, o atsivežti šakočiai nuo stalo dingo taip greit, tarsi juos būtų nunešęs uraganas. Bet grįžkime prie Lenkijos. Senamiesčiai, aikštės, pilys, bažnyčios, kalnų viršūnės ir miestų požemiai, tradiciniai patiekalai ir desertai... Jeigu reikėtų aprašyti visus įspūdžius, turbūt ir pats Adomas Mickevičius pritrūktų rašalo.
Antras aspektas – geroji patirtis. Bendravimas su čia gyvenančia bendruomene, spec. poreikių turinčiais jaunuoliais, jų šeimomis ir su jais dirbančiais specialistais padeda suprasti, kad neįgaliųjų problemos yra panašios visame pasaulyje, o dalindamiesi patirtimi, visi gauname vertingų patarimų ir randame naujų sprendimų bendroms ir individualioms problemoms spręsti. Juk pasidalinus vargu su kitais jis sumažėja perpus.
Turbūt natūraliai kyla klausimas, tai kur gi tos problemos su kuriomis susiduriama, jeigu visoje kelionėje matomi vieni pliusai? Ir čia mes susiduriame su tikslu, kurio rezultatas sunkiausiais pamatuojamas tačiaus aiškiausiai matomas. Tai asmens augimas, fizinis ir psichologinis augimas ir savarankiškumo ugdymas. Anksti keltis, pačiam atlikti visas švaros procedūras, pačiam išsirinkti drabužius šiandienai. Mums tai yra savaime suprantama, tačiau vaikui su spec. poreikiais tokie dalykai kartais gali tapti tikru iššūkiu, ypač jei šalia nėra mamo, tėčio ar kito globėjo.
Apie fizinius iššūkius galima būtų parašyti atskirą knygą, tačiau viskas bus daug suprantamiau padarius mažą eksperimentą. Pabandykite užlipti ir nusileisti laiptais pradžiai į trečią aukštą, nesulenkdami vienos kojos, o turėklą liesdami tik dviem dešinės rankos pirštais. Jūs iškart suprasite apie ką kalbą, o man nebereikės tiek daug rašyti. Jau grįžote? Dabar paklausite, o kodėl reikia šitaip kankinti vaikus? A – jie puikiai tai gali, tik kartais dėl per didelės tėvelių ar globėjų meilės patys to nežino, B – Jeigu pasiūlysite nelipti arba naudotis liftu, daugelis atsakys mano girdėtos giesmės žodžiais ,,aš noriu būt toks kaip tu“.
Išvados?
Kelionės neįgaliems asmenims, nesvarbu ar vietoje, ar kaip mūsų atveju lankantis pas partnerius Lenkijoje ar bet kur kitur pasaulyje, turi daugybę privalumų. Jos skatina socialinę integraciją, asmeninį augimą, fizinę ir emocinę gerovę, tarptautinį bendradarbiavimą. Tokios kelionės ne tik praturtina neįgaliųjų gyvenimą, bet ir padeda kurti atviresnę, draugiškesnę ir labiau įtraukią visuomenę. Todėl svarbu skatinti ir palaikyti pačias įvairiausias neįgaliųjų veiklas, užtikrinant, kad jie turėtų galimybę pilnavertiškai mėgautis visais gyvenimo teikiamais malonumais. Juk ,,aš noriu būt toks kaip tu“. Ir galiu.
Vilniaus Verkių mokyklos-daugiafunkcio centro mokytojas, kartu keliavęs, Andrius Naruševičius
