Kamilė Šinkūnaitė iš Vilniaus – kūrybinga, šviesi ir įkvepianti moteris, turinti negalią, tačiau gyvenimo džiaugsmu lenkianti daugelį sveikųjų. Ji savo pavyzdžiu rodo, kad kiekvienas žmogus, nepaisant apribojimų, gali kurti, keliauti, svajoti ir skleisti šviesą. Kamilė – VšĮ „Markučių dienos veiklos centro“ bendruomenės narė, aktyviai dalyvaujanti kūrybinėse veiklose, parodose bei kelionėse.
--
Sveiki, aš Kamilė Šinkūnaitė.
Man 38-eri, ir aš turiu kompleksinę negalią. Kartais juokauju, kad tam tikra prasme tai – dovana. Ji padaro mane kitokią, bet ne mažiau vertingą. Taip, būna akimirkų, kai negaliu nuvyti įkyrios musės, paimti daikto ar nueiti ten, kur norėčiau. Tačiau galiu mąstyti, svajoti ir kurti. O svarbiausia – mylėti žmones ir džiaugtis gyvenimu.
Negalia man nėra kliūtis matyti grožį, dalintis šviesa ir pasakyti žmogui: „Tu man rūpi.“ Esu įsitikinusi – gyvenimo vertė nesiremia tuo, ką žmogus fiziškai gali, o tuo, kas gyvena jo širdyje.
---
Apie draugystę ir keliones, kurios lieka širdyje
Turiu nuostabių draugų, su kuriais bendrauju jau daugelį metų. 2009-aisiais autobusu važiavome per visą Europą į pasaulio pranciškoniško jaunimo dienas Asyžiuje. Vienuoliai nešiojo mane su vežimėliu į kalnus, o grįžtant nakvojome Vienos parke ant žolės. Buvo fantastiška patirtis, pilna džiaugsmo, laisvės ir bendrystės.
Draugai – tai žmonės, kurie mane supranta „iš pusės žodžio“. Žmonėse labiausiai vertinu paprastumą ir gebėjimą pastebėti stebuklą kasdienybėje.
---
Kūryba – mano kalba
Darbo dienomis lankau VšĮ Markučių dienos veiklos centrą. Tai vieta, kur susitinku su bendraminčiais, dalyvauju veiklose ir teikiu kūrybines idėjas naujiems projektams. Mėgstame kurti spektaklius, dalyvaujame parodose, keliaujame į ekskursijas, o kartais – atstovaujame neįgaliuosius konferencijose.
Man kūryba – tai būdas kalbėtis su pasauliu. Labai mėgstu tapyti. Man padeda tėtis – paduoda teptukus, pakeičia dažus. Tapau guašu, akvarele, pirštų dažais, tačiau labiausiai mėgstu temperą. Mano paveiksluose daug spalvų, nuotaikos ir vidinės tylos.
Paveikslus dažnai dovanoju draugams ir giminėms, o keletas jų buvo eksponuoti Markučių dvare bei pal. Jurgio Matulaičio bažnyčioje, kur per Sekmines pristatytas mano ciklas „Dvylika apaštalų“.
---
Kasdienybės džiaugsmai ir svajonės
Savaitgaliais žiūriu mėgstamas TV laidas, klausausi muzikos ir audioknygų, keliauju su tėvais į sodybą ar prie jūros. Esu buvusi Asyžiuje, Švedijoje, Turkijoje, Egipte, piligriminėje kelionėje Medžiugorjėje, o 2025-tus metus sutikau Romoje – stebėdama, kaip italai džiaugiasi gyvenimu.
Svajoju, kad ir Lietuvoje vis daugiau žmonių suprastų – negalia nėra gėda ar kliūtis. Svajoju, kad miestai taptų patogesni visiems, kad žmogus vežimėlyje būtų matomas ne kaip „kitoks“, o kaip toks pats – žmogus su svajonėmis, kūryba ir gyvenimo džiaugsmu.
---
Mano misija
Tikiu, kad mano pašaukimas – kalbėti apie kitoniškumą kaip Dievo dovaną. Noriu parodyti, jog kiekvienas žmogus, nepaisant apribojimų, gali spindėti, kurti ir įkvėpti kitus.
Gyvenimas gražus toks, koks yra. Kartais reikia tik sustoti ir pamatyti stebuklą – širdimi.
