Neries pakrantėse netrūksta vietų, kurios šiandien atrodo tarsi gamtos dalis, tačiau jų istorija – visai kitokia. Buvę uostai, sporto infrastruktūra, elingas ir kiti objektai dešimtmečius buvo žmogaus naudojamos, urbanizuotos teritorijos, kurios vėliau liko apleistos ir ilgainiui apaugo savaimine augmenija. Vilnius siekia tokias vietas ne palikti nykti, o atsakingai prikelti naujam gyvenimui, kartu iš naujo įvertinant per laiką jose susiformavusias gamtines vertybes.
Savivaldybės požiūriu, viena svarbiausių krypčių prie Neries – pirmiausia vystyti tai, kas jau buvo urbanizuota, o ne kurti naują infrastruktūrą iki šiol žmogaus veiklos nepaliestose pakrantėse. Tokiu principu vertinami ir keli visuomenės diskusijas keliantys projektai – planuojama irklavimo bazė Žirmūnuose, Žiemos uosto atgaivinimas bei T. Kosciuškos gatvėje esantis apleistas valčių elingas.
Apie šių ir kitų Neries pakrančių objektų ateitį, jų pritaikymą naujoms funkcijoms bei balansą tarp miesto ir gamtos diskusijų festivalyje „Būtent!“ kalbėta diskusijoje „Tvarkyti negalima palikti: ar Neries pakrantėse yra vietos žmogui?“. Joje dalyvavo Vilniaus meras Valdas Benkunskas, „Office De Architectura“ architektas Andrius Ropolas ir „MASH studio“ vadovė-urbanistė Živilė Šimkutė, diskusiją moderavo architektas Matas Šiupšinskas.
„Kai kalbame apie pokyčius Neries pakrantėse, svarbu atskirti naują intervenciją į gamtinę teritoriją nuo vietų, kurios jau anksčiau buvo urbanizuotos. Dalis šiandien apaugusių ir tarsi natūraliai atrodančių teritorijų iš tiesų buvo uostai, sporto ar kita infrastruktūra. Mūsų tikslas – pirmiausia prikelti tai, kas jau buvo žmogaus naudojama, bet tai daryti atsakingai, atsižvelgiant į gamtines vertybes, kurios per laiką ten susiformavo“, – sako Vilniaus meras Valdas Benkunskas.
Irklavimo bazė: sprendiniai jau keisti, mažinant poveikį aplinkai
Vienas daugiausiai klausimų keliančių projektų – Žirmūnuose planuojama irklavimo bazė. Šios infrastruktūros Vilniaus irkluotojai laukia dešimtmečius, o šiandien treniruotėms turi vykti į Trakus. Nors sostinė turi Nerį, tačiau neturi šiuolaikinės irklavimo infrastruktūros.
Planuojant bazę buvo siekiama naują užstatymą koncentruoti ten, kur jau yra apleisti pastatai ir asfaltuotos aikštelės. Įvertinus šiaurinėje sklypo dalyje susiformavusį brandžių medžių masyvą, po pirminio projekto viešinimo buvo koreguotas detalusis planas – pastatai perstumti, mažinti ir labiau koncentruoti jau urbanizuotoje teritorijos dalyje. Tokiu būdu siekiama išsaugoti daugiau nei 60 medžių.
Dar iki poveikio aplinkai vertinimo buvo keisti ir su pačia Nerimi susiję sprendiniai. Pirminiuose planuose buvo numatytas upės vagos gilinimas palei krantinės perimetrą, kur numatytas irklavimo trenerių katerių švartavimas, tačiau po konsultacijų su Aplinkos apsaugos agentūra šių sprendinių atsisakyta, paliekant tik minimalų gilinimą ties įplauka į vidinę krantinę.
Šiuo metu aktyvus irklavimo bazės projektavimas sustabdytas, laukiama poveikio aplinkai vertinimo. Jei jo išvados pareikalaus papildomų pakeitimų, projektiniai sprendiniai turės būti koreguojami.
„Šis projektas gerai parodo, kad aplinkosauginiai vertinimai ir visuomenės pastabos nėra formalumas. Sprendiniai jau buvo keičiami siekiant išsaugoti brandžius medžius ir sumažinti intervenciją į pačią upę. Jei poveikio aplinkai vertinimas parodys, kad reikia papildomų pakeitimų, juos ir darysime“, – sako V. Benkunskas.
Paklaustas, kiek miesto projektuose iš tiesų atsižvelgiama į visuomenės pastabas, meras pabrėžė, kad Vilnius sąmoningai renkasi atviresnį gyventojams, nors ir ilgesnį bei sudėtingesnį projektų rengimo kelią.
„Esame sąmoningai pasirinkę atvirumo ir visuomenės įtraukimo kelią. Tai sudėtingiau ir užtrunka ilgiau, tačiau diskusijos stadija yra labai svarbi. Viešinimas nereiškia, kad po jo visi bus patenkinti ar kad į kiekvieną pastabą bus galima atsižvelgti – yra ir techninių, ir teisinių aplinkybių. Tačiau pereiti šį procesą, išgirsti vieniems kitus ir ieškoti geriausio sprendimo yra labai svarbu. Tą stengiamės daryti praktiškai su kiekvienu projektu“, – teigė V. Benkunskas.
Žiemos uostas – ne nauja intervencija, o buvusios funkcijos sugrąžinimas
Kitas pavyzdys – Žirmūnų Žiemos uostas, įkurtas dar tarpukariu. Neries pakrantėje laivyba istoriškai vyko gana intensyviai, tačiau laivų aptarnavimui skirta infrastruktūra sunyko maždaug šeštame dešimtmetyje, dalis uosto teritorijos buvo privatizuota, vietoje buvusių mūrinių pastatų pastatyti sovietiniai metaliniai angarai, o pats uostas liko apleistas.
Pasak miesto mero, tokiose vietose svarbu vertinti ne tik tai, kaip teritorija atrodo šiandien, bet ir jos ankstesnę funkciją. Jei pakrantėje jau veikė uostas ir buvo sukurta tam skirta infrastruktūra, jos atgaivinimas yra mažesnė intervencija nei analogiškos funkcijos kūrimas naujoje, iki šiol neurbanizuotoje teritorijoje.
„MASH studio“ vadovė-urbanistė Živilė Šimkutė diskusijoje atkreipė dėmesį, kad kalbant apie Nerį kaip viešą erdvę kartais pamirštama, jog net ir nedideliam jos pritaikymui žmonėms reikia tam tikros intervencijos.
„Norint pastatyti suoliuką, iki jo turi būti galima prieiti, norint įrengti taką – reikia sutankinti gruntą, norint užtikrinti saugumą – atvesti elektrą, pastatyti apšvietimą. Visiškai be intervencijos miesto viešoji erdvė neveikia“, – sakė Ž. Šimkutė.
Pasak jos, tas pats galioja ir laivybai. „Jeigu miestas nori turėti laivybą, jis turi turėti ir Žiemos uostą. Tai infrastruktūros objektas, reikalingas laivų remontui, elektros ir nuotekų sistemoms, poilsiui bei žiemojimui“, – teigė Ž. Šimkutė.
Šiuo metu žiemos uostas Žirmūnuose yra vienintelis užutekis, kur laivus ir pontonines priemones yra saugu laikyti per žiemą ir ledonešio metu, pavasarį. Tačiau uostas yra uždumblėjęs, jame netelpa visi mieste veikiantys laivų operatoriai, o infrastruktūros laivų iškėlimui – slipo ir krano aikštelės – Vilniaus mieste taip pat nėra. Todėl laivų aptarnavimas yra nesaugus, o ledonešio metu daugėja insidentų, kai lyčių nunešti objektai apgadina krantines.
Šiuo metu rengiami uosto rekonstrukcijos projektiniai pasiūlymai. Miesto atstovai juos vilniečiams pristatys artimiausiu metu.
Elingas miesto centre – paveldas, kurį norima išsaugoti
T. Kosciuškos gatvėje prie pat Neries stovi ir kitas šiandien apleistas objektas – buvęs valčių elingas. Tai – kultūros paveldo objektas ir viena iš nedaugelio vietų, kuriose miestas mato galimybę sugrąžinti prie upės žmones.
Šiandien objektas yra avarinės būklės, todėl sprendimas jį prikelti buvo susijęs ne tik su miesto vizija didinti Neries upės prieinamumą, bet ir su poreikiu išsaugoti vertingą tarpukarinį objektą, kuriame buvo įsikūrusi Vilniaus irkluotojų draugija bei išlaikyti inžinerinį T. Kosciuškos gatvės stabilumą. Elingo atraminė siena laiko visos gatvės konstrukciją, todėl jo rekonstrukcija yra būtina.
Miesto tikslas – rasti būdą jį sutvarkyti, pritaikyti funkcionaliam naudojimui ir kartu išsaugoti tai, kas vertinga tiek inžineriniu, tiek architektūros, tiek gamtos požiūriu. Jau šį rudenį vilniečiai bus kviečiami į kūrybines dirbtuves, kuriose bus diskutuojama, kokios funkcijos reikalingos šiai istorinei erdvei.
Kur baigiasi atsargumas ir prasideda miesto poreikiai?
Diskusijoje nuskambėjo ir požiūris, kad pernelyg didelis atsargumas gali miestą įsprausti į ankstesnės urbanizacijos ribas. Architekto Andriaus Ropolo teigimu, šiandien diskusija apie Neries pakrantes neretai svyruoja tarp dviejų kraštutinumų – arba vystoma tik ten, kur teritorija jau buvo paliesta ankstesnės urbanizacijos, arba pokyčių apskritai vengiama.
„Norėtųsi, kad ši diskusija grįžtų į balansą, kuriame galėtume drąsiau kalbėti apie galimybes kažką daryti ten, kur to iš tikrųjų reikia, o ne tik ten, kur kažkas prieš daugelį metų pastatė garažą“, – sakė A. Ropolas.
Jo vertinimu, didelis atsargumas lemia, kad naujų sprendinių dažnai ieškoma remiantis dar sovietmečiu suformuota infrastruktūra – buvusių garažų, sandėlių ar kitų objektų vietomis, nors tai nebūtinai visada yra geriausia vieta šiandienos miesto poreikiams.
V. Benkunskas į tai atsakė, kad pirmiausia atsigręžti į jau urbanizuotas teritorijas skatina ne tiek baimė imtis pokyčių, kiek logiška miesto vystymo seka.
„Jeigu į gamtinį karkasą jau buvo įsikišta – iškasta teritorija, pašalinti medžiai, pastatyti pastatai – natūralu, kad pirmiausia reikia tvarkytis tokiose vietose. Jas sutvarkius galima vertinti, ar visuomenei reikia tolesnės plėtros, ir tuomet ieškoti balanso tarp intervencijos į gamtą ir žmonių poreikių gyvenant mieste“, – sakė meras.
Pasak jo, miesto sprendimai bet kuriuo atveju remiasi ne vien požiūriu ar politiniu pasirinkimu – egzistuoja aiškios teisinės ribos: saugomos „Natura 2000“ teritorijos, miesto bendrasis planas, jame nustatytos urbanizuojamos ir neurbanizuojamos teritorijos bei žalieji plotai.
„Turime suderinti skirtingus teisėtus lūkesčius ir interesus. Tokiuose klausimuose negalime remtis vien emocijomis – turime teisinius dokumentus ir aiškią teisinę aplinką, kuri nustato, kur ir kokie veiksmai yra galimi. Negalime to ignoruoti, nes tuomet pradėtume griauti tvarką, kurią esame susikūrę kaip demokratinė valstybė“, – sakė V. Benkunskas.
Pasak mero, skirtingas spaudimas juntamas iš abiejų pusių – viena visuomenės dalis ragina saugoti gamtą, neliesti net anksčiau urbanizuotų, šiandien apleistų teritorijų, kita vertus, juntamas verslo interesas užsiimti plėtra.
„Miestui tenka spaudimas iš abiejų pusių, todėl mūsų užduotis ir yra rasti balansą“, – teigė meras.