Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui

Leidinys atsisiųsti

Krašto apsaugos ministerija
Vilnius, 2014

Įžanginis žodis

1. Valstybė taikos ir karo metu
2. Civilinė sauga taikos ir karo metu
3. Pokyčiai valstybėje mobilizacijos ir karo metu
4. Piliečių vaidmuo ginant šalį
5. Praktiniai patarimai gyventojams: kaip elgtis nellaimių ir karo atveju

Redaktoriaus baigiamasis žodis

---

II. CIVILINĖ SAUGA TAIKOS IR KARO METU

Pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms organizavimas

Bendrieji veikimo principai

Šalies pasirengimas reaguoti į kilusius įvykius ir susidariusias ekstremaliąsias situacijas – tai strategija, sudaranti prielaidas aktyviai apsaugai nuo gresiančių ar susidariusių ekstremaliųjų situacijų. Jis apima ekstremaliųjų situacijų valdymo planavimą, pajėgų ir išteklių išdėstymą bei rezervo kaupimą, komunikacijos, informacijos valdymo bei koordinavimo procesų sureguliavimą, personalo kvalifikaciją, pratybas bei visuomenės mokymą. Jokia viena institucija negali sėkmingai ir veiksmingai suplanuoti ir įgyvendinti prevencinių priemonių, pasirengti reaguoti į paties įvairiausio pobūdžio įvykius ar ekstremaliąsias situacijas, atlikti visų gelbėjimo ir padarinių likvidavimo darbų. Todėl Lietuvoje, organizuojant civilinę saugą, yra numatytos funkcijos ir pareigos visoms Lietuvoje veikiančioms valstybės, savivaldybių institucijoms, ūkio subjektams bei kitoms įstaigoms. Civilinės saugos srities funkcijų ir pareigų bei jas vykdančių subjektų visuma vadinama civilinės saugos sistema. Vadovaujančioji civilinės saugos sistemos institucija yra Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kuris koordinuoja šalies ekstremaliųjų situacijų prevencijos vykdymą, gyventojų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų ir ūkio subjektų veiklą civilinės saugos srityje ir planuoja valstybės pasirengimą veikti ekstremaliųjų situacijų metu.

Civilinės saugos sistema veikia nuolatinės parengties principu: jos pajėgos turi būti nuolatos pasirengusios pagal kompetenciją dalyvauti likviduojant įvykį ar ekstremaliąją situaciją ir šalinant padarinius. Civilinės saugos sistemos pajėgos, gavusios informaciją apie gresiančią ar kilusią nelaimę (potvynį, gaisrą, avariją, griūtį, riaušes ir t. t.), nedelsdamos vyksta į įvykio vietą ir atlieka reikalingus gelbėjimo, paieškos bei kitus neatidėliotinus darbus.

Kaip Lietuva rengiasi ekstremaliosioms situacijoms

Pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms apima: pažeidžiamumo ir rizikos vertinimą, veiksmų planavimą bei mokymą ir švietimą. Tai reiškia, kad iš anksto yra svarstoma ir apgalvojama, kas gali nutikti ir kaip elgtis, suplanuojami veiksmai bei reikalingi ištekliai galimoms situacijoms suvaldyti ir mokomasi veikti pagal parengtus planus. Kadangi pirmenybė valdant ekstremaliąsias situacijas teikiama gyventojų apsaugai, neatsiejama gero pasirengimo dalis yra gyventojų švietimas – informavimas apie tai, kaip jie turėtų elgtis ekstremaliųjų situacijų metu, kaip jie bus apsaugomi.

Lietuvoje rengiami valstybiniai, savivaldybių ir ūkio subjektų (įstaigų) ekstremaliųjų situacijų valdymo planai. Tai daroma, atlikus galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų rizikos analizę. Planuose aprašomos didelę ir labai didelę riziką keliančių galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų valdymo procedūros.

 ! Lietuvos gyventojų teisės ir pareigos gresiant ar susidarius ekstremaliosioms situacijoms

Gyventojai turi teisę:

• gauti informaciją apie tai, kas įvyko ir kelia pavojų jų gyvybei ar sveikatai, socialinėms sąlygoms, turtui ir (ar) aplinkai;
• gauti informaciją apie tai, kaip elgtis, norint išlikti saugiems;
• įvykus nelaimei, gauti pagalbą;
• patyrus žalos dėl ekstremaliosios situacijos, prašyti valstybės paramos.

Gyventojai privalo:

• rūpintis, kad savo veikla nesukeltų pavojaus kitų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai ir nesutrikdytų normalaus (įprasto) gyvenimo ar veiklos ritmo;
• pranešti civilinės saugos sistemos pajėgoms apie gresiančią ar susidariusią ekstremaliąją situaciją;
• vykdyti gelbėjimo darbų vadovo, operacijų vadovo teisėtus nurodymus ir ekstremaliųjų situacijų komisijos sprendimus, reikalingus įvykiui, ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti;
• neatidėliotinais atvejais, kai kyla didelis pavojus gyventojų gyvybei, sveikatai, turtui ar aplinkai, leisti naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais materialiniais ištekliais;
• kai yra išnaudotos visos civilinės saugos sistemos pajėgų panaudojimo galimybės, atlikti privalomus darbus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti.

Valstybinius planus, kuriuose aprašoma, kaip bus valdomos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, rengia valstybės institucijos pagal savo kompetencijos (veiklos) sritį. Ūkio subjektų (įstaigų) rengiamuose ekstremaliųjų situacijų valdymo planuose numatoma tuose ūkio subjektuose kilusių įvykių likvidavimo ir jų padarinių šalinimo organizavimo ir koordinavimo tvarka bei juose esančių ir dirbančių žmonių apsaugos teikimo eiga: informavimas ir perspėjimas, evakavimas, asmeninės bei kolektyvinės darbuotojų apsaugos organizavimas ir t. t.

Gyventojams svarbiausi yra savivaldybių ekstremaliųjų situacijų valdymo planai. Kodėl? Teritorinis principas yra vienas iš esminių civilinės saugos organizavimo ir veikimo principų. Jis reiškia, kad civilinė sauga valstybėje organizuojama pagal jos teritorijos administracinį suskirstymą, t. y. pagal savivaldybių teritorijas. Ir būtent savivaldybių administracijos turi suplanuoti, kaip organizuoti jų savivaldybės teritorijose gyvenančių ar esančių gyventojų apsaugą įvykus nelaimei.

Savivaldybių ekstremaliųjų situacijų valdymo planai yra skelbiami jų interneto svetainėse. Juose yra aprašoma savivaldybės:

•  gyventojų perspėjimo ir informavimo apie gresiančią ar susidariusią ekstremaliąją situaciją tvarka;
•  gyventojų evakavimo organizavimo eiga;
•  kolektyvinės apsaugos statiniai ir jų panaudojimo galimybės: nurodomi adresai, galimas priimti žmonių skaičius;
•  ekstremaliųjų situacijų valdymo organizavimo ir koordinavimo tvarka;
•  medicinos, socialinės, psichologinės ir kitos pagalbos teikimo, viešosios tvarkos palaikymo organizavimo, švietimo ir kitų
  būtiniausių paslaugų teikimo gyventojams ekstremaliųjų įvykių ar ekstremaliųjų situacijų metu eiga (kas teikia ir kaip organizuoja).

! Ekstremaliųjų situacijų atvejais kariniai vienetai gali būti pasitelkiami padėti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui vykdyti šias užduotis:

• perspėti gyventojus apie gresiantį pavojų;
• organizuoti ir evakuoti gyventojus ir turtą;
• pasitelkus turimas priemones bei darbo jėgą, įrengti laikino apgyvendinimo vietas (pvz., statyti palapines, įrengti prausyklas, lauko virtuves ir t. t.);
• aprūpinti ir aptarnauti evakuotuosius (pirmoji medicinos pagalba, apsauga, maisto ir labdaros dalijimas);
• nustatyti cheminio, biologinio, radiacinio, branduolinio pavojaus atvejais panaudotas kovines nuodingąsias medžiagas ir jų išplitimo ribas;
• padėti palaikyti viešąją tvarką, užtikrinti gyventojų ir turto saugumą nustatytuose nelaimės rajonuose;
• naudojant specialiąją aviacinę įrangą (vandens krepšį) gesinti miškų ir durpynų gaisrus, likviduoti kitus incidentus;
• atlikti žvalgybą iš oro kilus potvyniui, miškų ir durpynų gaisrui bei kitoms ekstremaliosioms situacijoms arba įvykiams;
• orlaiviais, laivais gabenti specialistus, medikus, gelbėtojus, įrangą ir reikalingas priemones į ekstremaliosios situacijos vietas ar įvykio židinį, o ligonius ar nukentėjusiuosius – į gydymo įstaigas;
• teikti kai kurias medicinos pagalbos ir sveikatos priežiūros paslaugas;
• organizuoti ir atlikti evakuojamų gyventojų ir technikos sanitarinį švarinimą.

Pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms, gebėjimai reaguoti į kilusius įvykius ir valdyti tam tikrą situaciją, parengto ekstremaliųjų
situacijų valdymo plano veiksmingumas yra įvertinamas per organizuojamas civilinės saugos pratybas.

Lietuvos kariuomenės pagalba

Vienas iš pagrindinių kariuomenės uždavinių taikos metu yra teikti pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijoms įstatymų numatytais
atvejais. Kilus ekstremaliajai situacijai, kai įvykio mastas sparčiai didėja, gavus Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininko arba savivaldybės, kurios teritorijoje yra ekstremaliosios situacijos židinys, administracijos direktoriaus rašytinį prašymą, kariniai vienetai krašto apsaugos ministro įsakymu gali būti pasitelkiami į pagalbą tam tikroms gelbėjimo ir kitų neatidėliotinų darbų užduotims ekstremaliosios situacijos židinyje atlikti.

Civilinė sauga nepaprastosios padėties metu

Civilinė sauga nepaprastosios padėties metu užtikrinama taip pat, kaip ir ekstremaliosios situacijos atveju. Skirtumas tik toks, kad nepaprastajai padėčiai suvaldyti valstybė yra numačiusi daugiau teisinių mechanizmų. Gyventojų apsauga tokiu atveju organizuojama remiantis tais pačiais principais: gyventojai informuojami apie tai, kas įvyko ir kaip elgtis, esant reikalui evakuojami arba laikinai apsaugomi kolektyvinės apsaugos statiniuose, jiems teikiama medicinos, socialinė, psichologinė pagalba ir kitos  būtiniausios paslaugos; organizuojamas gyventojų aprūpinimas maistu, geriamuoju vandeniu, vaistais, švariais drabužiais ir pan.

Nepaprastosios padėties metu taikomos nepaprastosios priemonės:

• valstybės rezervo naudojimas įstatymų nustatyta tvarka;
• strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių, valstybinės reikšmės ir rizikos objektų sustiprinta (ginkluota) apsauga;
• valstybės sienos apsaugos sustiprinimas arba valstybės sienos priedanga;
• draudimas įsigyti, prekiauti, laikyti šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias, nuodingąsias ir kitokias pavojingas medžiagas ar priemones, sprogmenis; laikinas jų paėmimas iš Lietuvos gyventojų, įstaigų ir organizacijų;
• transporto priemonių judėjimo apribojimas;
• komendanto valandos įvedimas;
• draudimas be specialaus leidimo atvykti į teritoriją, kurioje įvesta nepaprastoji padėtis, arba pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą;
• užsieniečių buvimo ir tranzito per Lietuvos Respublikos teritoriją apribojimas, jų priežiūros bei vizų režimo sugriežtinimas;
• nustatant leidimų tvarką, ne ūkinės veiklos ir privačių suėjimų, į kuriuos susirenka daugiau nei 50 žmonių, ribojimas;
• transporto priemonių ir asmenų bei jų bagažo tikrinimas siekiant surasti ir paimti neteisėtai laikomus šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias, nuodingąsias ir kitokias pavojingas medžiagas bei priemones, nustatyti bei sulaikyti įstatymų pažeidėjus, užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės rimtį, apsaugoti gyventojų gyvybę, sveikatą ir turtą;
• Lietuvos Respublikos mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymo nustatyta tvarka transporto priemonių ar kito turto laikinasis paėmimas arba rekvizicija siekiant užkirsti kelią itin pavojingiems ir sunkiems padariniams arba jiems likviduoti, žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui gelbėti;
• nepaprastosios padėties metu teritorijoje įvedamas medicininis ar veterinarinis karantinas;
• laikinas gyventojų perkėlimas (evakuacija) iš nepaprastosios padėties teritorijos;

! Įvedus nepaprastąją padėtį, gali būti taikomi tokie Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytų teisių ir laisvių suvaržymai ir apribojimai:

• asmenys, neturintys su savimi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, gali būti sulaikomi, kol bus nustatytas asmens tapatumas, bet ne ilgiau kaip 24 valandoms;
• atliekama pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūra, kontrolė ir paėmimas, slapta susirašinėjimo kontrolė;
• apribojama asmens teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją apie ekstremaliąją situaciją ir gauti valstybės institucijų turimą apie jį informaciją;
• apribojamos žmogaus teisės naudotis būsto neliečiamumu: pareigūnai turi teisę bet kuriuo paros laiku įeiti į asmens būstą be jo sutikimo, būstas gali būti panaudotas kitiems asmenims apgyvendinti;
• apribojama laisvė kilnotis: uždraudžiama asmenims be specialaus leidimo pakeisti savo nuolatinę gyvenamąją vietą, išskyrus atvejus, kai pasitraukiama iš nepaprastosios padėties teritorijos arba šie asmenys evakuojami;
• uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką be vizų;
• apribojamas tam tikros rūšies ar kategorijos transporto priemonių, asmenų vykimas ar prekių (daiktų) gabenimas per valstybės sieną arba laikinai uždaromi tam tikri pasienio postai;
• ribojama arba sustabdoma teisė vienytis į politines partijas, politines, visuomenines organizacijas ar asociacijas;
• uždraudžiami susirinkimai viešose vietose.
• ypatingas maisto produktų bei kitų būtiniausių prekių paskirstymas (tiekimas) nepaprastosios padėties teritorijoje esantiems arba evakuotiems gyventojams;
• laikinas įmonių, kitų juridinių asmenų darbo režimo pakeitimas, jų ūkinės veiklos pertvarkymas gelbėjimo ir atstatymo
  darbams atlikti;
• asmenų sulaikymas, siekiant užkirsti žmonių užkrečiamųjų ligų plitimą, šių asmenų hospitalizavimas ir izoliavimas bei gydymas.

Civilinė sauga karo padėties metu

Įvedus karo padėtį, valstybės, savivaldybės institucijų ir įstaigų veikla pertvarkoma siekiant užtikrinti, kad būtų atliekamos gyvybiškai svarbios valstybės funkcijos. Šios funkcijos apima civilinės saugos užtikrinimą, gaisrų gesinimą, gelbėjimo darbų vykdymą ir viešosios tvarkos palaikymą. Tai reiškia, kad net ir karo metu civiliai gyventojai turi būti apginti nuo pavojų: turi būti įgyvendinamos gelbėjimo, evakavimo ir kitos civilinės saugos priemonės, taip pat turi būti sukurtos gyventojams išlikti būtinos sąlygos – jie turi būti aprūpinami maistu, medikamentais, kitomis medicinos pagalbos priemonėmis.

1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų I papildomame protokole dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos yra išvardintos civilinės gynybos humanitarinės užduotys, kurios numatytos siekiant apsaugoti civilius gyventojus (žr. 21 p.). Karo apimtose teritorijose arba vietovėse, kur vyksta arba gali vykti mūšiai, organizacijos ir personalas, vykdantis civilių gyventojų apsaugai skirtas humanitarines užduotis, pagal tarptautinę teisę atpažįstamas iš tarptautinio civilinės gynybos skiriamojo ženklo ir asmens pažymėjimo. Šiuo pažymėjimu patvirtinamas jo, kaip vykdančio civilių gyventojų apsaugai skirtas humanitarines užduotis asmens, statusas.

! Humanitarinės užduotys siekiant apsaugoti civilius gyventojus karo ar tarptautinių ginkluotų konfliktų metu

• Perspėjimas, evakuacija;
• slėptuvių įrengimas ir jų tvarkymas;
• šviesos maskavimo priemonių naudojimas;
• gelbėjimo operacijos;
• medicininis aptarnavimas, įskaitant ir pirmąją pagalbą, taip pat religinė pagalba;
• kova su gaisrais;
• pavojingų vietovių nustatymas ir pažymėjimas;
• dezinfekavimas ir kitos panašios apsaugos priemonės;
• skubus būsto suteikimas ir aprūpinimas;
• skubi pagalba nelaimę patyrusiose vietovėse atkuriant ir palaikant tvarką;
• skubus būtinų komunalinių tarnybų atkūrimas;
• skubus mirusiųjų laidojimas;
• pagalba siekiant išsaugoti būtinus objektus;
• papildoma veikla, būtina bet kuriai minėtai užduočiai įvykdyti, įskaitant planavimą ir organizavimą.

Tarptautinis civilinės gynybos skiriamasis ženklas – lygiakraštis žydras trikampis oranžiniame fone. Jis naudojamas civilinės gynybos organizacijų, jų personalo, statinių ir inventoriaus, taip pat civilių slėptuvių apsaugai žymėti (šis ženklas pavaizduotas galiniame šio leidinio viršelyje).

Kadangi Lietuvoje civilinės saugos organizavimo funkcijas organizuojanti, koordinuojanti ir vykdanti valstybės institucija yra Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, jo vadovaujamų priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų personalas bei visi ištekliai karo metu būtų skirti civilinei saugai organizuoti ir civilinės gynybos humanitarinėms užduotims vykdyti. Tačiau karo metu ši institucija nebūtų vienintelė, vykdanti humanitarines užduotis. Visi civilinės saugos sistemos subjektai (valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, ūkio subjektai, kitos įstaigos), o, esant būtinybei, – ir kariniai vienetai, turėtų atlikti civiliams gyventojams apsaugoti reikalingas civilinės saugos funkcijas (humanitarines užduotis).

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos vaidmuo

Lietuvoje nuo 1919 metų veikianti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija (LRKD) yra humanitarinio pobūdžio asociacija, priklausanti Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimui. Ji yra valstybės pagalbininkė humanitarinės veiklos srityje, taikos ir karinių konfliktų metu veikianti pagal 1949 m. Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos ir jų papildomus protokolus. Draugijos savanoriai teikia įvairią pagalbą nukentėjusiems gyventojams, padeda surasti dingusius artimuosius, dalyvauja kitose ekstremaliųjų situacijų, nepaprastosios padėties valdymo veiklose. Įvykus didelei nelaimei, LRKD savanoriai padeda valstybės institucijoms teikti pagalbą nukentėjusiesiems:

• padeda evakuoti, identifikuoti, registruoti nukentėjusiuosius;
• teikia pirmąją ir psichologinę pagalbą;
• teikia materialinę ir moralinę pagalbą vaikams, žmonėms, turintiems negalią, taip pat sergantiems lėtinėmis ligomis, vyresnio amžiaus bei kitiems pagalbos reikalingiems žmonėms;
• teikia socialinę pagalbą: padeda paskirstyti gautas maisto medžiagas ir geriamąjį vandenį evakuotųjų stovyklose arba laikinojo
  apgyvendinimo vietose įkurdintiems nukentėjusiesiems;
• atlieka paieškos ir gelbėjimo darbus;
• organizuoja tarptautinės pagalbos teikimą, paskirsto gautą humanitarinę pagalbą;
• ieško Lietuvos gyventojų giminių užsienyje ir užsieniečių giminių Lietuvoje, pasimetusių kilus ginkluotiems konfliktams ar susidarius ekstremaliosioms situacijoms.

Ištikus didelei nelaimei, prireiktų daug Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos savanorių, galinčių ir gebančių pagelbėti nukentėjusiems žmonėms. Norintieji jais tapti gali tai padaryti jau šiandien. Tereikia susisiekti su LRKD atstovais ir užpildyti savanorio anketą (Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos kontaktai: A. Juozapavičiaus g. 10A, 09311 Vilnius, tel. (8 5) 262 8037, faks. (8 5) 261 9923, el. p. info@redcross.lt, LRKD interneto svetainėhttp://www.redcross.lt).

Perspėjimas ir informavimas: perspėjimo sistema, civilinės saugos signalai

Žmonės visuomet nori žinoti, kas atsitiko, ką jiems daryti, kas yra daroma situacijai suvaldyti, padėtis gerėja ar blogėja. Informuoti visuomenę apie artėjančias grėsmes ar susidariusias ekstremaliąsias situacijas yra labai svarbu. Informacija apie artėjantį pavojų mažina pavojaus laukimo baimę, o informacijos stoka kelia nerimą ir sudaro sąlygas formuotis klaidingoms nuomonėms ir plisti gandams. Gyventojų perspėjimo informacija turi būti gausi ir kuo iš įvairesnių šaltinių, tuomet tikėtina, kad ją išgirs daugiau žmonių ir kad žmonės labiau paisys perspėjimų. Lietuvoje veikia gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema. Per ją galima informuoti gyventojus apie artėjančias ar gresiančias pavojingas situacijas,nesvarbu, kur jie gyvena – mieste ar kaime, nesvarbu, kur jie yra – namie, darbe ar kelyje.

Perspėjimas visuomenės informavimo priemonėmis

Gyventojų perspėjimas ir informavimas yra vienas iš pirmiausiai atliekamų veiksmų. Dažnai pirminė informacija apie įvykius gaunama iš visuomenės informavimo priemonių (žiniasklaidos). Tai yra normalu – be jų neįmanoma tinkamai perspėti ir informuoti, be to, viešosios informacijos teikėjai yra civilinės saugos sistemos dalis. Jų pareiga yra pranešti visuomenei apie tai, kas vyksta. Lietuvos įstatymuose numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pranešimai ir perspėjimai apie gresiančią ar susidariusią ekstremaliąją situaciją, galimus jos padarinius bei priemones jai pašalinti ir apie apsisaugojimo nuo jos būdus perduodami per įvairias visuomenės informavimo priemones (televiziją, radiją, spaudą, interneto portalus, naujienų agentūras ir kitas priemones). Taip pat numatyta, kad gaivalinių nelaimių, didelių avarijų ar epidemijų, karo ar nepaprastosios padėties atveju viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi įstatymų ir (ar) Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka nemokamai ir operatyviai skelbti oficialius valstybės pranešimus.

! Gyventojų perspėjimo ir informavimo būdai

• Pranešimai ir perspėjimai per įvairias visuomenės informavimo priemones;
• trumpieji pranešimai į gyventojų mobiliuosius telefonus;
• įspėjamasis garsinis signalas (jungiamos sirenos);
• transporto priemonių ir įmonių garsiniai signalai, pasiuntiniai.

Kas yra gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema

Įvykus nelaimei, dėl kiekvienos uždelstos valandos gali labai padidėti aukų skaičius ir materialiniai nuostoliai, todėl gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema turi veikti greitai ir nepriekaištingai ir aprėpti kuo daugiau šalies gyventojų. Nuo 2012 m. Lietuvoje veikia gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema (GPIS), kuri veiksmingai realiu laiku perduoda informaciją apie gresiančius pavojus, siųsdama trumpuosius pranešimus tiesiogiai į gyventojų mobiliuosius telefonus. Tam naudojama korinio transliavimo (Cell Broadcast) technologija GSM tinkluose. Pagrindiniai korinio transliavimo technologijos privalumai, užtikrinant patikimą gyventojų perspėjimą, yra tai, kad vienu metu galima išsiųsti labai didelį trumpųjų pranešimų skaičių, neapkraunant tinklo; trumpuosius pranešimus galima perduoti net ir esant perkrautam tinklui; nereikia žinoti gavėjo telefono numerio – pranešimą galima perduoti pavojaus zonoje esantiems žmonėms (vienos GSM stoties aprėpties zonos tikslumu). Trumpąjį pranešimą galima kartoti – taip galima įspėti ne tik pavojaus zonoje esančius, bet ir atvykstančius į ją žmones. Pranešimai gali būti siunčiami skirtingomis kalbomis – dėl to galima informuoti skirtingomis kalbomis kalbančius šalies gyventojus bei atvykusius kitų šalių piliečius. GPIS galima naudoti ne tik siekiant perspėti apie ekstremaliąsias situacijas, bet ir skelbiant skubią dingusiųjų paiešką ar atliekant kraujo donorų, nusikaltėlių paiešką tam tikrame rajone bei kitoms funkcijoms, susijusioms su tvarkos ir visuomenės gerovės užtikrinimu.

Trumpuosius pranešimus gali siųsti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, Bendrasis pagalbos centras, apskričių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos bei savivaldybių administracijos. Visgi GPIS efektyvumas priklauso nuo žmogaus subjektyvaus apsisprendimo norėti ar nenorėti būti perspėtam. Tam, kad gyventojai gautų trumpuosius pranešimus, jų mobiliuosiuose telefonuose turi būti aktyvinta šių pranešimų priėmimo funkcija.

Šios funkcijos aktyvinimo mobiliuosiuose telefonuose instrukcijas galima rasti GPIS interneto svetainėjehttp://gpis.vpgt.lt.

Perspėjimas sirenomis

Perspėjimo sirenomis sistema – tai elektromechaninių sirenų tinklas; daugiausia sirenos yra įrengtos savivaldybių centruose. Įjungus sirenas, perduodamas įspėjamasis garsinis signalas „Dėmesio visiems“. Tai įspėjamasis pulsuojančio 3 minučių trukmės kaukimo garsinis signalas (9 sekundės kaukimo – 6 sekundės pauzė). Ne vėliau kaip po 3 min. nuo įspėjamojo garsinio signalo perdavimo pradžios per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, kitus transliuotojus perduodamas pranešimas apie tai, koks konkretus pavojus gresia (cheminis, radiacinis, potvynio, uragano, kt.) ir ką reikia daryti norint išlikti saugiems.

Svarbu žinoti, kad sirenų gausmas nesuteikia jokios informacijos. Išgirdę kaukiančią sireną, gyventojai privalo įjungti radiją ar televizorių ir išklausyti informaciją bei rekomendacijas.

Šiuo metu gyventojams perspėti naudojamos 489 centralizuoto valdymo elektros sirenos. Jomis perspėjama apie 50 proc. visų šalies gyventojų. Didžioji centralizuoto valdymo elektros sirenų dalis yra įrengta miestuose bei savivaldybių centruose ir kaimo gyvenvietėse Ignalinos ir Zarasų rajonuose, kur gyventojų skaičius yra 100 ir daugiau. Į bendrą perspėjimo sistemą įeina ir 485 vietinio valdymo sirenos. Vietinio valdymo perspėjimo sistemos daugiausia yra įrengtos kaimo vietovėse. Jas įjungia iš anksto  paskirti asmenys. Šiomis sistemomis perspėjama dar apie 3 proc. gyventojų. Sirenų įjungimo pultai yra sumontuoti savivaldybių centruose.

Gyvenamosiose vietovėse, kuriose nėra sirenų, apie artėjantį didelį pavojų gyventojai perspėjami naudojant visas įmanomas technines ir organizacines priemones, numatytas savivaldybės ekstremaliųjų situacijų valdymo plane: visomis veikiančiomis ryšio priemonėmis, per vidaus ar lauko garsiakalbius, transporto priemonių ir įmonių garsiniais signalais, išsiunčiant policijos, ugniagesių, greitosios medicinos pagalbos ir kitų tarnybų transporto priemones, turinčias garso stiprinimo įrangą, taip pat siunčiant pasiuntinius.

Gyventojai nėra linkę iš karto patikėti gauta informacija. Tikėtina, kad, net ir išgirdę kaukiančias sirenas ar gavę pranešimą į mobilųjį telefoną, jie gali ieškoti papildomos informacijos: skambinti draugams, artimiesiems, pareigūnams. Dėl didelio skambučių kiekio ryšio tinklas gali būti pernelyg apkrautas, o tai taptų nepakeliama našta institucijoms, valdančioms susidariusią situaciją. Todėl susidarius didelio masto ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai padėčiai, numatyta įkurti pasiteirauti skirtas karštąsias linijas, informacijos centrus, o gyventojų prašoma susilaikyti nuo nebūtinų skambučių.

Evakavimasis į saugias teritorijas

Situacijų, kai reikia evakuoti žmones iš nelaimės zonos, pasitaiko gerokai dažniau negu daugelis gali įsivaizduoti. Kiekvienais metais skirtingose valstybėse daug žmonių priverčiami skubiai palikti savo namus dėl įvairių ekstremaliųjų situacijų. Dažniausiai žmonės būna priversti evakuotis dėl karinių konfliktų, siaučiančių stichinių nelaimių, gamtinių gaisrų ir potvynių. Gali atsitikti ir taip, kad daugeliui mūsų įprastos gyvenamosios vietos taps netinkamomis gyventi dėl cheminių avarijų ar pasklidusios radioaktyvios taršos.

Žmonių evakavimas – tai organizuotas gyventojų perkėlimas iš teritorijų, kuriose pavojinga gyventi ir dirbti, į kitas teritorijas, laikinai suteikiant jiems gyvenamąsias patalpas. Tai vienas iš pagrindinių gyventojų apsaugos būdų, kuris gali būti taikomas, gresiant ar susidarius ekstremaliajai situacijai arba karo padėties atveju.

Evakavimas gali būti išankstinis ir skubus. Išankstinis evakavimas vykdomas gresiant ekstremaliajai situacijai, jeigu pagal turimą informaciją ir situacijos analizę matyti, kad žmonėms gresia realus pavojus ir geriausiai juos galima apsaugoti iš anksto perkeliant į saugią teritoriją. Skubus evakavimas vykdomas susidarius ekstremaliajai situacijai, kai situacija pavojinga ir reikia evakuoti žmones iš pavojingos teritorijos nedelsiant.

! Paskelbus gyventojų evakavimą, jiems teikiama būtina informacija:

• kad evakuotis yra būtina;
• per kiek laiko jie privalo išvykti iš nesaugios teritorijos;
• kaip bus evakuojami gyventojai, neturintys savo transporto;
• kur yra evakavimo punktai (gyventojų surinkimo punktai);
• kur yra tarpiniai gyventojų priėmimo punktai (jeigu reikia);
• kur reikia evakuotis ir kur yra gyventojų priėmimo punktai (tiems, kurie evakuojasi savo transportu);
• ką pasiimti;
• kokių saugumo priemonių imtis prieš paliekant namus;
• kokiais keliais (evakavimosi maršrutais) vykti.

Kaip Lietuvoje organizuojamas gyventojų evakavimas

Lietuvoje gresiant ar susidarius ekstremaliajai situacijai, sprendimą evakuoti gyventojus iš savivaldybės teritorijos į kitą tos pačios savivaldybės vietą arba į gretimą savivaldybę priima savivaldybės administracijos direktorius. Jeigu gyventojai evakuojami į tolimesnę savivaldybę, sprendimą, kur turi būti evakuojami gyven tojai, priima Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas. Gyventojų evakavimui organizuoti savivaldybėse, iš kurių ir į kurias evakuojami gyventojai, pradeda dirbti gyventojų evakavimo ir priėmimo komisijos, įkuriami reikalingi evakavimo punktai: gyventojų surinkimo, tarpiniai gyventojų evakavimo ir gyventojų priėmimo.

Gyventojų surinkimo punktai – tai vietos, į kurias evakuojant renkasi gyventojai. Ten jie registruojami ir laipinami į transporto priemones, o tada organizuotai – saugomomis ir prižiūrimomis transporto kolonomis – išvežami į saugias teritorijas. Konkrečios gyventojų surinkimo vietos yra iš anksto numatytos savivaldybės ekstremaliųjų situacijų valdymo plane, tačiau tai nereiškia, kad visi privalo evakuotis tik per priėmimo punktus. Gyventojai, turintys galimybę evakuotis nuosavu transportu, gali tai daryti savarankiškai.

Tarpiniai gyventojų evakavimo punktai steigiami ne visada, o tik tuomet, kai gyventojai evakuojami iš cheminėmis ar radioaktyviosiomis medžiagomis užterštos teritorijos, kai reikia patikrinti evakuojamųjų gyventojų užterštumą bei pašalinti esamą taršą (atlikti sanitarinį švarinimą). Tarpiniuose gyventojų evakavimo punktuose tikrinamas iš užterštos teritorijos atvežtų gyventojų cheminis ar radioaktyvusis užterštumas, jeigu reikia – atliekamas sanitarinis švarinimas, jie perlaipinami į švarias (neužterštas) transporto priemones ir siunčiami į gyventojų priėmimo punktus. Jeigu gyventojai evakuojami iš neužterštų teritorijų, evakuojamieji vyksta tiesiai į priėmimo punktus.

Gyventojų priėmimo punktai – tai vietos, į kurias gyventojai turi atvykti nuosavu ar savivaldybės transportu. Ten jie pasitinkami, suskirstomi į grupes ir palydimi iki jiems laikinai suteiktų gyvenamųjų patalpų. Jose organizuotai teikiamos gyvybiškai būtinos paslaugos: aprūpinama maistu, geriamuoju vandeniu, vaistais, higienos reikmenimis, švariais drabužiais. Šių ir kitų būtiniausių paslaugų teikimą, gautos humanitarinės pagalbos paskirstymą organizuoja savivaldybės, į kurią evakuojami žmonės, gyventojų evakavimo ir priėmimo komisija.

Kaip galima evakuotis

Pavojaus poveikio mastas ir intensyvumas, evakuacijos kelių būklė ir kitos aplinkybės gali labai pakeisti iš anksto rengiamus gyventojų evakavimo planus. Gali būti sunku ar net neįmanoma evakuoti žmonių įprastomis kelių transporto priemonėmis: autobusais, automobiliais. Todėl gali būti evakuojama geležinkelio transportu (traukiniais) ar net išvedant pėsčiomis (pėsčiųjų kolonomis). Visais atvejais gyventojai informuojami, kaip ir kokiais keliais evakuotis, o evakuojamųjų kolonos reguliuojamos ar net lydimos policijos ar kariuomenės pareigūnų.

! Būkite pasirengę išvykti bet kuriuo metu

• Automobilio bakas visada turi būti pilnas.
• Jeigu pavėlavote išvykti automobiliu – eikite pėsčiomis.
• Išvykimo keliai turi būti apgalvoti iš anksto.
• Būtiniausi daiktai turi būti sudėti iš anksto, kad negaištumėte laiko.
• Išvykti geriau per anksti negu per vėlai.

Evakavimasis pėsčiomis gali būti labai tikėtina pasitraukimo iš pavojingų teritorijų forma. Taip evakuotis sunku, bet tam tikrais atvejais tai gali būti vienintelė gelbėjimosi galimybė. Gyventojai pėsčiomis gali evakuotis savarankiškai arba organizuotai, kolonomis. Bet kuriuo atveju reikia žinoti, kad evakavimas pėsčiomis turi būti planuojamas atsižvelgiant į tai, kad per parą žmonės gali eiti ne ilgiau 10–12 valandų ir nueiti ne daugiau 30–40 kilometrų. Būtiniausius daiktus patogiausia neštis kuprinėje. Po nuo valandos iki pusantros valandos trukusio ėjimo reikia sustoti 10–15 minučių poilsiui, o, nuėjus daugiau kaip pusę tą dieną planuoto nueiti kelio, – sustoti pailsėti vienai dviem valandoms. Naktį reikėtų ilsėtis, o poilsiui ieškoti kuo saugesnės vietos. Poilsio vietos pasirinkimas priklauso nuo oro sąlygų ir nuo nelaimės, dėl kurios teko palikti namus, pobūdžio. Jeigu evakuojamasi iš karinių veiksmų teritorijos, geriau leisti naktį atviroje vietoje, o ne tuščiuose pastatuose, kuriuose vyko mūšiai (jie gali būti užminuoti); jeigu evakuojamasi iš gamtos stichijos nusiaubtos teritorijos, geriau ieškoti nakčiai pastogės.

Pėsčiomis dažniausiai evakuojamasi iš karo veiksmų ar ginkluoto konflikto teritorijos. Taip besitraukiantys gyventojai turi atrodyti  pabrėžtinai kaip civiliai, tiesiog norintys išeiti iš minėtos teritorijos (kaip ir yra). Reikia vengti rusvai žalsvos (chaki) ar maskuojamųjų spalvų drabužių, matomoje vietoje nesikabinti medžioklinių peilių ar gertuvių, eiti neskubant, ramiai. Būtiniausi daiktai, maisto atsargos turėtų būti išskirstyti į dalis: geriau penki ryšulėliai, nei vienas didelis lagaminas. Keliaujant reikėtų vengti pavojingų vietų, kelių, vedančių pro strateginius objektus, – tokių, kurie galėtų traukti priešiškos pusės karių dėmesį.

Evakuojantis organizuotai – pėsčiųjų kolonomis, gyventojus surinkimo punktuose reikia skirstyti į 500–1000 žmonių kolonas, iš evakuojamųjų tarpo paskirti kolonos vadovą, kuris vestų koloną numatytu maršrutu, stebėtų evakuojamųjų būklę, organizuotų poilsį.

Evakuojantis geležinkelio transportu, kyla pavojus patekti į spūstį ir pamesti ne tik daiktus, bet ir išleisti iš akių šeimos narius. Kad to neįvyktų, labai naudinga kiekvienam kišenėje turėti lapą ir ant kuprinės ar lagamino pakabintą kortelę su savo pavarde, namų bei kelionės tikslo (jeigu žinomas) adresu, traukinio ar vagono numeriu. Traukinyje, autobuse geriausia savo daiktus laikyti gerai matomoje
vietoje, o pinigus, dokumentus saugiausia laikyti prie savęs.

Jeigu pareigūnai nurodė evakuotis arba jūs patys nusprendėte, kad namie likti pavojinga:

• Susirinkite būtiniausius reikmenis, kurių jums gali prireikti evakuojantis ir apsistojus kitoje vietoje (žr. praktinius patarimus, 80–81 p.).
• Persirenkite drabužiais, kurie suteiks tam tikrą apsaugą (ilgos kelnės, neperšlampama striukė, guminiai batai, kepurė).
• Prieš išvykdami apsaugokite savo namus:

įneškite į namus lauko baldus, vaikų žaislus,
atjunkite vandenį ir dujas,
išjunkite iš elektros lizdų visus elektros prietaisus,
išimkite produktus iš šaldytuvų ir šaldiklių,
uždarykite ir užrakinkite duris ir langus.

• Išvažiuoti pasirinkite rekomenduojamus kelius, nebandykite sutrumpinti kelio, nes kiti keliai gali būti užblokuoti.
• Išvykite kuo anksčiau, kad nepakliūtumėte į spąstus dėl pasikeitusių oro sąlygų.
• Būkite atsargūs važiuodami tiltais ir viadukais, nesustokite po aukštos įtampos elektros laidais.

Slėpimasis kolektyvinės apsaugos patalpose (statiniuose)

Kas yra kolektyvinės apsaugos statiniai

Kolektyvinės apsaugos statiniai – tai statiniai arba patalpos, kurias ekstremaliųjų situacijų ar karo metu galima pritaikyti gyventojams apsaugoti nuo atsiradusių gyvybei ar sveikatai pavojingų veiksnių. Juose gali prisiglausti gyventojai, kurie neturi galimybių patys evakuotis arba iš kitų teritorijų evakuoti gyventojai. Kiekviena savivaldybė rūpinasi savivaldybėje gyvenančių ir esančių žmonių apsauga ir iš anksto numato kolektyvinei apsaugai skirtus statinius (patalpas). Juose, esant reikalui, žmonės gali pasislėpti, kad apsisaugotų nuo žalingo aplinkos poveikio, kol bus organizuotai išvežti iš užterštos pavojingomis medžiagomis teritorijos, arba būti ten laikinai apgyvendinti, jeigu dėl ekstremaliosios situacijos turi evakuotis iš savo namų. Dažniausiai tokie statiniai yra mokyklos, gimnazijos, kultūros, sporto centrai. Jų mieste gali būti 10 ar 50 – tai priklauso nuo savivaldybės gyventojų skaičiaus. Vidutiniškai kiekviena savivaldybė yra numačiusi tiek vietos kolektyvinės apsaugos statiniuose, kad juose tilptų apie 20 proc. savivaldybės gyventojų. Vienam gyventojui skiriama 1,5 kv. m patalpos ploto. Gyventojai, gavę pranešimą apie iškilusią grėsmę ir apie būtinumą pasitraukti į saugias vietas, neturintys saugios vietos ar galimybės evakuotis nurodyta kryptimi, turi eiti į artimiausius kolektyvinės apsaugos statinius. Sugaištas laikas, iki artimiausio kolektyvinės apsaugos statinio einant pėsčiomis, mieste neturėtų viršyti 5–7 minučių.

Kur yra artimiausi kolektyvinės apsaugos statiniai, galima sužinoti savivaldybės interneto svetainėse – ten skelbiami kolektyvinės apsaugos statinių sąrašai. Be to, visi statiniai ar patalpos, skirtos kolektyvinei apsaugai, turi būti pažymėtos specialiuoju ženklu, gerai matomu iš toli bet kuriuo paros metu. Kolektyvinės apsaugos statinio specialusis ženklas – tai lygiakraštis mėlynas trikampis oranžinio fono kvadrate, apibrėžtame mėlynos spalvos rėmeliu (šis ženklas pavaizduotas galiniame šio leidinio viršelyje). Skubant slėptis į kolektyvinės apsaugos statinį, nereikia imti daug daiktų. Užtenka pasiimti asmens dokumentus ir vaistų (jei turite sveikatos problemų). Einantieji su mažais vaikais turėtų paimti maisto vaikui, vienkartinių vystyklų, antklodę, žaislą.

Kolektyvinei gyventojų apsaugai numatyti statiniai (patalpos) turi būti tvirtų konstrukcijų, sandarūs, kad būtų kuo mažesnis langų, durų, vėdinimo šachtų plotas. Tokie statiniai turi stovėti saugiu atstumu nuo tiesioginių savivaldybės teritorijoje esančių cheminės, biologinės, radiacinės grėsmės šaltinių ir antrinio pavojingo poveikio (gaisrai, potvyniai, pavojingųjų medžiagų išsiliejimas, statinio griūtis, grandininės reakcijos efektas ir kt.), be to, būti arti evakavimo punktų. Jie turi būti greitai ir kuo mažesnėmis sąnaudomis pritaikomi kolektyvinei gyventojų apsaugai.

Rekomenduojama šiam tikslui skirtuose statiniuose laikinai apgyvendinti ne mažiau kaip 100 žmonių, taip pat turi būti numatytos atskiros patalpos laikinai apsaugoti ir saugiai laikyti gyventojų naminius gyvūnus.

Saugus buvimo laikas sandariose patalpose yra ribotas. Kad ir kokios jos būtų sandarios, yra rizikos, kad tarša iš išorės vis tiek po truputį skverbsis į vidų. Be to, žmonėms ilgesnį laiką pabuvus uždaroje patalpoje, joje pradeda kauptis anglies dvideginis, šiluma, drėgmė, ir susidaro sveikatai kenksmingos sąlygos. Anglies dvideginio koncentracijai ore pasiekus 1 %, gali pradėti skaudėti galvą, sutrikti širdies veikla. Ypač jautriai į oro sudėties pokyčius reaguoja pagyvenę žmonės ir vaikai. Todėl svarbu sekti informaciją apie situaciją pastato išorėje, ir, pareigūnams pranešus apie taršos sumažėjimą, kuo skubiau išvėdinti patalpas arba išeiti į lauką.

!  Kokia kolektyvinės apsaugos statinių ir slėptuvių paskirtis

• Kolektyvinės apsaugos statiniai yra skirti laikinam gyventojų prieglobsčiui saugantis nuo žalingo aplinkos poveikio bei evakuotų gyventojų apsaugai.
• Slėptuvės yra skirtos ekstremaliųjų situacijų operacijų centrų ir Bendrojo pagalbos centro nenutrūkstamai veiklai užtikrinti.

Kam yra skirtos slėptuvės

Slėptuvė – tai specialios paskirties statinys arba specialiai įrengta patalpa, skirta nuo atsiradusių gyvybei ar sveikatai pavojingų veiksnių apsaugoti asmenis, kurie užtikrina valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų ekstremaliųjų situacijų operacijų centrų bei Bendrojo pagalbos centro nenutrūkstamą veiklą ekstremaliųjų situacijų ar karo metu. Šie asmenys organizuoja ir koordinuoja, kad situacija būtų stabilizuojama ir valdoma, organizuoja pagalbos teikimą gyventojams – evakavimą, laikiną apgyvendinimą kolektyvinės apsaugos statiniuose, maitinimą, rūpinasi sanitarinėmis sąlygomis ir kt. Kiekviena savivaldybė ir dalis valstybės institucijų turi slėptuvę, reikalingą ekstremaliajai situacijai valdyti.

Slėptuvėse, skirtose operacijų centrų ir Bendrojo pagalbos centro darbui, turi būti galimybė, esant reikalui, saugiai ir greitai evakuotis. Čia taip pat turi būti nenutrūkstamai tiekiama elektros energija (numatytas atsarginis elektros šaltinis), veikti oro filtravimo sistema, vandentiekis ir kanalizacija, fiksuotojo telefono ryšys, esant galimybei – ir mobiliojo telefono ryšys, kitos priemonės, reikalingos, kad darbas slėptuvėje vyktų kuo sklandžiau.

Neretai žmonės įsivaizduoja, kad gyventojai gali būti apsaugomi tik slėptuvėse. Vyresniojo amžiaus žmonės turbūt dar prisimena, kad sovietiniais laikais tokios patalpos buvo daugelyje pastatų. Jų yra išlikusių iki mūsų dienų, tačiau kai kurios tokios patalpos tapo privačia nuosavybe, kai kurios buvo neprižiūrimos ir liko apleistos. Tokiose patalpose organizuoti žmonių apsaugą prireiktų labai daug išteklių ir laiko, skubiai slėptis būtų neįmanoma. Beje, buvusios slėptuvių patalpos, kurios šiuo metu savivaldybės sprendimu gali būti įvertintos kaip tinkamos kolektyvinei gyventojų apsaugai, yra vadinamos ne slėptuvėmis, o kolektyvinės apsaugos statiniais (patalpomis). Slėptuvės sąvoka taikoma tik toms patalpoms, kuriose turi veikti ekstremaliųjų situacijų operacijų centras.

Reikia žinoti, kad, patekus į užterštą ir netinkamą žmonėms gyventi teritoriją, net ir puikiai įrengtoje slėptuvėje ilgai išbūti yra neįmanoma, o štai gerai parinktas ir įrengtas kolektyvinės apsaugos statinys gali tam tikrą laiką apsaugoti gyventojus nuo pavojingų veiksnių. Norint užtikrinti tikrą gyventojų apsaugą, reikia ne slėpti, o evakuoti gyventojus iš netinkamų gyventi teritorijų.

Tai įdomu

ISTORINIAI FAKTAI APIE CIVILINĘ SAUGĄ

◊  Pirmojo pasaulinio karo metu, pradėjus plačiau naudoti aviaciją (dirižablius ir vėliau – strateginius bombonešius), bombardavimo objektais tapo ne tik karinė infrastruktūra – karinės bazės, gynybinės pozicijos, tvirtovės, bet ir pramonės įmonės bei civilių gyvenami miestai. Pagal italų karo teoretiko Giulio Douhet doktriną, miestų bombardavimas palaužia valstybės valią priešintis, užpulta valstybė kapituliuoja ir tereikia nedidelių sausumos pajėgų pasiektam rezultatui įtvirtinti. Šios doktrinos nuostatos buvo labai populiarios 1920–1939 metų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tuometės valstybės didelį dėmesį skyrė savo gyventojų apsaugai: jau taikos metu buvo statomos individualios ir grupinės slėptuvės, įrengiama kita svarbi infrastruktūra, apmokomi specialistai.

◊ 1918–1940 m. Lietuvos urbanizacijos lygis nebuvo aukštas. Dauguma gyventojų turėjo kur slėptis kaimuose, kaip ir buvo rekomenduojama karinėje spaudoje. Tai daryti buvo įprasta Pirmojo pasaulinio karo metais, kai buvo susidurta su maisto trūkumu, ypač Vilniuje. Antrojo pasaulinio karo metais, artėjant frontui, nedidelės slėptuvės – bunkeriai – buvo įrengiamos pamiškėse ar tiesiog prie visų pagrindinių sodybų; jos išgelbėjo ne vieną Lietuvos kaimo gyventoją.

◊ Prasidėjus branduolinio ir kitų masinio naikinimo ginklų erai, civilinei gynybai skirtas didelis dėmesys. Tačiau tokių ginklų galia buvo tokia didelė, kad jais ir buvo tikimasi atgrasyti priešą, todėl grandioziniai pilietinės gynybos planai dažnai likdavo popieriuje. Totalitarinėse valstybėse, taip pat Šveicarijoje, Izraelyje ir kai kuriose kitose šalyse buvo įrengtos valstybinės slėptuvės nemažai gyventojų daliai, slėptuves statėsi įmonės ir privatūs gyventojai. Deja, sukurtos sistemos jau negalėjo apsaugoti nuo masinio naikinimo ginklų. Slėptuvės išliko iki Šaltojo karo pabaigos, o vėlesniais laikais, nesant realaus didelio karo pavojaus, ėmė nykti, buvo privatizuojamos ar keičiama jų paskirtis.

Žmonių sanitarinis švarinimas

Kada gali būti reikalingas sanitarinis žmonių švarinimas

Sanitarinis švarinimas (nukenksminimas, kenksmingumo pašalinimas) – tai biologinio, radioaktyviojo, cheminio užterštumo pašalinimas nuo nukentėjusių žmonių. Jis reikalingas, siekiant sustabdyti ar sumažinti neigiamą cheminių, biologinių, radioaktyviųjų (toliau – ChBR) medžiagų poveikį, be to, tokiu būdu apsaugoma, kad ChBR medžiagomis neužsiterštų asmenys, galintys turėti kontaktą su nukentėjusiaisiais.

Sanitarinis žmonių švarinimas gali būti reikalingas, kai ChBR medžiagos pasklinda žmonių susibūrimo vietoje, kai yra nukentėjusių žmonių ir kai tikėtina, kad teršalai pateko ant įvykio vietoje (ar netoli jo) buvusių žmonių.

Sanitarinis žmonių švarinimas nėra automatinis ar neišvengiamas procesas. Sprendimą atlikti žmonių sanitarinį švarinimą įvykio vietoje priima gelbėjimo darbų vadovas, atsižvelgdamas į aplinkybes, žmonių skaičių bei turimus išteklius. Sanitarinis švarinimas turi būti atliktas taip greit, kaip tik įmanoma, ypač jeigu yra daug nukentėjusiųjų su užteršimo simptomais. Užteršti pavojingomis medžiagomis žmonės, nuvežti į gydymo įstaigas, gali netiesiogiai perduoti ChBR medžiagas medicinos personalui. Todėl reikia žinoti, kad sanitarinis žmogaus švarinimas turi būti atliktas anksčiau negu jam bus suteikta skubi medicinos pagalba.

Užteršti asmenys gali būti saugomi, kad neišsivaikščiotų ir neskleistų teršalų. Tai reiškia, kad žmonės, nukentėję nuo ChBR medžiagų, gali būti išvesti iš didžiausio užterštumo zonos ir priversti pasilikti gelbėjimo darbų vadovo nurodytoje vietoje, iki bus atliktas sanitarinis švarinimas: teršalai nuplauti vandeniu specialiose palapinėse arba, esant šiltam orui, plaunami tiesiog atviroje vietoje, naudojant, pavyzdžiui, ugniagesių techniką. Gausi žemo slėgio vandens čiurkšlė – puiki pirminė žmonių švarinimo priemonė: ji fiziškai pašalina ir praskiedžia teršalus.

Kaip patiems atlikti sanitarinį švarinimą

Žmonės gali pasišalinti iš įvykio vietos, kurioje užfiksuotas užterštumas ChBR medžiagomis, dar iki pareigūnams priėmus sprendimą atlikti sanitarinį švarinimą. Jeigu tokie žmonės buvo netoli teršalų paskleidimo vietos, tikėtina, kad jie patyrė kontaktą su teršalais, tad, grįžę į namus, turi būti labai atsargūs. Jie turi nesiliesti prie artimųjų, kad šie nepatirtų antrinio užteršimo ir dėl to nenukentėtų, ir patys atlikti medžiagų, kuriomis užsiteršė, nukenksminimą. Kaip tai padaryti? Reikia nusivilkti visus drabužius, su kuriais būta įvykio vietoje, ir labai kruopščiai nusiprausti šiltu vandeniu ir muilu.

Nusirengus drabužius, pašalinama 75–90 % teršalų. Svarbu juos nusirengti teisingai: drabužius reikia vilktis iš viršaus į apačią (pirma švarką, marškinius, tada – kelnes), nesimauti per galvą (kad teršalai nuo drabužių nepatektų ant veido, akių). Su nusivilktais drabužiais reikia elgtis kaip su pavojingomis atliekomis: suvynioti užterštu paviršiumi į vidų, sudėti į maišus (supakuoti du kartus) ir padėti saugioje vietoje. Ką su jais daryti toliau, priklauso nuo to, kokie teršalai buvo pasklidę, kokia jų koncentracija, ar žmogus buvo toli nuo teršalų paskleidimo vietos. Galbūt juos reikės atvežti į nurodytą vietą ir priduoti kaip pavojingas atliekas, o gal pakaks išskalbti skalbyklėje.

Praustis reikia po tekančiu ne karštu, o tik šiltu (38–400 C) arba šaltu vandeniu ir būtinai su muilu – efektyviausiai teršalus šalina ūkinis muilas. Pirmiausia gerai nuplaunamos rankos, toliau – veidas, kaklas, akys, ausys, skalaujama nosis ir burna, kruopščiai plaunamos sunkiau prieinamos kūno vietos. Buvusieji vietoje, kur pasklido cheminės medžiagos, turi praustis ne trumpiau kaip 3–5 minutes. Radioaktyviosios taršos atveju praustis reikia ne trumpiau kaip 10 minučių.

Pagalbos nukentėjusiesiems organizavimas

Vienas iš pagrindinių civilinės saugos organizavimo ir veikimo principų yra saugumo ir paramos principas. Likviduojant įvykių ir ekstremaliųjų situacijų padarinius, turi būti teikiama pagalba gyventojams ir užtikrinama minimali gyvenimo kokybė.

Nukentėjusieji – tai nebūtinai tiesiogiai paveikti ir sužaloti asmenys. Žmonės gali likti be namų (sugriauti, sudegę) arba jų namai gali būti netinkami gyventi dėl potvynio, cheminės ar radioaktyvios taršos, degančio miško dūmų, nutraukto komunalinių paslaugų (elektros, dujų, šildymo, vandens) teikimo. Visais tokiais ir daugeliu kitų atvejų būtina organizuota pagalba. Organizuoti pagalbos teikimą nukentėjusiesiems dėl ekstremaliųjų įvykių ir ekstremaliųjų situacijų yra pavesta savivaldybių administracijos direktoriams. Esant nepaprastajai padėčiai, savivaldybės toliau atlieka civilinės saugos funkcijas. Kaip bus organizuojama tokia veikla, savivaldybės yra suplanavę ekstremaliųjų situacijų valdymo planuose.

Pagalbos nukentėjusiesiems teikimas gali apimti laikiną apgyvendinimą, būtinosios medicinos pagalbos teikimą, saugios aplinkos sukūrimą, būtinųjų poreikių patenkinimą (atsigerti, pavalgyti, gyventi sanitarijos ir higienos normas atitinkančiomis sąlygomis bei turėti tinkamas poilsio sąlygas). Savivaldybės ekstremaliųjų situacijų valdymo plane yra numatyta, kiek ir kokių išteklių gali prireikti teikiant pagalbą gyventojams ir kokie savivaldybės ūkio subjektai turi ir gali teikti reikalingus išteklius, kai jų prireikia susidarius ekstremaliajai situacijai. Yra suplanuota, kas turi teikti maistą, vandenį, drabužius, vaistus, higienos reikmenis, antklodes, gultus ir t.t. Prireikus ši savivaldybės veikla organizuojama ir koordinuojama per savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centrą.

Jeigu savivaldybė neturi pakankamai reikiamų išteklių, yra numatyta, kaip jų atsigabenti iš gretimų savivaldybių arba iš valstybės rezervo. Valstybės rezerve esančias būtiniausias žemės ūkio ir maisto produktų, civilinės saugos priemonių, medicinos ir kitas ūkio atsargas galima panaudoti Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos teikimu Vyriausybei priėmus sprendimą. Valstybės rezervo civilinės saugos priemonių atsargų paėmimą iš jų saugojimo vietų ir pristatymą į panaudojimo vietą organizuoja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, valstybės žemės ūkio ir maisto produktų atsargų paėmimą ir pristatymą į įvykio vietą – Žemės ūkio ministerija, medicinos atsargų – Sveikatos apsaugos ministerija.

Privalomi darbai

Gresiant ar susidarius ekstremaliosioms situacijoms, nepaprastosios bei karo padėties metu gyventojai, ūkio subjektai, įstaigos gali būti pakviesti vykdyti įstatymuose numatytą pareigą – atlikti privalomus darbus. Darbus privalo atlikti darbingi gyventojai, sukakę 18 metų, išskyrus tikrosios karo tarnybos karius, nėščias, neseniai pagimdžiusias moteris (moteris, pagimdžiusias ir auginančias vaikus, kol jiems sukaks vieni metai), žmones, turinčius negalią, ir gyventojus, kurie vieni augina vaikus iki 16 metų, taip pat gyventojus, kurie naudojasi privilegijomis ir imunitetais pagal tarptautinę teisę.

Tokia pareiga gyventojams gali atsirasti, tik esant ypatingam poreikiui. Ekstremaliosios situacijos metu gyventojai gali būti telkiami privalomiems darbams, tik kai yra išnaudotos visos civilinės saugos sistemos pajėgų panaudojimo galimybės. Tokiu atveju ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas (asmuo, vadovaujantis valdant ekstremaliąją situaciją) nusprendžia, kad yra tokių darbų poreikis, bei kreipiasi į savivaldybės (-ių) administracijos (-ų) direktorių (-ius) telkti gyventojus, ūkio subjektus ir kitas įstaigas darbams atlikti. Sprendimą dėl privalomų darbų priima savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisija, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija (VESK).

Savivaldybės administracijos direktoriaus ar VESK nurodyme atlikti privalomus darbus turi būti nurodyta, kas juos turi atlikti, kokio pobūdžio darbai bus atliekami, kada ir kur žmonės turi atvykti registruotis, kiek laiko darbai gali užtrukti. Darbus privalantys atlikti gyventojai turi atvykti arba prireikus į nurodytą vietą atvežami centralizuotai – savivaldybės ar valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro transportu. Esant poreikiui, darbus atliekantys gyventojai aprūpinami nemokama nakvyne, maistu, specialiąja apranga, darbo priemonėmis, jiems sudaromos minimalios sanitarijos ir higienos normas atitinkančios sąlygos.

Esant karo padėčiai, gyventojai gali būti telkiami privalomiems darbams gynybos ar gyventojų evakavimo tikslais, ginkluotųjų pajėgų vadui ar karo komendantams priėmus tokį sprendimą. Už privalomuosius darbus gyventojams gali būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka.

Šeimos veiksmų planavimas

Ar jūsų šeima yra pasirengusi rimtiems išbandymams? Ar kiekvienas jūsų šeimos narys žino, ką turi daryti, ištikus nelaimei, kad padėtų ne tik sau, bet ir kitiems? Jeigu ne, laikas apie tai pagalvoti ir pradėti planuoti šeimos veiksmus nelaimės atveju. Planas padės sumažinti baimę ir paniką ir išsaugoti gyvybę, sveikatą bei turtą. Norint būti tinkamai pasirengus ištikus nelaimei, reikia iš anksto apgalvoti daugelį dalykų.

Gresiantys pavojai
Drauge su visa šeima pasikalbėkite apie tai, kas gali atsitikti, kokios gali būti nelaimės pasekmės ir ką konkrečiai reikėtų daryti, jeigu, pavyzdžiui, kiltų gaisras, didelė audra ar potvynis. Planuokite veikti kaip komanda, bet atminkite, kad kiekvienas komandos narys turi žinoti, ką privalo daryti ir tuomet, jeigu kai kurių šeimos narių, įvykus nelaimei, nebus namie.

Susitikimo vieta
Numatykite, kur susitiksite su šeimos nariais, jeigu, nutikus nelaimei, visi būsite skirtingose vietose ir jeigu reikės staiga palikti namus. Numatykite dvi šeimos narių susitikimo vietas: vieną – lauke, kitą – pas jums artimus žmones. Kiekvienas šeimos narys turi gerai žinoti susitikimo vietų adresus ir artimų žmonių telefonus.

Saugios namų vietos
Išsiaiškinkite su visais šeimos nariais, kurios vietos namuose saugiausios, kokiais atvejais reikėtų slėptis kuo toliau nuo langų, kokiais atvejais slėptis negalima.

Evakavimosi vietos 
Apsvarstykite, ką reikės daryti tuo atveju, jeigu pareigūnai nurodys evakuotis, t. y. išvykti iš namų į saugią teritoriją. Iš anksto galima paprašyti draugų ar giminaičių, kurie gyvena kitose miestuose, kad jie suteiktų prieglobstį nelaimės atveju.

Laikas susiruošti evakavimuisi
Pagalvokite, ką galite padaryti iš anksto, kad galėtumėte evakuotis kuo greičiau. Jeigu namuose yra asmenų, turinčių negalią, senyvo amžiaus žmonių, – laiko reikės daugiau. Pasitarkite visi drauge, kaip galėtumėte jį sutrumpinti.

Evakavimosi būdai
Apsvarstykite, kaip evakuositės. Jeigu turite automobilį, planuokite išvykti vienu automobiliu, tai sumažins galimybę šeimos nariams pasimesti. Šeimoms rinktis po vieną automobilį rekomenduojama dar ir dėl to, kad evakuacijos teritorijoje susitelktų mažiau išvykstančio transporto. Visada evakavimo atvejui būkite užsipildę mašinos degalų baką, nes susidarius ekstremaliajai situacijai ar karo metu gali nedirbti degalinės. Jeigu automobilio neturite, pagalvokite, iš ko jį pasiskolintumėte. Galite planuoti išvykti su kaimynais arba artimaisiais, tik apie tai reikia iš anksto su jais susitarti. Jeigu neturite galimybių išvykti savo transportu, sužinokite iš anksto, kur artimiausi evakavimo punktai, iš kurių gyventojai, ištikus didelei nelaimei, bus evakuojami organizuotai.

Evakavimosi keliai
Suplanuokite, kaip ir kokiais keliais kiekvienas šeimos narys bėgtų iš namų, jeigu namuose kiltų gaisras. Nusipieškite savo namų ar buto planą ir pažymėkite pagrindinius ir atsarginius išėjimus. Dažnai antras išėjimas galimas tik pro langą. Pasitarkite, ar tai įmanoma, įsitikinkite, kad visi šeimos nariai moka atsidaryti langus, nuimti grotas. Apsvarstykite visus įmanomus būdus išeiti iš degančių namų, pagalvokite, gal tai padėtų padaryti verandos, balkonai, net dideli medžiai, augantys šalia jūsų namo.

Pagalbos tarnybos ir jų telefono numeriai
Kiekvienas šeimos narys turi žinoti, kad išsikviesti policiją, gaisrinę ir greitąją pagalbą galima paskambinus telefonu 112. Būdami kitoje valstybėje, sužinokite ir užsirašykite tos šalies gaisrinės, policijos, greitosios pagalbos telefonų numerius, nes įvykus nelaimei neturėsite laiko ieškoti tokios informacijos.

Kontaktiniai asmenys
Jeigu, įvykus nelaimei, negalėsite prisiskambinti artimiesiems, pabandykite susisiekti su kituose miestuose gyvenančiais draugais ar giminaičiais. Susitarkite su jais iš anksto, ar jie sutiktų būti jūsų kontaktiniais asmenimis, kuriems galėtumėte paskambinti ir pranešti savo buvimo vietą bei sužinoti apie kitus šeimos narius. Svarbu, kad kiekvienas namiškis žinotų kontaktinių asmenų vardus, adresus ir telefono numerius.

Pažeidžiamiausi šeimos nariai
Kai kurie žmonės dėl amžiaus, fizinės, psichinės ar socialinės būklės gali laiku nesužinoti apie gresiantį pavojų arba nesuprasti jo galimo poveikio. Jeigu šeimoje yra mažamečių vaikų, senyvo amžiaus žmonių ar žmonių, turinčių psichinę ar fizinę negalią, reikia pagalvoti, ar jie galės girdėti ir suprasti perspėjimus, ar galės (sugebės) greitai, savarankiškai palikti namus. Jeigu jie negali savimi pasirūpinti, svarbiausias šeimos tikslas – suplanuoti, kaip juos išgelbėti ir kaip jiems padėti. Jeigu vaikai dar maži, iš anksto reikia užrašyti ant kortelės jų vardą, pavardę, adresą ir pritvirtinti prie drabužių.

Šeimos nariai, kuriems reikalingas gydymas
Jeigu šeimoje yra narių, kurie nuolatos vartoja receptinius vaistus, apsvarstykite, kaip pasirūpinti tokių vaistų atsargomis, nes, įvykus katastrofai, galite likti be vaistų ir be receptų. Iš anksto reikia pasiteirauti gydytojų, ką tokiu atveju daryti tiems, kuriems reikalingi specialūs vaistai ar gydymas (metadonas, dializė, lašelinės, chemoterapija, radioterapija ir pan.).

Žmonės, galėsiantys jums padėti 
Jeigu šeimoje yra pažeidžiamų, savimi negalinčių pasirūpinti narių, vieni galite nesusitvarkyti – gali prireikti kitų žmonių pagalbos. Pirma geriausia pagalba – tai žmonės, esantys šalia jūsų ar gyvenantys netoliese. Kaimynai, jei su jais palaikote gerus santykius, pirmiausia gali padėti gelbstint gyvybes ir jūsų šeimos turtą. Iš anksto apgalvokite, kurie žmonės jums atrodo patikimi – turintys fizinių ir emocinių galimybių suteikti pagalbą. Pasirinkite keletą tokių žmonių. Jei pasirinksite tik vieną ir su juo nepavyks susisiekti, liksite be pagalbos. Pasikliauti vien pagalbos tarnybomis nereikėtų, nes gali būti, kad, įvykus nelaimei, nukentėjusiųjų bus labai daug arba pagalbos prireiks labai greitai (pavyzdžiui, reikės skubiai evakuotis iš pastato), kol tarnybos dar nebus atvykę.

Kaip ir kur namie išjungti vandenį, dujas, elektrą?
Visi šeimos nariai turi žinoti, kada, kaip ir kur namie išjungti vandenį, dujas ir elektrą. Įrašykite plane, kaip tai padaryti. Kartais tai geriau padaryti iš anksto, nelaukiant nepageidautinų padarinių, – pavyzdžiui, prasidėjus audrai su perkūnija, išjungti elektros prietaisus, pajutus žemės drebėjimą, užsukti dujas ir pan.

Atsargos ir reikmenys nelaimės atvejui
Turėkite namuose maisto, gyvybiškai svarbių vaistų atsargų – bent tiek, kiek jūsų šeimai pakaktų trims dienoms. Maisto atsargos ir kiti būtiniausi reikmenys gali būti reikalingi ir evakuojantis. Juos geriausia laikyti tvirtoje kuprinėje, kurią lengva pakelti. Prie kuprinės reikėtų iš anksto pritvirtinti savininko kortelę – nurodyti vardą ir adresą (tam atvejui, jeigu daiktai bus pamesti). Labai svarbu, kad visi daiktai ir maisto atsargos būtų laikomi sandariai. Smulkesnius reikmenis galima nuolat laikyti mašinos bagažinėje. Tada, net jeigu negalėtumėte grįžti namo, jausitės gerokai komfortiškiau.

Dokumentai
Iš anksto pasidarykite visų dokumentų kopijas. Originalus laikykite saugioje vietoje (dar geriau – ugniai atsparioje dėžutėje), o vieną kopijų komplektą perduokite saugoti patikimiems žmonėms kitame mieste (ištikus nelaimei, ypač per evakuaciją, dokumentai gali būti pamesti).

Naminių gyvūnėlių apsauga
Šeimos plane reikia numatyti ir tai, kaip bus gelbėjami naminiai gyvūnai. Gyvūnėliai negali likti užterštose, per potvynį vandens apsemtose teritorijose. Jeigu tenka evakuotis, geriausias būdas apsaugoti naminius gyvūnus – pasiimti juos su savimi. Tačiau reikėtų žinoti, kad į vietas, kur laikinai apgyvendinami žmonės, pagal pasaulyje priimtą praktiką, gyvūnai nepriimami. Jeigu planuojate evakuotis pas pažįstamus žmones, gyvenančius saugioje teritorijoje, suplanuokite, kad reikės pasiimti ir tai, ko gali prireikti jūsų augintiniui: tvirtą pavadėlį, antkaklį, antsnukį,

! Kaip šeimai pasirengti nelaimės atvejui

• Išsiaiškinkite, kokių nelaimių gali nutikti.
• Pakalbėkite apie tai su šeimos nariais.
• Pasitarkite, ką darytumėte ištikus kiekvienai galimai nelaimei.
• Susitarkite, kaip veiksite, jeigu nutikus nelaimei visi būsite skirtingose vietose.
• Susitarkite, kaip pasirūpinsite mažais, senais ir negalią turinčiais šeimos nariais.

---

III. Pokyčiai valstybėje mobilizacijos ir karo metu  >>